Būčiau tylomis praleidęs šitą nelabai populiarų įrašą, bet jis yra koks šimtasis pavyzdys tokių pagiežos pritvinkusių liguistų įrašų karo dienų lietuviškuose internetuose. Juose vietoje vertybinės politikos gali būti įrašytas bet koks vidaus politikos klausimas, dėl kurio Lietuvoje vyko politiniai ginčai. Vyriausybės šalininkams, matote, smalsu, kodėl kritikai nutilo. Jie nesupranta. Gal išsigando? Gal suprato klydę?
Įdomus reiškinys. Vyriausybės šalininkai patys laksto ir ieško, su kuo suvesti sąskaitas, prieš ką pasistaipyti, ir klausinėja, kur dingo kritikai. Taip pat Vyriausybės šalininkai aiškina, kaip karo akivaizdoje reikia vienybės ir susilaikyti nuo kritikos. Iš tikrųjų kaip niekada reikia vienybės. Bet kas jus provokuoja rašinėti tokias nesąmones? Ar jums nėra karo konteksto, tik kritikams?
Nežinau, kaip kiti kritikavę vertybinę užsienio politiką, o aš neišsižadu nė vieno pasakyto žodžio. Dabartiniai valdžios veiksmai dėl Ukrainos iš esmės teisingi. Veiksmai dėl Baltarusijos buvo klaikūs ir apsunkino padėtį tai pačiai Ukrainai. Šie du dalykai vienas kitam niekaip neprieštarauja ir nereikalauja jokių apsigalvojimų ar pakeistų plokštelių. Juo labiau bandymai visus GP kritikus ar protestavusius dėl LGBT diktato dabar sieti su Rusija yra banaliai niekšingi – makiaveliškas karo konteksto išnaudojimas savo pozicijoms sustiprinti.
Mąstančiam žmogui nereikia aiškinti apie vienybės poreikį. Mąstantys patys supranta, kad karo kontekste ne tik Vyriausybę kritikuoti ne laikas. Vyriausybei neįjungta neliečiamybė – jei darys tikrai svarbias nesąmones, ją reikės kritikuoti. Tiesiog karo fone VISI KITI klausimai tampa antraeiliais ir dar menkesniais. Nesiginčiji apie pandemijos valdymą, mokesčius, aplinkosaugas, paminklus ir panašiai, NES dabar karas. Jis Ukrainoje, bet jis mūsų visų – jei pralaimim ten, po kelių metų kariausim čia.
Ir tą suprantantys dabar nekritikuoja Vyriausybės dėl su karu nesusijusių klausimų tiesiog todėl, kad yra adekvatūs.
Ir tik piktybiški arba neadekvatūs to niekaip nesupranta.
