Veidaknygė
Šimašius ir Ruokytė yra ypatingas duetas. Ypatingas Vilniui ir Lietuvai. Abu jie buvo ir yra savaip atsakingi už svarbiausias Vilniaus atminties ir paveldo vietas. Ir abu padarė, ką galėjo. ŠMC buvo leista išrinkti paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę. Kaip ŠMC mąstymas leidžia, taip ir išrinko – kalnelį-bunkerį.
Kalnelį, kuris logiškai redukuoja mūsų laisvės kovas į sėdėjimą apkasuose. Kalnelį, kurio unikalios koncepcijos vienodumo su paminklu Romui Kalantai Kaune (ČIA) ŠMC ekspertai nepastebėjo. Kalnelį, kurio reikšmė ir estetinis grožis bus savaime aiški ir lietuviams, ir svečiams. Kalnelį, kuris ypač gražiai žaliuos šaltuoju metų laiku. Galiausiai kalnelį, kurio pats autorius džiaugiasi, kad jį įrengus žmonės galės ant jo vedžioti šunis. Žinia, šunys vedžiojami ne šiaip sau. Grįžtant prie simbolikos – ŠMC nusprendė priimti projekto autoriaus siūlymą šikti ant partizanų galvų.
Internetai jau juokauja, kad jeigu pils, gali supilti iš Gedimino kalno nuošliaužų. Kadangi kalnas netvarkomas jau seniai, situacija blogėja akyse, darbai vis atidėliojami, o visuomenėje vis labiau įsismelkia susitaikymas, kad grius ir kalnas, ir pilis. Visa tai ministrei su meru dalinantis, t.y. kaip karštą bulvę mėtant atsakomybę ne tik tarp savęs, bet net ir bandant ją primesti Nacionalinio muziejaus vadovei, nors dar prie Biručio kalnas buvo tvarkomas Nacionalinio muziejaus lėšomis – valstybė jų nerado. Taigi abiejų dvasios liberalų darbas ranka rankon kol kas nuosekliai veda link to, kad Lukiškių aikštėje nebus jokio Žuvusių už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo, o Gedimino kalnas grįš į būklę, kurioje buvo carinės okupacijos metais. Seimui pasyviai stebint.
Remigijų Šimašių čia galima suprasti kaip ideologinį liberalą ir politinį pragmatiką. Jis žino, kad toks sprendimas tiks ir patiks liberalams ir mankurtams (čia ne tas pats) – žmonėms, kurie alergiški vienu atveju monumentalizmui, kitu atveju – Lietuvos valstybingumui ir jo ženklams. Nenustebsime, jeigu turės fanatizmo prieš pasitraukdamas tą bunkerį ir supilti. Iš principo – kaip skaidrios liberalų ir LLRA valdžios sostinėje pėdsaką.
Bet štai ministrė. Ministrė, kurios visa veikla – ištisiniai skandalai, tačiau kuri susilaukia palyginti labai mažai žiniasklaidos dėmesio. Per nepilnus veiklos metus Kultūros ministerijoje:
– nežinioje pakabinti visi darbuotojai grasinant jiems atleidimais, nesilaikant informavimo terminų, sulaukiant darbuotojų profsąjungos pasipriešinimo;
– iš anksto, be konkurso ir ne laikinoms pareigoms į atleisto Kėvišo vietą (teatro vadovu!) paskirtas ‘verslo bendruomenės rekomenduotas žmogus’;
– tik kilus skandalui surengtas LNOBT vadovo konkursas, savo ruožtu irgi tapęs skandalu;
– neišsklaidė abejonių dėl savo išsilavinimo;
– kratėsi ir kratosi atsakomybės dėl Gedimino kalno gelbėjimo (šiandien viceministras pasiųstas aiškinti, kad ŠIANDIEN pavojaus piliai nėra, o takas ir sienos neistorinės, taigi gali ir kristi);
– kėsinasi naikinti Lietuvos nacionalinį muziejų (ČIA);
– viską vainikavo Seimo sprendimo sabotavimas – seniai sakiusi, kad pati nepritaria Vyčio paminklui, ministrė po Seimo gegužės 2 dienos vienbalsės rezoliucijos statyti Vyčio monumentą surengė perteklinį, neteisėtą konkursą ir taip Vyčio projekto atsikratė. ŠMC ‘ekspertų’ valia atsidūrė aukščiau Seimo valios.
– galima tęsti ir tęsti.
Dabar Seimui belieka pasirinkti:
a) ar palikti viską, kaip yra, ir tuo viešai pripažinti, kad jo sprendimai Lietuvoje neturi jokios reikšmės, jeigu paties Seimo valdančiųjų paskirti ministrai nenori jų vykdyti;
b) parodyti valią ir priversti vykdyti Seimo priimtus ir reprezentatyvių, o ne daugkartinių internetinių visuomenės apklausų palaikomus sprendimus bei atsakyti už destrukciją ir savivalę.
Taigi?