Maža paslaptis, kad SAM tarnautojai ilgas savaites dairėsi į ES institucijas ir tikėjosi, kad iš ten ateis planas ir komandos, kaip tvarkytis su virusu. Kai neatėjo, teko skubiai tvarkytis patiems, o ministrui asmeniškai prisiimti ugnį. Tuo mes nesame kokie labai išskirtiniai. Tas pats daugelyje ES šalių – tapo įprasta kažkuo kliautis ir kažko tikėtis.
Dabar gi ES absoliučiai pavedus (kitaip ir negalėjo būti, nes šitai situacijai nėra instrukcijos ir niekas negali jos padiktuoti) visoje Europoje nacionalinės valstybės kovoja kiekviena už save. Vienos kovoja ryžtingai ir susitelkusios, o kitos dar nelabai. Vokietija ir Prancūzija uždraudė eksportuoti dabar būtinas priemones iš savo šalių, o mes Lietuvoje sėkmingai gaminame ir masiškai eksportuojame į JAV ir kitur. Natūralu, kad Lietuvai neturime, tad perkame iš užsienio, bet iš užsienio net ir sumokėję nesulaukiame, nes kitur pirmenybė nacionalinėms reikmėms ir didžiausiems įtakingiausiems pasaulio pirkėjams. Kokį prioritetą, net ir sumokėję už taip trūkstamą prekę, galime gauti, pavyzdžiui, Kinijoje, kur mūsų ambasadorė net kiniškai nekalba?
Lietuvos valdžiai ir šiuo metu ypač konkrečiai SAM reikės įsisąmoninti, kad tokių krizių atvejais globalistinės struktūros yra pernelyg nerangios ir apskritai neveiksnios, o svarbiausiais veikėjais vėl tampa lankstesnės ir gyvybingesnės nacionalinės valstybės. Atitinkamai bet kurios šalies valdžia pirmiausiai turi remtis visų pirma nacionaliniais resursais ir atidžiai klausytis iškiliausių savo protų.
Kaip tik toks yra biotechnologas filantropas akademikas Arvydas Janulaitis, kuris: a) siūlėsi gaminti valstybei reikiamus reagentų tirpalus; b) siūlėsi daryti tą nemokamai (!!!). Taip, šiuo konkrečiu reagentų tirpalų klausimu siūlomi terminai ilgi. Bet bendras požiūris turi būti ieškoti, ką gali padaryti mūsų protai ir verslai. Ir jau tikrai atsiliepti, kai didžiausi protai patys siūlosi (daugiau žr. ČIA).
Tikrai rimtų iššūkių akivaizdoje turime tik save – savo valstybę ir jos galimybes, jos žmones, jos kapitalą, jos žinias ir susitelkimą. Dažnai daug to potencialo nebeišnaudojama, neieškoma ar negirdima, nes tiesiog nebėra įpratimo tai daryti.
SVARBU. Jau nujaučiu, kad šis įrašas bus bandomas suprasti ne taip, kaip buvo parašytas. Tai nėra priekaištas Vyriausybei ar Verygai. Kuo daugiau gilinuosi, tuo labiau įsitikinu, kad Lietuvoje su virusu yra tvarkomasi aukštu lygiu. Tai nereiškia, kad be klaidų. Klaidų daug, jos neišvengiamos ir prasminga jas konstruktyviai įvardyti, KOL ta kritika nevirsta bandymais apskritai abejoti valdžios tinkamumu ir perimti valdžią krizinėje situacijoje. Baisu ir pagalvoti, kaip šioje situacijoje būtų atrodžiusios ankstesnės bent pastarojo dešimtmečio Vyriausybės.
Pasaulyje visos šalys daro daugybę klaidų, nes niekas nežino, kaip elgtis šioje situacijoje ir niekas nesugebėjo (ir negalėjo) jai pasiruošti. Pasaulyje yra gal viena kita pavyzdingai besitvarkanti šalis ir nė viena jų nebuvo Šengeno atvirų sienų zonoje. Kai kritikai sako, kad ‘medikai seniai sakė, kad bus taip ir taip’, labai šaunu. Bet visi jie nutyla, paprašyti parodyti tuos valstybės vadovus, o ne medikus, kurie priėmė teisingiausius sprendimus ir nesulauktų jų kritikos. Vis nerandu tos laimingosios valstybės. Nes medikams rūpi tik ligos suvaldymas ir jie galėtų ir pirmą ligos dieną visiškai uždaryti valstybės gyvenimą. O politikams, deja, reikia ieškoti balanso tarp visų susijusių valstybės interesų ir išvengti chaoso. Visame pasaulyje matome vienokias ar kitokias nesėkmes bandant tai padaryti, t.y. suderinti tai, kas nesuderinama. Veryga tvarkosi geriausiai, kaip galėjome tikėtis iš Lietuvos politikų. O konstruktyvia kritika galime padėti tvarkytis dar geriau.