Pastaruoju metu Lietuvos politikoje dėjosi vienas už kitą skandalingesni dalykai ir nė vienas jų nesusilaukė pelnyto dėmesio, nes buvo užgožtas spekuliacijų apie Laisvės partijos nepotizmą (privilegijas saviškiams).
Laisvės partijos ministro kuruojamuose „Lietuvos geležinkeliuose“ įsidarbino Laisvės partijos viena kūrėjų ir jos deleguoto viceministro žmona Agnė Belickaitė. Edmundas Jakilaitis, kurio žmona pralaimėjo konkurse į tas pačias pareigas, iškėlė šį klausimą į aukščiausio skandalo lygmenį. Skandalas įvyko ir pavyko: iš pareigų pasitraukė ir Belickaitė, ir jos vyras, Prezidentas ragino atsistatydinti ir ministrę A. Armonaitę, žiniasklaida iškapstė daugiau galimo nepotizmo atvejų Laisvės partijoje ir šiai partijai prilipinta jaunųjų bebriukų etiketė.
Esu visiškai priešingų nei Laisvės partija pažiūrų, manau, kad jos idėjų įgyvendinimas yra tiesiogiai pražūtingas Lietuvai, nes vestų šalį į chaosą, demografinį išnykimą ir nacionalinės tapatybės praradimą. Labai vaizdžiai sakant, tai Lietuvos kaip modernios nacionalinės valstybės išvalstybinimo partija. Turėčiau džiaugtis ją ištikusiu skandalu.
Tačiau kartu neįmanoma nematyti, kiek svarbesnių klausimų šis skandalas pridengė. Niekas nepateikė nė mažiausių faktų apie vyro ar senos draugės Armonaitės įtaką Belickaitės įdarbinime. Priešingai, rodos, niekas nesiginčijo, kad konkursą į pareigas „Lietuvos geležinkeliuose“ vykdė ar bent kuravo išorinė kompanija, kas turėtų užtikrinti didžiausius įdarbinimo skaidrumo standartus. Taigi Laisvės partijos skandalas buvo apie sukurtą interesų konflikto galimybę. Tai, žinoma, nėra niekis. Įstatymai ir etikos standartai reikalauja vengti ir interesų konflikto regimybės, mat ši mažina piliečių pasitikėjimą valdžia, institucijomis ir pačia valstybe. Tačiau visgi kalbame apie interesų konflikto galimybę.
Beveik tuo pačiu metu Seimas slaptu balsavimu į Konstitucinį Teismą delegavo TS-LKD narį, šios kadencijos parlamentarą Stasį Šedbarą. Be jokių „atšalimo laikotarpių“, jokių diskusijų apie tinkamumą, Stasys Šedbaras tiesiai iš Seimo kėdės keliauja į Konstitucinį Teismą. Seime jis vadovavo Teisės ir teisėtvarkos komitetui, rengė ir balsavo dėl daugybės įstatymų, kuriuos dabar pats ir vertins būdamas Konstituciniame teisme. Tai kuo tikriausias interesų konfliktas, o ne jo galimybė. Nepalyginamai labiau apčiuopiamas ir konkretesnis dalykas nei tai, kas sukėlė Laisvės partijos skandalą. Vienintelis būdas, kaip interesų konfliktas galėtų nekilti, tai Šedbarui teisėjui nusišalinti nuo svarstymo visų teisės aktų, dėl kurių kada nors balsavo Šedbaras Seimo narys. Galime būti tikri, kad taip tikrai nebus.
Nepalyginamai svarbesnės bus ir šio paskyrimo pasekmės. A. Belickaitės įdarbinimas galėjo lemti, kad vienas žmogus užims puikiai apmokamas pareigas dėl savo turimų ryšių. Šedbaro paskyrimas lemia, kad šis žmogus bus vienas iš devynių visai Lietuvai aiškinančių, kaip teisingai reikia suprasti Konstituciją, kas joje teigiama ir ko joje nėra. To pasekmės Lietuvai bus milžiniškos ir nė negalima nuspėti, kokiu mastu ar srityse jos pasireikš. Lietuvoje susiformavusi tradicija aiškinti Konstituciją pagal jos dvasias, t.y. neapsiribojant pačiu Konstitucijos tekstu. Toks labai plačias galimybes subjektyvioms teisėjų interpretacijoms ir savųjų vertybių „kišimui“ į Konstituciją atveriantis požiūris savaime yra didelė problema ir kritikuotinas. Šedbaras veiks tokiomis sąlygomis. Ko galime iš jo tikėtis?
Deja, Stasys Šedbaras yra žmogus, be galo lanksčiai žiūrintis į savo paties principus ir į tą pačią Konstituciją. To pavyzdžiais prašosi trys konstitucinio lygmens klausimai, kuriais jis pats yra balsavęs ir pasisakęs:
1) Stasys Šedbaras dešimtmečius balsavo prieš nelietuviškus įrašus piliečių pasuose, nes šie prieštarauja konstituciniam lietuvių kaip valstybinės kalbos statusui, ką ne kartą yra pakartotinai išaiškinęs Konstitucinis teismas. 2021 metais jis staiga tapo tokių įrašų nevalstybine kalba šalininku ir pradėjo laidose ginti poziciją, absoliučiai priešingą Konstitucinio Teismo išaiškinimams, kurie jam, kaip politikui ir kaip teisininkui yra puikiai žinomi;
2) Stasys Šedbaras dešimtmečius balsavo prieš vienalytes šeimas, bet 2022 metais tapo jų šalininku ir aktyviai prisideda prie civilinių sąjungų (tai naujas burtažodis vienalytei šeimai maskuoti) įteisinimo tiek „stumiant“ projektą per svarstymo stadijas, tiek balsuojant už jį Seime;
– Stasys Šedbaras, kadaise prieš beveik 30 metų pats nepaprastai jaunas buvęs Konstitucinio Teismo teisėju balsavo už tai, kad tautos valia yra aukščiau Konstitucijos (juk ši kyla iš tautos valios) ir teisė referendumu keisti Konstituciją negali būti ribojama nei Seimo, nei kitų institucijų, nei esamo Konstitucijos teksto, nes tautos teisė ir valia jį keisti. Bet dabar jis jau kartu su visa TS-LKD partija palaiko įvairiausius šios teisės ribojimus ir atvirkščią principą, kad institucijų sprendimai ir esamas Konstitucijos tekstas gali riboti Konstitucijos keitimo galimybes tautos referendumu.
Visa tai nėra šiaip eiliniai klausimais, kuriais galima pasigilinti ir pagrįstai pakeisti nuomonę. Tai net nėra eiliniai vertybiniai principo klausimai, kuriais stuburą turintis žmogus nuomonės keisti tiesiog neturėtų. Visa tai yra konstitucinių normų klausimai, kurių vertinimas kartu yra Konstitucijos normų vertinimas ir kur laikytasi vieno Konstitucijos aiškinimo ir papūtus kitiems politiniams vėjams (įsitvirtinus naujai pasaulėžiūrai S. Šedbaro partijos vadovybėje) pereita prie visiškai priešingo.
Kaip toks žmogus aiškins Konstituciją? Principingai, pagal jos tekstą ir nieką daugiau ar visgi pagal partijos ar asmeninę poziciją ir interesą? Asmeninių balsavimų ir pasisakymų svyravimų istorija rodo, kad Stasys Šedbaras keičia pozicijas ir išaiškins bet ką, ko reikės.
Tačiau ar ką nors girdėjote šia tema? Pasipiktino keli opoziciniai politikai, bet jokio skandalo nėra nei Seime, nei žiniasklaidoje. Lakoniškai pranešta naujiena, lyg būtų įvykęs normaliausias dalykas. Tai nėra normalu. Tai savaime yra šioks toks skandalas. Gyvename informacinėje erdvėje, kur interesų konflikto galimybę nešantis įdarbinimas, apie kurio neskaidrumą nėra pateikta nė mažiausio fakto, sulaukia daug daugiau dėmesio nei akivaizdų interesų konfliktą užprogramuojantis paskyrimas, lemsiantis Konstitucijos aiškinimą.
Valstiečių valdžios metais teko rašyti tekstą ironišku pavadinimu „Lietuva neturi problemų“. Tada vyko tas pats: visa Lietuva kalbėjo apie šalies politikai jokios įtakos neturinčios G. Kildišienės mašiną, pinigus ir keliones, kai tuo tarpu priiminėti milžiniškos svarbos politiniai sprendimai. Vėliau tas pats vyko su ministro P. Narkevičiaus komandiruotėje valgytais kotletais. Stebint tokius „skandalus“ darosi nejauku. Suasmeninti skandalai visada pritraukia dėmesį, bet žiniasklaidos pareiga turėtų būti valingai kreipti dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu. Kas svarbu? Seime ruošiamas Konstitucinis valstybinės kalbos įstatymas, kurį Lietuvių kalbos institutas įvertino kaip faktiškai antikonstitucinį. Vyriausybės parengta tik stambiam verslui naudinga ir smulkaus verslo užuomazgas žlugdanti mokesčių reforma. Kaip trečiojo pasaulio šalyje gyventojai prievarta suvaryti pensijų kaupimui privačiuose fonduose ir vyriausybė nedrįsta to spręsti. Demografinės prognozės aiškiai rodo Lietuvos išnykimą ir Seime parengta kovos strategija gali būti sutraukta į du žodžius: masinė imigracija. Kovojama dėl Vokietijos brigados buvimo Lietuvoje, tuo pačiu metu ignoruojant, kad Vokietijos kariuomenė yra tragiškos būklės ir negali užtikrinti pačios Vokietijos saugumo. Regionuose naikinamos paskutinės viešosios paslaugos. Sąrašą galima tęsti.
Bent Šedbaro paskyrimą jau aptarėme. Dalį šių ir kitų klausimų visai Lietuvai jau jis ir išaiškins.