Šią vasarą buvo net keli garsesni ar tylesni žodžio laisvės varžymo skandalai Lietuvoje. Nepagrįstai tyliai praėjo dar nesibaigęs profesorės Birutės Obelenienės persekiojimas už neva netinkamas paskaitas mokytojams apie lytiškumą (prie šios istorijos dar teks grįžti). Garsiau nuskambėjo kunigo Doveikos žodžiai, kad dauguma žmonių Lietuvoje bijo išsakyti savo nuomonę ir sekęs jo puolimas, geriausiai įrodęs, kad tikrai yra, ko bijoti.
Gal garsiausiai visgi nuskambėjo psichiatro, iki ką tik vienu iškiliausių savo profesijos atstovų Lietuvoje laikyto, o dabar kontraversišku mėginamo paversti profesoriaus Alekseičiko atvejis. Jis akademiniame interviu pasakė, kad sovietmečiu gynė žmones, norinčius atsikratyti homoseksualumo. Dabar už tai yra svarstomas darbovietės komisijose, o su juo susidoroti sugalvota subtiliai – panaikinant padalinį, kuriam jis vadovauja. Tada ir nepatogiu tapusio vadovo nebereikės.
Visuotinai pritaikius principą, kad žmonės gali darbe nukentėti už savo išsakytas mintis, labai greitai turėsime baimės ir nelaisvės visuomenę.
Yra nepaprastai svarbu, kad kiekviena laisva visuomenė išsaugotų paprastą principą: žmogaus vertinimui jo darbo vietoje įtakos gali turėti tik jo darbo rezultatai, o ne jo užklasinė veikla, įvaizdis visuomenėje, pasisakymai ir t. t. Tam yra išimčių – profesijų, kur reputacija ir įvaizdis ir yra tavo pagrindinė savybė tavo darbe, tačiau tai ir yra išimtys. Visuotinai pritaikius principą, kad žmonės gali darbe nukentėti už savo išsakytas mintis, labai greitai turėsime baimės ir nelaisvės visuomenę. Tik galėdamas laisvai reikšti mintis žmogus gali būti piliečiu ir tuo būdu iš tiesų laisvas. Be žodžio laisvės nėra jokios kitos laisvės. Visuomenė, kuri baudžia už nuomonę, neabejotinai serga ir psichiatrai jai nepadės.
Lietuvoje kol kas dar galima kalbėti, nors – kaip bandau atkreipti dėmesį – daugėja atvejų, kai tai ribojama, bauginama ir baudžiama. Štai aš kalbu. Bent viena televizija, TV3, tikrai reguliariai drįsta žiniose kelti tokius nepatogius klausimus ir cenzūros savo eteryje neįveda. Dalinuosi šeštadienio žinių nuoroda, kur cituojamas ir aš. Žodžio laisve reikia naudotis, tą darant jos daugėja, o ne mažėja.
O norintiems suprasti daugiau rekomenduoju dvi knygas – Beno Shapiro „Autoritarinis momentas“ apie demokratinėse šalyse plintančią ideologinę cenzūrą ir Roberto Reilly „Kaip gėjai tampa norma“, kur išsamiai ir su šaltiniais aprašyta, kaip XX amžiuje keitėsi homoseksualumo medicininis ir teisinis statusas. Mažai žinomi, nors gerai dokumentuoti faktai, labai verti susipažinti platesniam akiračiui.