Vytautas Sinica. Požiūrio į šeimos sampratą konstravimas šiuolaikinėje visuomenėje

Pranešimas skaitytas 2015 metų lapkričio 30 dieną Seime vykusioje konferencijoje „Šeima ir valstybė“

Turbūt nereikia ir sakyti, kad šiandien Vakarų visuomenėse vyksta ir į likusias pasaulio dalis plinta kova tarp iš esmės dviejų šeimos sampratų. Diskusija vyksta jokiu būdu ne apie tai, kieno santykius pripažinti esant šeima. Tikrasis klausimas yra, kaip suprantame šeimą ir jos tikslus. Visais laikais Vakarų civilizacijoje šeima buvo suprantama kaip vyro ir moters bendras gyvenimas santuokoje, auginant ir auklėjant naują gyvybę. Siūlau vietoje klaidinančio termino „tradicinė“, tokią šeimos samprata vadinti prigimtine, mat ji kaip tik ir atitinka objektyvią žmogaus prigimtį ir iš jos kylančius reikalavimus, kaip jie buvo suprasti visoje klasikinėje Vakarų filosofijoje, pradedant Platonu ir Aristoteliu.

Iš esmės tik XX amžiaus antroje pusėje pradėjo populiarėti alternatyvi šeimos samprata, pagal kurią šeima tėra būdas teisiškai įforminti sekso partnerį. Šios sampratos šalininkams gali nepatikti tokia formuluotė, tačiau būtent ji atspindi pagrindinę skirtį tarp dviejų sampratų: šeima dėl vaikų ar šeima dėl savęs. Aiškumo dėlei šią „progresyvių“ visuomenės jėgų skleidžiamą šeimos sampratą vadinsime hedonistine.

Kontekstas

Visiškas nesusipratimas, jog ši naujoji samprata šiandien viešumoje siejama tik su homoseksualų reikalavimais pripažinti vienalytes „santuokas“. Toks siejimas naudingas tik patiems homoseksualų lobistams, nes leidžia įtikinamai vaizduoti kovą už prigimtinę šeimos sampratą kaip tariamą priešiškumą ir neapykantą būtent konkrečiai homoseksualų grupei. Iš tiesų perėjimas prie naujos, „progresyvios“ šeimos sampratos įvyko kartu su kontracepcijos įteisinimu. Kaip vaizdingai sakoma JAV, seksas buvo atsietas nuo sauskelnių.

Būtent šis atsiejimas atvėrė Pandoros skrynią, kuria šiandien ir naudojasi seksualinių mažumų judėjimai ir jų reikalavimus remiantys radikalios kairės politikai. Cituojant neseną profesoriaus Gintauto Vaitoškos straipsnį: „Atėmus gyvybės dimensiją, „seksas“ liko tik malonumu. O kokią teisę turi kas nors reikalauti, kad malonumas būtų patiriamas tik tarp skirtingų lyčių asmenų? Naudojant kontracepciją pranyksta bet koks rimtesnis pagrindas manyti, jog homoseksualūs santykiai yra ne tokie geri.“ Kas nori, tas ir mėgaujasi.

LGBT judėjimo atstovai paprastai piktinasi, kai garsiai pasakomos loginės šios pažangios šeimos sampratos pasekmės: būtent, kad pripažinimo šeima tada gali reikalauti bet kas – vyras su vyru, moteris su moterimi, žmogus su gyvūnu, brolis su seserimi, vadinamieji poliamorai, mylintys daugiau nei vieną žmogų, ir visi, kam tik gali kilti seksualinis potraukis ir emocinis prisirišimas. Visų jų pretenzijos į šeimos statusą yra lygiavertės vienalyčių porų pretenzijoms. Tai ne tik logiška, bet ir neišvengiamai įvyks. Tiksliau, jau vyksta, pavyzdžiui, JAV, kur Aukščiausiajam Teismui šią vasarą tuščioje vietoje sukūrus teisę į vienalytes „santuokas“, Jutos valstijoje pradėti teisminiai ginčai dėl teisės į „santuoką“ tarp daugiau nei dviejų asmenų. Nėra jokio pagrindo leisti tuoktis gėjams, bet uždrausti tuoktis trise ar penkiese.

Iš kitos pusės, čia, žinoma, pamirštama, kad tokios vardan vienas kitą mylinčiųjų subjektyviai suprastos laimės ir vien tik dėl jos sudarytos šeimõs valstybė neturi ir neprivalo saugoti. Negalima apsigaudinėti sentimentais. Valstybė globoja šeimą ne dėl jos šventumo, o dėl to, kad šeima atlieka valstybei naudingas ir būtinas funkcijas: reprodukuoja piliečius ir nuima nuo valstybės esminę dalį jų auklėjimo naštos. Be šių funkcijų šeima, kad ir ką pripažintume esant šeima, valstybei yra bevertė. Net jei gražiausiai vertinsime gėjų meilę, kas, žinoma, būtų klaida, ji neturėtų jokio pagrindo reikalauti valstybės teisinės apsaugos, lengvatų ir garantijų, kurias gauna naują gyvybę kuriančios ir auklėjančios vyro ir moters šeimos arba išimtiniais atvejais dėl ligos to padaryti negalinčios heteroseksualios poros, kurių buvimas nekeičia paties šeimos tikslo ir apibrėžimo.

Hedonistinės šeimos sampratos konstravimo priemonės

Nesunku pastebėti, kad nieko panašaus į tai nei Vakarų šalių, nei Lietuvos masinės žiniasklaidos medijos nešneka, nerodo ir nerašo. Tai leidžia apsibrėžus kontekstą ir sąvokas grįžti prie pagrindinio šio pasisakymo klausimo. Kaip hedonistinė šeimos samprata yra skleidžiama Vakarų šalių ir Lietuvos visuomenėse? Būtent žiniasklaida visur yra plačiausiai naudojama ir lengviausiai prieinama priemonė alternatyviai šeimos sampratai ir formoms skleisti. Galima atlikti mini eksperimentą ir palyginti, kokia dalis didžiausių Lietuvos naujienų portalų etatinių autorių savo autorinėse publikacijose viešai atstovauja prigimtinę, o kuri dalis – hedonistinę šeimos sampratą. Santykis, geriausiu atveju, būtų vienas prie dešimties. Lietuvoje egzistuoja ištisa nauja viešųjų publicistų klasė – žmonės, neturintys jokio politinio ar moralės filosofijos išsilavinimo, tačiau nuolatos aiškinantys tariamai tamsiai ir atsilikusiai visuomenei apie tai, kokias moralės ir teisės normas ji turi perimti iš Vakarų šalių ir priimti kaip siektiną „pažangą“. Tokią propagandos kampaniją anksčiau yra išgyvenusios ir Vakarų šalių visuomenės.

Žiniasklaida yra lengviausiai prieinamas kovotojų už alternatyvias, pirmiausiai vienalytes šeimos formas ginklas, tačiau jis nėra itin efektyvus. Dažniausiai užsienio kapitalo finansuojamų nevyriausybinių organizacijų vykdomi „edukaciniai“ projektai, skatinantys įtraukimą, įvairovę, toleranciją ir kitus orveliškos naujakalbės burtažodžius, yra taip pat plačiai taikoma ir lengvai prieinama įtakos visuomenei platforma. Tačiau net ir absoliučiai dėsningai žiniasklaidoje pateikiama vienpusė nuomonė dešimtmečiais nesugeba apversti visuomenės nuomonės. Objektyvią žmogaus prigimtį atitinkanti ir sveiko proto sufleruojama šeimos samprata lengvai nepasiduoda propagandai. Ar bent jau nepasiduoda suaugusiųjų auditorijoje.

Būtent todėl hedonistinės šeimos sampratos ir konkrečiai LGBT teisių lobistai negali pasitenkinti NVO „edukacine“ veikla ar vienpusišku aiškinimu žiniasklaidoje. Siekiant pakeisti visuomenėje vyraujantį šeimos supratimą būtina pasitelkti valstybės galios monopolį ir švietimo sistemą. Vakarų šalių patirtis aiškiai liudija dvi pagrindines priemones visuomenės nuomonei pakeisti. Tai – genderistinis lytinis švietimas ir vadinamieji „antihomofobijos“ įstatymai.

Lytinį švietimą vadinu genderistiniu, nes beveik visose Vakarų šalyse, o taip pat ir pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, lytinio švietimo programos turi apimti ir dėstymą, jog vienalyčiai santykiai bei sutrikęs lyties tapatumas yra moraliniu ir biologiniu požiūriu absoliučiai normalus dalykas, visomis prasmėmis lygiavertis vyro ir moters santykiams. Pagal PSO standartus, vaikai turi būti šios tariamojo mokslo tiesos išmokomi iki 12 metų amžiaus. To paties amžiaus vaikai paraginami ir išbandyti įvairias lytinių santykių formas, kad galėtų „surasti savo seksualinę tapatybę“. Vaikystės seksualizavimas yra kaina, kurią genderistinių programų šalininkai noriai moka vardan efektyvaus poveikio augančių piliečių mąstymui ir pamatinėms moralinėms nuostatoms. Įstatymu užtikrinama, kad tėvai negalėtų pasirinkti neleisti vaikų į tokias pamokas. Jas vesti atsisakantys mokytojai atleidžiami.

Po tariamu mokslo autoritetu mokyklose paslepiant hedonistinės šeimos sampratos sklaidą, tuo pačiu metu jos šalininkams reikia užtikrinti, kad visuomenėje nebus viešai skleidžiama alternatyvi samprata. Tam pasitarnauja vadinamieji „antihomofobijos“ įstatymai, pastaraisiais metais priimti ne vienoje Vakarų šalyje ir svarstomi dar ne vienos šalies parlamentuose. Jų esmė – draudimas viešai kritikuoti, vadinti nuodėme ar nukrypimu vienalyčius santykius arba pasisakyti prieš vienalyčių „santuokų“ įteisinimą. Tokie įstatymai paprastai seka iškart po vienalyčių santuokų legalizavimo ir būna argumentuojami tuo, jog valstybė negali leisti skleisti priešiškumo santykiams, kuriuos pati valstybė pripažįsta ir saugo. Šiuo atveju žodžio laisvė yra paaukojama vardan hedonistinės šeimos sampratos saugumo.

Kam reikalinga homopropaganda?

Gali kilti pagrįstas klausimas, kam dar formuoti visuomenės nuomonę, jei vienalytės „santuokos“ jau būna įteisintos? Priežastis dvejopa. Pirmiausiai, beveik visur vienalytės santuokos buvo įteisintos nedemokratiškai, nors ir nominaliai demokratinėse valstybėse. Tai padaro arba savo įgaliojimus viršijantys aukščiausieji teismai, arba parlamentai, ignoruojantys visuomenės nuomonę. Airija tapo atskiro dėmesio reikalaujančia išimtimi. Tačiau valstybės vis tiek yra demokratinės ir jų partinis elitas negali rizikuoti gyventi su sprendimu, kuriam visuomenės dauguma nepritaria, juo labiau negali leisti, kad nepasitenkinimas augtų. Neatsitiktinai vienalyčių sąjungų legalizuoti nesiryždama Lietuvoje, kur priešiškumas joms siekia per 80 procentų. Net ir nedemokratiškiems sprendimams „prastumti“ yra ribos, kai visuomenės nuomonės ignoruoti neįmanoma ir nedrįstama. Todėl parama sprendimui įteisinti vienalytes „santuokas“ konstruojama post factum.

Svarbesnė antroji priežastis – pačių vienalyčių santykių racionalizavimo logika. LGBT judėjimas siekia, kad tos pačios lyties potraukio tenkinimas būtų priimamas kaip moralinė norma. Žmogaus prigimčiai prieštaraujantį elgesį bandoma racionalizuoti, o kaip paskelbė Žanas Žakas Ruso, racionalu moderno epochoje yra tai, kas visuotina. LGBT reikalavimų šalininkai negali jaustis užtikrintai savo teisumu, kol visuomenėje yra įtakingų arba plačias grupes atstovaujančių balsų, sakančių, kad toks elgesys amoralus ir nepriimtinas. Savo sąmoningo pasirinkimo tenkinti sveikatai pavojingą ir visuomenės smerkiamą potraukį neįmanoma ramiai pateisinti, kai viešumoje nuolatos girdėti argumentuoti jį smerkiantys balsai. Būtent šiuo tikslu Vakarų šalyse per teismus išsireikalauta teisės atsiskleidusiems gėjams priklausyti skautams ar tarnauti kariuomenėje. Visuomenėje autoritetą turinčios organizacijos turi savo elgesiu viešai paliudyti, jog priima ir pateisina homoseksualų elgesį. Būtų nusikaltimas nepaminėti, jog pamatiniai skirtumai tarp dviejų šeimos sampratų ir visi aptarti hedonistinės šeimos sampratos populiarinimo metodai yra aiškiai ir išsamiai analizuojami prezidento Ronaldo Reagano patarėjo Roberto Reilly knygoje „Making Gay OK“. Jos vertimas ir Lietuvoje išleistas pavadinimu „Kaip gėjai tampa norma“.

Praktinės išvados

Suvokiant šiuos reiškinius, peršasi kelios praktinės išvados. Pirma, valstybė negali apsimesti esanti abejinga ir nešališka šeimos sampratos klausimu. Tai neįmanoma. Valstybė arba leidžia suinteresuotoms, paprastai užsienio kapitalo remiamoms grupėms skleisti hedonistinę šeimos sampratą, arba pati aktyviais veiksmais imasi skleisti prigimtinę šeimos sampratą. Lietuva šiuo požiūriu laikosi bailių pozicijos ir balansuoja tarp abiejų šeimos sampratų. Viena vertus, politikai deklaruoja pagarbą vyro ir moters šeimai, tuo atstovaudami visuomenės nuostatas. Kita vertus, Konstitucinis teismas yra pateikęs tobulai hedonistinę šeimos sampratą atitinkantį išaiškinimą, o valstybė (Vyriausybė, Prezidentūra, Seimo valdančioji koalicija) nesiima jokių aktyvių veiksmų prigimtinei šeimos sampratai apginti viešojoje erdvėje ir įtvirtinti teisinėje bazėje. Taip užleidžiamas kelias priešingos, valstybės išlikimo interesui tiesiogiai grasančios šeimos sampratos sklaidai užsienio kapitalo finansuojamais projektais ir diletantų politikos apžvalgininkų pastangomis.

Antroji išvada, manau, svarbesnė. Mūšis dėl vienalytės partnerystės ar vienalytės „santuokos“ pripažinimo visiškai nėra svarbiausias, sprendžiant šeimos sampratos likimą Lietuvoje. Pati šeimos samprata tėra šios politinės kovos ledkalnio viršūnė. Lietuvoje kol kas nėra ir dar kurį laiką nebus prielaidų vienalytėms sąjungoms įteisinti. Svarbiausia kova vyksta dėl kitų dviejų įstatymų. Pirmasis jų yra Marijos Aušrinės Pavilionienės užregistruotas siūlymas Lietuvoje įteisinti lytinį švietimą pagal aptartus Pasaulio Sveikatos Organizacijos standartus, taigi siūlymas 9-12 metų vaikams aiškinti, kad homoseksualūs santykiai yra tokie pat normalūs kaip ir vyro ir moters. Įstatymas teikiamas manipuliuojant statistika, jog net 90 proc. gyventojų pritaria lytiniam švietimui mokyklose. Tačiau patogiai ignoruojamas klausimas, ar piliečiai, o pirmiausiai tėvai, pritartų būtent tokiam lytiniam švietimui, ar rengimo šeimai programoms. Bet kuris pilietis ar politinė organizacija, deklaruojanti paramą prigimtinei šeimos sampratai, privalo dėti visas pastangas, kad tokie projektai nebūtų priimti Lietuvoje.

Antrasis labai svarbus šeimai politinės kovos laukas yra Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Jo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktas skelbia, kad „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikoma tokia informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Ta pati Marija Aušrinė Pavilionienė yra užregistravusi siūlymą išbraukti iš įstatymo šį esminį punktą ir organizuoja psichiatrų bei Europos Komisijos spaudimą savo siūlymui paremti. Nereikia aiškinti, kaip nuolankiai Lietuva paprastai reaguoja į ES viršnacionalinių institucijų spaudimą ir rekomendacijas. Šio punkto apsauga taip pat yra pirminės svarbos Seimo ir piliečių uždavinys. Demokratinėje valstybėje svarbiausia kova vyksta dėl piliečių sąmonių. Šeimos institucijos likimas Lietuvoje galiausiai priklausys nuo to, kam pavyks laimėti šią kovą.

propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top