Vytautas Sinica. Nepasitikėjimas žiniasklaida

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas.

2021-ieji tapo metais, kai Lietuvoje pasiektas rekordinis nepasitikėjimas žiniasklaida. Rugpjūčio mėnesį jis buvo žemiausias per 23 metus ir siekė vos 24,8 procento. Tai ne konkretaus mėnesio trumpalaikis svyravimas. Naujausias gruodį atliktas tyrimas taip pat parodė, kad lyginant su praėjusiais metais, Lietuvos visuomenėje taip pat labiausiai iš visų institucijų, viso 12 procentų, krito pasitikėjimas būtent žiniasklaida. „Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio vertinimu, taip yra dėl to, jog žiniasklaida yra valdančiųjų pusėje ir „lyg pritaria“ jų sprendimams. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sako tiesiai: net toks pasitikėjimo procentas yra per didelis, nes dauguma žiniasklaidos priemonių negalima pasitikėti. Pažvelkime plačiau į šį reiškinį.

Svarbi pastaba kontekstui: Lietuvos visuomenė apskritai yra žemo pasitikėjimo visuomenė. Lyginant ES kontekste, Lietuvoje menkai pasitikima įvairiomis institucijomis, ypač žemas pasitikėjimas nacionaline valdžia – Seimu ir Vyriausybe, partijomis. Menkas ir pasitikėjimas savo pilietine galia – piliečio galimybėmis lemti valstybės ateitį. Pagaliau menkas ir vadinamasis socialinis kapitalas – piliečių tarpusavio pasitikėjimas nepažįstamais žmonėmis, taigi visuomene. Anapus geležinės uždangos buvusiose visuomenėse, ypač Šiaurės šalyse, priešingai, visų šių rūšių pasitikėjimo yra labai daug, nors netrūksta tyrimų, aiškiai rodančių, kad šį pasitikėjimą drastiškai naikina multikultūralizmas. Pasitikėjimas žiniasklaidoje tad yra platesnio nepasitikėjimo dalis, dar daugiau – brandžios demokratijos šalyse pasitikėjimas žiniasklaida yra žemesnis nei būdavo Lietuvoje, galima sakyti, kad dabartinis nuosmukis tik daro jį „normaliu“.

Kol kas nėra arba neteko matyti empirinių tyrimų tam įrodyti, tačiau kelčiau bent hipotezę, kad reikšmingiausiai prie smukusio pasitikėjimo žiniasklaida Lietuvoje prisidėjo tiesioginis susidūrimas su iškreiptu Lietuvos atvaizdavimu. 2021-ieji Lietuvoje tapo sąlyginai masinių protestų metais. Pirmąkart per ilgą laiką žmonės gausiai ir ne vieną kartą išėjo protestuoti prieš valdančiųjų politiką. Kai žiniasklaida iškreiptai perteikia užsienio naujienas ar politinius sprendimus, politikų galios santykius ir panašius dalykus, piliečiai nei turi galimybių to tikrinti, nei tiesioginės patirties, kuri jiems sufleruotų, kad kažkas negerai. Tačiau protestuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių internete stebėjo jų tiesiogines transliacijas, turėjo juose buvusių draugų ir artimųjų. Kontrastas, tarp to, kokias patirtis matė ir parsinešė šie žmonės, ir kas buvo parodyta žiniasklaidoje, buvo pribloškiantis. Daugybė žmonių remdamiesi savo asmenine patirtimi nusprendė, kad jiems meluojama.

Komercines žiniasklaidos priemones reguliuoja tik žurnalistų etika ir bendresnio pobūdžio įstatymai, tačiau tačiau LRT veiklai skirtas ir LRT įstatymas, o jame įtvirtinta labai svarbi, pamatinė nuostata, kuria turėtų vadovautis visos nepasaulėžiūrinės žiniasklaidos priemonės. LRT įstatymo 4 straipsnis skelbia: „LRT programų ir LRT interneto svetainės turinys turi būti skirti įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT programose ir LRT interneto svetainėje neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms. LRT informacinėse programose, komentaruose ir LRT interneto svetainėje pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios turi būti autorizuotos, patikrintos ir išsamios. LRT programose pirmenybė teikiama nacionalinei kultūrai“.

Taip plačiai cituoju, kad pastebėtume – pažiūrų įvairovės atspindėjimas nurodomas bent tris kartus. Tai ypatingas akcentas. Žiniasklaida nėra laisva, jeigu joje drįstama populiarinti kurį vieną požiūrį ir užčiaupti kitus. Dabar būtent tai ir yra daroma, ne vieną kartą esu analizavęs to pavyzdžius. Su redakcijų vertybinėmis nuostatomis (dažniausiai viešai nedeklaruotomis) nesutampantys požiūriai esminiais, visuomenėje nesutarimą keliančiais klausimais, yra blokuojamos ir gauna eterio trupinius. Tai skatina susvetimėjimą ir nepasitikėjimą. Prof. Rūtos Žiliukaitės žodžiais: „Kai žmonės jaučia, kad jų balsas yra visiškai negirdimas arba jų reprezentavimas yra visiškai neigiamas, mes prarandame dialogo galimybę su tais žmonėmis. Negali pavadinti žmogaus kvailiu ir tikėtis, kad jis labai mielai norės toliau su tavimi bendrauti. […]“.

Abejojantys gali susimąstyti: kada matė LRT autorines laidas, kuriose dėstomas požiūris už vyro ir moters šeimą, prieš LGBT reikalavimus? Laidas už sienų apsaugą, prieš migrantų priėmimą? Kada žiniose buvo teigiamų naujienų apie Lenkijos valdančiuosius? Juk jie kažkodėl yra populiariausi savo šalyje. Kada TV laidose kalbinti tokie patriotinių pažiūrų inteligentai kaip V. Rubavičius, V. Radžvilas, A. Jokubaitis, V. Vaičaitis, J. Laučiūtė, J. Vaičenonis, V. Valiušaitis ir kiti. Tenka išgirsti absurdiškų aiškinimų, kad LRT esą egzistuoja įvairovė, nes lrt.lt portale paskelbiami ir kitų pažiūrų tekstai. Įvairovė egzistuos tik tada, kai skirtingas pažiūras atspindės geriausiu laiku rodomos politinės TV laidos, kai skirtingi požiūriai įvairiais klausimais skambės ne truputį, o maždaug po lygiai ir, svarbiausia, ne bus leidžiama savo iniciatyva pasisakyti kitaminčiams, o jie bus kalbinami pačių redakcijų. Išnaikinti vienpusiškumą, užtikrinti įvairovę ir nacionalinės lietuviškosios kultūros sklaidą yra sunkiausias, bet ir svarbiausias uždavinys, tenkantis atsinaujinimo laukiančiai LRT tarybai.

Remiantis vieno įtakingiausių Lietuvos žurnalistų, Edmundo Jakilaičio, laidų analize, galima išskirti pagrindines „teisingos“ nuomonės formavimo laidose technikas. Pirma, pašnekovų atranka – daugiau „teisingai“ manančių pašnekovų. Antra, „neteisingai“ pozicijai atstovauti kviečiami politikai, „teisingai“ pozicijai – ekspertai. Trečia, skirtingas vedėjo bendravimas su atitinkamais pašnekovais – vedantys klausimai, selektyvus pertraukinėjimas, oponavimas arba ne. Ketvirta, vedėjo įvadinis ir apibendrinantis žodis: vėlgi, klaidinantis, iškreipiantis temą, perteikiantis vedėjo asmeninį požiūrį, arba ne. Penkta, pasitelkimas tarytum virš laidos dalyvių esančių ekspertų arba tiesiogiai su tema susijusių asmenų, būtinai pritariančių laidos vedėjo ar redakcijos nuomonei. Sąrašą galima tęsti, tačiau viso to pavyzdžius galima rasti ir išsinagrinėti chrestomatinėje 2018 metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidoje.

Prieš keletą metų, augant socialinių tinklų įtakai ir intensyvėjant informaciniam karui, atsirado naujas reiškinys – „faktų tikrintojai“. Faktų tikrinimas turėjo padidinti pasitikėjimą žiniasklaida ir socialiniais tinklais, tačiau tie, kas to ėmėsi, šią praktiką sugadino ir dar labiau diskreditavo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vieno didžiausių JAV leidinių New York Post žurnalistas Joshas Stosselis pernai kreipėsi į teismą dėl to, jog Facebook ir Twitter tinklai žymėjo jo įrašus kaip tariamai klaidingus. Toks žymėjimas lemia mažesnę autoriaus įrašų sklaidą ir, žinoma, žalą jo reputacijai. Visai neseniai jis šią bylą laimėjo, žymėjimai, kad Stosselio įrašai „klaidingi“, buvo panaikinti. Tačiau svarbu tai, kad teisme Facebook`as gynėsi ironišku būdu – pasirodo, žymėti vartotojų įrašus kaip „klaidingus“ yra Facebook nuomonės raiška, sauguma konstitucinės teisės į žodžio laisvę. Taigi Facebook patys pripažino „faktų tikrinimą“ esant tik nuomone ir padarė tai aukščiausiu lygiu – teisme.

Ypatingą mastą ir radikalumą faktų tikrinimas įgijo COVID-19 pandemijos kontekste. Socialiniai tinklai vis griežtina savo taisykles su COVID valdymu ir vakcinomis susijusiai informacijai, grasina pašalinimais tiems, kas skleis melagienas ir itin laisvai interpretuoja, kas tai yra. Ši praktika taip pat vargu, ar gali pridėti pasitikėjimo socialiniais tinklais ir „faktų tikrinimą“ vykdančia žiniasklaida. Nesunku prisiminti, kaip šių metų pradžioje buvo vadinami tie, kurie sakė, kad skiepijimas taps nuolatinis ir pirmųjų dozių neužteks, kad galimybių pasas reikalaus pratęsimų ir niekur nedings, kad bus skiepijami vaikai ir kad skiepai taps privalomi. Visi taip teigiantys buvo paneigiami faktų tikrintojų ir vadinami sąmokslų teorijų skleidėjais. Visos – bent išvardytos – „sąmokslo teorijos“ pasitvirtino. Pereita prie reguliaraus skiepijimo stiprinamosiomis dozėmis, su tuo susieto galimybių paso galiojimo pratęsinėjimo, skiepų vaikams ir privalomo skiepijimo. Pastarasis kol kas tik tikslinėms grupėms, tačiau ES mastu jau pradėta diskusija ir dėl visuotinės privalomos vakcinacijos.

Suprantama, niekas negalėjo užtikrintai žinoti, kokią formą įgaus šalių kova su pandemija. Kita vertus, nebuvo ir jokio pagrindo teigti, kad realybe virtęs scenarijus yra melagingas ir neįmanomas. Europos Sąjungos sutartis su „Pfizer“ aiškiai numatė vidutiniškai 8 vakcinų kiekvienam pilnamečiui ES piliečiui įsigijimą, tad pakartotiniai skiepijimai buvo lengvai numatomi. Suveikė kitkas – sąmoningos pastangos riboti visuomenėje nepasitenkinimą galinčią kelti informaciją. JAV visiškai neseniai paviešinti vyriausiojo epidemiologo dr. Fauci laiškai, kuriais jis kolegai žada pasiekti, kad žinia apie daugybės kolegų medikų Baringtono deklaraciją, kviečiančią kitokiam pandemijos valdymui, žiniasklaidoje būtų užgniaužta. Viešumos nepasiekia daugybė nepatogių faktų apie su COVID-19 valdymu susijusių institucijų sprendimus. Demokratijose įprasta, kad politinė valdžia ir žiniasklaida neturėtų slėpti nuo visuomenės nepatogios ar politiškai nekorektiškos informacijos. Tačiau tai tapo norma iš pradžių kalbant apie imigrantų nusikaltimus ir kitas multikultūralizmo temas, o dabar ir kalbant apie pandemijos valdymą.

Pagaliau verta paminėjimo ir daugiau sisteminė nepasitikėjimo žiniasklaida priežastis. Ją savo monografijoje „Hibridinė komunikacija politikoje“ aprašo prof. Lauras Bielinis. Pagal jį, žiniasklaida tapo politiniu žaidėju, suvokiančiu savo galią formuoti politikų elgesį ir tą sąmoningai darančiu. Žiniasklaida turi savo politinę darbotvarkę, kurios nori pasiekti, turi galios svertus politikų elgesiui pakeisti ir nesikuklindama juos naudoja. Žiniasklaida nebėra tarpininkas tarp politikos formuotojų ir visuomenės, o pati dalyvauja politikos formavime kaip milžiniška ir itin įtakinga interesų grupė. Žiniasklaidos išskirtinę galią ne tik politikams, bet ir teismams Lietuvoje geriausiai atskleidė Konstitucinio teismo sprendimas, išaiškinęs, kad Seimas negali vykdyti LRT finansų (ne turinio!) parlamentinės kontrolės, nes tai esą būtų kišimasis į žiniasklaidos laisvę. Akivaizdžiam principui, jog valstybė turi teisę kontroliuoti biudžeto lėšų panaudojimą, Konstitucinis teismas liko aklas. Tokio išimtinio statuso neturi faktiškai jokios biudžetinės įstaigos.

Visai neseniai „Eurobarometro“ paskelbti duomenys parodė, kad nors labiau nepasitikime žiniasklaida, nekeičiame jos vartojimo įpročių. Pasirodo, lietuviai yra mažiausiai faktus tikrinanti tauta Europos Sąjungoje. Vos 11 procentų respondentų Lietuvoje teigė tikrinantys portaluose ar socialiniuose tinkluose rastą informaciją. ES vidurkis – 23 procentai. Pirmaujančiose šalyse tą daro per 40 procentų gyventojų. Greičiausiai šios tendencijos išliks, nes kitas tyrimas rodo, kad informaciją tikrina ir tik kas ketvirtas moksleivis, o du trečdaliai iš jų nežino, kaip tai padaryti. Jau beveik dešimtmetį kalbant apie pilietinį ugdymą akcentuojamas būtent informacinio raštingumo ugdymas, tačiau praktikoje tai nevirto jokiais apčiuopiamais rezultatais.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top