Visi piktinasi Vilijos Blinkevičiūtės, o iš tiesų juk visos LSDP vadovybės sprendimu po rinkimų pakeisti premjerą iš visų norėtos į nenorimą. Iš tiesų piktinantis sprendimas. Tikrai geriau būtų buvę, jei premjere būtų V. Blinkevičiūtė. Geriau, nes tai ir žadėta, geriau, nes ji nepalyginamai populiaresnė, geriau, nes be korupcinės praeities, geriau, nes ši istorija sukūrė Paluckui labai nepalankias starto sąlygas – būti „ne tuo“ savaime sunku.
Visgi man klausimas kitas. Kodėl LSDP taip pasirinko? Nes galėjo, nes įvertino, kad Lietuvoje netesėtas politinis pažadas yra visiškai įprastas dalykas, kad žmonės patys nežino, kokie yra prie to pripratę ir kaip lengvai atleis. LSDP negalėjo to neįvertinti. Laikytis politinio pažado Lietuvoje yra retenybė, nesilaikyti – įprasta.
Garsiausiai LSDP už Blinkevičiūtės pasitraukimą dabar kritikuojantys konservatoriai patys rinkėjus apgauna tiesiog nuolat. Štai nuotraukoje pridedu net tris pavyzdžius, kai vien tik Šimonytė viešai žadėjo atsistatydinti ir to nepadarė. Ar kas dar stebisi? Žadėti ir netapti premjere emociškai atrodo didesnis įvykis nei žadėti ir iš premjerės posto neatsistatydinti. Bet savo esme juk tas pats.
Bet pasidairykime dar. Toje pačioje TS-LKD antrasis sąraše įrašytas G. Landsbergis ne tik traukiasi iš pirmininko, bet ir atsisako Seimo nario mandato. Jį rinko, o jis atsisako. Taip galima? LVŽS sąrašą vedęs Veryga neims Seimo mandato ir liks EP, tiesa, pats iš anksto tą pripažino, nebent būtų tapęs premjeru. Demokratų sąraše mandatą laimėjęs V. Sinkevičius jo irgi neims, liks EP, vargu, ar yra bent kiek dėl to abejojančių. Visi jie dalyvavo žinodami, kad taip bus.
Taip daroma, nes taip įprasta. Lietuvos politinėje kultūroje nėra normos laikytis žodžio, laikytis pažado rinkėjui. LSDP čia niekuo ne išskirtinė, viso labo Blinkevičiūtės sprendimas pritraukė daugiau prožektorių šviesos ir dėmesio, žiniasklaidoje nuolatiniais klausimais, ar bus premjerė, užaugintas išskirtinis dėmesys šiam klausimui. Neištesėti žodžio Lietuvos politikoje nėra nenormalu. Normalu.
Ir iš dalies todėl mes turime labai žemą pasitikėjimą partijomis ir jų formuojamomis institucijomis, pirmiausiai Seimu. Būtent todėl yra stigma gabiam ir sėkmingam kitose srityse žmogui eiti į politiką ir teptis bendra vagių ir melagių etikete. Būtent todėl turime žemą politinį aktyvumą, žemą pasitikėjimą ir iš to kylančias bėdas. Blinkevičiūtė jokiu būdu to nesukūrė. Kūrė dar Brazauskas ir jo amžininkai. O netaisė iki šiol niekas.
Bus didžiulis iššūkis įnešti Seimui aukštesnės politinės kultūros. Bet būtina bandyti. Nuo dabartinės situacijos kenčiame visi.