Džiaugiamės Ukrainos mažomis pergalėmis, sistemingai perimama ir naikinama Rusijos technika, pačios Rusijos fiasko, nes net jos pergalė kare dabar politiškai jau būtų tik fiasko – juk lūkesčiai ir įvaizdis buvo kuriami visai kiti. Džiaugiamės solidarumu tarp Europos šalių siunčiant pagalbą, įvedant sankcijas ir priimant pabėgėlius. Tikrus, karo pabėgėlius – moteris ir vaikus.
Bet ne viskas gerai. Nors Ukraina kovoja didvyriškai ir labai efektyviai, civilių aukų skaičiai milžiniški, situacija bent keliuose miestuose baisi. Visa ši didinga kova gali baigtis laimingai tik su didžiule NATO pagalba. Pačios Ukrainos lyderiai kartoja, kad NATO kaip tokia vis nepadeda (padeda atskiros šalys), vaizduoja neutralumą arba gal net absurdiškai tiki, kad jis iš tiesų įmanomas.
Ar NATO reikia skelbti karą Rusijai, kaip ragino D. Grybauskaitė? Ne. Branduolinis karas būtų pražūtingas daug didesnei žmonijos daliai nei dabartinis. Tai ko reikia? Ukrainai reikalinga pagalba tokia apimtimi, kokios užtektų pergalei. Dabar NATO šalys padeda Ukrainai beprecedentiškai, kaip ir sankcijos Rusijai įvestos beprecedentinės. Putinas jų nesitikėjo visai kaip ir Ukrainos karinio pasipriešinimo. Dievaži, juk ir mes patys nesitikėjome. Visa tai puiku, bet NATO pozicija privalo būti, kad pagalbos bus tiek ir tokios formos, kiek reikės pergalei.
Bidenas – priešingai – viešai ir aiškiai pasakė, kad NATO tikrai neįsitrauks į tiesioginę kovą, NATO karių nebus Ukrainoje. Iki šiol jau įvardyta dar daug dalykų, kurių „tikrai nebus“. To išvis neturėtų būti. NATO pozicija turėtų būti, kad įmanoma viskas, svarstomi visi scenarijai, į karą gal ir įsitrauksime, tą lems tik pačios Rusijos veiksmai ir tik ji pati bus kalta, jeigu teks tą padaryti. Tai didžiulis skirtumas nuo karo paskelbimo.
Reikalas tas, kad Rusija ir konkrečiai Putinas jau virš dešimtmečio žaidžia JAV ir konkrečiai Bideno neryžtingumu. Putinas nuolat bandė Obamos ir Bideno ribas ir nuolat atrasdavo, kad šios bevertės ir lengvai perbraižomos. Putinas drįso okupuoti Krymą ir Donbasą tik todėl, kad tikėjo nebūsiant pasekmių. Tikėjo JAV lyderių atsargumu. Vien nuojauta, kad nebus proporcingo atsako, jį drąsina. Bideno oficialiai patvirtintas žinojimas drąsina nepalyginamai labiau. Bidenas pašneka, kad netoleruos atakų tiesiogiai prieš NATO karius ar pagalbos konvojus, karo nusikaltimų. Tada Rusija bombarduoja mokymo centrą su NATO kariais, bombarduoja humanitarinius koridorius, naudoja vakuumines bombas ir nieko nebūna.
Dabar Vakarai bijo Putino. Putinas turi bijoti Vakarų. Putinas turi bent kiek tikėtis, kad NATO veiksmai gali būti pražūtingi Rusijai. Girdime argumentą, kad jam tik ir reikia NATO grasinimų kaip preteksto karui pradėti. Bet Putinas nenori karo su stipresne NATO. Priešingai nei Ukrainoje, kur jis norėjo karo ir tik ieškojo preteksto (juo tapo Azovo bataliono „naciai“), NATO atveju Putinas visiškai nenori pradėti karo, kurį visi pralaimėtų. Jis nori, kad to karo bijotų kita pusė. Jam nereikia preteksto, kuris leistų Rusijos liaudžiai parduoti atominį karą su NATO. Toks karas neatitinka nei žmonių norų, nei Rusijos nacionalinių interesų, nei oligarchų interesų, nei pagaliau paties Putino asmeninės ambicijos įeiti į istoriją kaip atkūrusiam Rusijos didybę. Po tokio karo nebūtų istorijos, ar geriausiu atveju, nebūtų bent Rusijos. Pagaliau ir branduolinės raketos išlekia ne vieno Putino sprendimu, tam reikia kelių asmenų sprendimo.
Tad Putinas turi bijoti, ko imsis NATO. Ukraina turi žinoti, kad parama neturi „lubų“. Neskraidymo zona, plačiai skambėjusi diskusijose, nors greičiausiai per sudėtinga ir per rizikinga įgyvendinti, neturėjo būti viešai kategoriškai atmesta. Priešingai, „svarstome įgyvendinimą“ ir „Rusijos grasinimai negali lemti aljanso sprendimo“. NATO šalių naikintuvai Ukrainai tapo gėdinga tema ir tikrai turėtų būti perduoti, nepaisant ligšiolinių apgailėtinų apsigalvojimų. Tai, kad Bidenas asmeniškai vetavo Lenkijos naikintuvų perdavimą ir tai motyvavo baime eskaluoti konfliktą, verčia visu rimtumu klausti, kokių viešumai nežinomų svertų prieš jį turi Putinas.
Pagaliau visą situaciją galbūt geriausiai reziumuoja toks visiškai realus scenarijus: jeigu Rusija, matydama, kad negali varžytis su NATO nuolat aprūpinama Ukraina, paskelbtų, kad ir esamą pagalbą ginklais laiko NATO dalyvavimu kare, ar NATO nustotų teikti net ir dabartinę pagalbą? Bet jeigu taip: a) ar nesame pasmerkti nusileisti, kai išseks Putino kantrybė? b) ar nesame pasmerkti sulaukti ir agresijos prieš NATO šalis, tikintis to paties bailumo? NATO šalys negali atsitraukti su savo pagalba, negali Rusijai žadėti nieko kito, išskyrus nepulti pačios Rusijos, pagaliau negali rodyti jokio silpnumo, nors neturi ir pačios pradėti karo. NATO šalys turi tiesiog daryti ir žadėti daryti viską, ko prireiks, kad Ukraina išsaugotų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Ką bent JAV ir JK yra tiesiogiai įsipareigojusios daryti seniai pajuoka virtusiame Budapešto memorandume.
P.S. įsidėmėtinas Wall Street Journal straipsnis ir Nacionalinio susivienijimo pareiškimas šia tema.
