Pora epizodų Lietuvos gyvenime šiomis dienomis verčia vartyti akis.
Pirmas epizodas. Garsi moteris iš TV ekranų socialiniame tinkle išlieja širdį ir visas nuoskaudas apie savo buvusį vyrą. Nepriklausomai, ar renkatės tikėti, akivaizdu, kad žmogus privestas prie emocinio krašto, tokie įrašai ne manipuliacijoms ir ne dėmesiui atkreipti, pats žmogus jais ir savo reputaciją degina, išstato save patyčioms ir privataus gyvenimo narstymui. Objektyviai baisu. Visur ir visada visai „progreso“ publikai tokiose situacijose žmogaus gaila, jis avansu palaikomas, drąsinamas, smerkiami kritikai. Bet ne šį kartą. Šį kartą LGBT žvaigždutės ir prijaučiantieji puola smerkti, kaip garsi moteris drįso tame įraše paskelbti, kad jos vyras gėjus. Kokią ji turinti teisę už jį nuspręsti, kada apsiskelbti? Kodėl tai pateikiama kaip kažkas neigiama? Pasirodo moteris verta palaikymo ir užuojautos tada ir tol, kol kitoje pusėje ne mažumų atstovas. Jeigu mažumų atstovas, tai menkiausias jo užkabinimas tampa svarbesnis, fokusas perkeliamas į tai, o auka šiaip laikytina moteris gėdinama. Pasaulis aukštyn kojom.
Antras epizodas. Sukuriama peticija ir siekiama, kad ant valstybės institucijų nebūtų kabinamos LGBT vėliavos. Aš pritariu, jūs kaip norite, bet tikrai suprantame, kad LGBT vėliavos nėra Ukrainos vėliavos. Vilniaus meras nesupranta. Jis piktinasi, kad šitaip bandoma uždrausti Lietuvoje ant institucijų ar gal net apskritai kelti Ukrainos vėliavas. Aiškina, kad šios vėliavos kažin kaip susijusios, kad ukrainiečiai kovoja neva už Vakarų vertybes ir neva tarp jų ir LGBT judėjimas, todėl joms dera kabėti greta, kaip kad kabo ant Laisvės partijai deleguotų ministerijų sienų. Tai klaikūs kliedesiai: Ukrainos visuomenė yra viena konservatyviausių šeimos klausimu, konservatyvesnė už mūsų, ten kovojama už nepriklausomybę, už apsisprendimą, už savo žemę, kalbą, tautą ir šeimą. Tuo pačiu metu Rusijoje mobikams dėstomos demagogijos, kad Ukraina kovoja už moralinį dekadansą, prieš krikščionišką pasaulį, kad tai tėra Vakarų sumanipuliuota ar nupirkta tauta kovoti už LGBT teises ir t.t., o rusai kviečiami į šventą karą su šiuo dekadansu. Nesąmonės visiškos, bet taip aiškinama, toks karo propagandos naratyvas (vienas iš). Ir Lietuvoje meras ir ne vienas valdančiųjų atstovas kartoja tą pačią nesąmonę, totalinius kliedesius, siedamas Ukrainos laisvės kovą su ukrainiečių daugumos visiškai nepalaikomais LGBT judėjimo tikslais. 1:1 su Putinu ir, beje, jo šalininkais Vakaruose. Beje, kai kurios Vakarų šalys gyvatiškai įvelia šiuos klausimus į paramos Ukrainai teikimą, tuo pildami ant šio propagandos malūno ir kišdami ukrainiečių tautą tarp girnų.
Kas nutinka žmonių galvose šiuo klausimu? Kodėl politikams ir akryvistams išsijungia pamatiniai loginiai principai, pagarba tiesai, savigarba, atjauta, viskas, kai tik paliečiamas šis klausimas. Šiaip manau, kad politinės teorijos išmanymas neblogai paaiškina šiuolaikinių vertybinių karų frontus ir visas pozicijas dėl šeimos sampratos, vėliavų mojavimus, suoliukų dažymus ir t.t. Bet ne viską. Kai kurių absurdų jokia teorija paaiškinti neįmanoma.
Sakiau sausio mėnesį ir pakartoju vasario mėnesį, kad išrinkus į Vilniaus valdžią Nacionalinį susivienijimą Vilniaus mokyklos ir viešosios erdvės bus išvalytos nuo ideologinių ženklų – jokių vaivorykščių perėjų, suoliukų, kuoliukų ir pimpaliukų, jokių įvairovės ir seksualinės laisvės pamokėlių sostinės moksleiviams. Ne dėl to, kad tai ši konkreti ideologija. Dėl to, kad Vilniaus miestas neturi būti ideologinio atsižymėjimo erdvė jokiai ideologijai – šiandien šitai, rytoj kitai. Nežinantiems primenu, kad istorija nėra ideologija.
Kad ir kokia liūdna, bet politinė reklama.
P.S. nuotraukoje britų laikraščio „The Guardian“ antraštė: archeologai neva atrado geležies amžiaus žmogų, kuris savęs netapatino nei su vyru, nei su moterimi. Non-binary. Norėdamas nesugalvosi. Bet žmonės sugalvoja ten, sugalvoja ir pas mus. Žmogaus bedugnė beribė.
