Penkios žmogaus teisių gynimo organizacijos, besirūpinančios konstitucinėmis teisėmis, o ne LGBT darbotvarke, išplatino viešą pareiškimą dėl žurnalisto Vidmanto Valiušaičio persekiojimo.
Dar mažai kam žinoma, kad Valiušaitis yra faktiškai atleidžiamas iš Martyno Mažvydo bibliotekos, naikinant jo pareigybę ir siūlant žemesnes, jo kvalifikacijos neatitinkančias pareigas. To skubiai ėmėsi naujoji bibliotekos direktorė Aušrinė Žilinskienė, kurios pačios darbo vieta yra teismų epicentre, nes jos laimėtas konkursas buvo užginčytas dėl blogai parengtų sąlygų, taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Jas nuėmus ir naujajai direktorei A. Žilinskienei pradėjus eiti pareigas vienas pirmų darbų buvo šis – atsikratyti Valiušaičio. Atrodo labai įdomiai.
Iš tiesų tai viena gėdingiausių situacijų šiandien Lietuvoje. Valiušaitis yra žurnalistas ir rašytojas, specializuojantis lietuvių tautos antisovietinės rezistencijos istorijoje ir turintis ypatingą įdirbį išeivijos archyvų srityje. Bent trisdešimt metų jis nuosekliai dirbo su DP kartos lietuviais JAV. Rezistencijos temose žino be galo daug faktologijos, kurios ir istorikai dažnai nežino, ne dėl to, kad būtų blogi istorikai (tikrai nėra), o tiesiog todėl, kad niekada akyse nematė šaltinių, kuriuos dešimtmečius JAV ar iš ten parvežęs nagrinėja jis.
Tai lėmė, kad Valiušaitis yra itin produktyvus savo veikloje. Dirbdamas Mažvydo bibliotekoje jis parengia daugiau nei po knygą į metus ir tos knygos unikalios. Keli pavyzdžiai: pokalbių su Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijole Lukšiene-Paronetto knyga, interviu su išeivijos istoriku dr. Augustinu Idzeliu, dvi mokslinių straipsnių rinktinės „Birželis kvietė į kovą“, įvairios autorinės jo paties knygos. Nereikia ir sakyti, kiti darbuotojai tokiu įdirbiu pasigirti negali. Bet atleidžiamas būtent Valiušaitis.
Dramblys kambaryje yra tai, kad atleidžiamas jis būtent dėl šio politiškai nekorektiško įdirbio. Jokia jo darbo klaida, yda, nepaklusnumas, pravaikštos ar dar kas nors nėra įvardijama. Žmogus šalinamas, nes yra nepatogus, o nepatogus, nes po Mažvydo bibliotekos stogu leidžiamos knygos apie Birželio sukilimą ir apskritai rezistenciją. Knygos, kurių geriau nebūtų, kurios nepatinka porai ambasadų, porai asmenų Vyriausybėje ir tautinių mažumų departamentui prie NKVD (čia metafora, žinoma, supratote).
Visiškai skandalingą aplinkybę sužinojau vakar iš JAV lietuvio, karo metų išeivio, advokato Povilo Žumbakio. Pasirodo, viena reikšmingiausių JAV lietuvių sukurtų institucijų – Lituanistikos tyrimo ir studijų centras Čikagoje – kreipėsi į Mažvydo biblioteką, siūlydamas bendradarbiavimą vykdant bendrus archyvinių tyrimų projektus ir prašė tam paskirti būtent Vidmantą Valiušaitį, kaip didžiausią įdirbį srityje turintį asmenį. Ką nusprendė naujoji direktorė? Vietoje to, kad pasinaudotų proga plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą ir visomis prasmėmis atvežti JAV lietuvių archyvus Lietuvai, ji tiesiog atleidžia tam tinkamiausią žmogų.
Tai yra gėdinga ir baisu. Menkiausias žmogiškas padorumas reikalauja turinčius sprendimo priėmimo galią asmenis tam priešintis, o visus likusius – protestuoti. Galbūt iki to prieisime. Nevaržomas vadovų siautėjimas, susidorojant su politiškai nepatogiais ar asmeniškai neįtikusiais darbuotojais Lietuvoje klesti taip, kad vyksta net Seimo pašonėje. Ką ir kalbėti apie to mastus provincijoje.
Ne politinė reklama. Žmogaus teisių organizacijų kreipimosi teksto nuoroda.
Labai, tiesiog nepaprastai įdomu, ar šią temą nušvies ir didžioji žiniasklaida, ar visgi bus priimtas sprendimas patogiai ją užgesinti.
Papildymas: