Po savaitgalio gamtoje savaip įdomu stebėti Paryžiaus olimpiados atidarymo renginio absurdą. Pasityčiota iš Paskutinės vakarienės, sukuriant jos parodiją su translyčiais, persirengėliais ir tiesiog mėlynu nuogu diedu.
Prancūzijos vyskupai pasmerkė tokį pasirodymą, viso pasaulio spauda ir šiaip gyventojai aptarinėja. Oficialiai organizatoriai sugalvoja apsimesti, kad čia graikų dievo Dionisijaus bachanalijų interpretacija pagal daug mažiau žinomą kūrinį nei Da Vinčio Paskutinė vakarienė. Kvailina save ir visus, aiškindami, kad kas įžvelgė pasirodyme Biblijos motyvus, tie neišmano meno istorijos, yra nekultūringi ir linkę į sąmokslo teorijas, nes gi nieko tokio čia nėra. Šitą pasaką kiaulės akimis Lietuvoje noriai kartoja Mažosios studijos ir Naujojo Židinio liberalkatalikų kompanija.
Galiausiai organizatoriai visgi atsiprašo visų, ką galėjo įžeisti. Nenorėjome įžeisti, norėjome parodyti toleranciją, sako.
Bet pasirodymo dalyviai, patys/pačios drag queens (aš pats nebežinau, kokia tų žmonių lytis) atvirai pasakė, kad jie tą suvokė ir darė kaip Paskutinės vakarienės, o ne pagonių Olimpo kalno dievų parodiją, kad būtent tai juos labai džiugina ir kad atsiprašinėti čia nėra jokio reikalo, nes kas įsižeidė, tų ir problema.
Pats programos autorius gi sako, kad norėjo parodyti įvairovę ir įtrauktį (inclusiveness), todėl programoje įtraukė tokią sceną. Taigi tokia bėda: įvairovė ir įtrauktis kažkodėl reikalauja, kad tiems, kas kada nors jautėsi engiami tradicinių normų ir religijos, būtų duota ištrypti religiją, jos simbolius ir visuomenėje užimtą vietą. Kol to nepadaro, vis per mažai ir įvairovės, ir vis negana tolerancijos.
Šis olimpiados atidarymo epizodas, žinoma, iliustruoja tą kultūrinę ir moralinę degradaciją, su kuria šiandien gyvename, prie kurios prisitaikome ir priprantame meno, viešojo gyvenimo ir kitose srityse (sakau „su kuria“, o ne „kurioje“, nes greta esama ir tikrosios kultūros). Bet ne tik ir ne tai įdomiausia. Šis epizodas kartu iliustruoja, kaip labai būtina naujų normų nešėjams ne būti toleruojamiems ir sugyventi su tuo, kas įprasta ir normalu, o tai visiškai išstumti ir pakeisti. Jeigu esama kokių tikrosios europinės civilizacijos simbolių, tapatybės pamatų ir socialinių struktūrų, jų negalima palikti ramybėje, priešingai, jas reikia išdergti, perkurti ir dar pareikalauti, kad visuomenė paplotų ir apsimestų, kad patinka.
Plojote, patiko? Tik nesakykite „manęs neliečia, man nesvarbu“ pagrindiniai mūsų kultūros įvykiai tuo ir ypatingi, kad atstovauja mus visus, jie yra apie mus ir sako „mes dabar štai tokie“, visiškai nepriklausomai nuo to, ar mes patys juose dalyvaujame, juos žiūrime ar atsiribojame ir net nežinome įvykus. Meistriškas tikrosios Europos išprievartavimas.