Kiekviena krizė yra galimybė. Dabartinis „rytų–vakarų“ konfliktas sukūrė prielaidą globaliam pokyčiui – aukso devalvavimui. Neaišku, ar tas pokytis įvyks, bet tikimybė dabar didesnė nei kada nors iki šiol. Kodėl tai būtų naudinga ir kaip tai įmanoma? Pažvelkime į pinigų istoriją.
Visose ankstyvosiose kultūrose, kurios sugebėjo išgauti auksą, jis pirmiausiai buvo naudojamas papuošalams – dėl savo retumo (didelių išgavimo/apdirbimo darbo sąnaudų) jie buvo statuso simboliai. Dėl visiems intuityviai suprantamų priežasčių statuso simboliai turi vertę. Ir daro įtaką.
Procesas buvo universalus, todėl auksas ir jo dirbiniai anksti tapo geriausia ir ilgą laiką nepakeičiama tarpkultūrinės, tarpcivilizacinės prekybos mainų priemone.
Tuo tarpu nusistovėjusių kultūrų, bendruomenių viduje auksas ir auksiniai pinigai, kitaip nei kredito santykiai, retai kada (jeigu ne niekad) dominavo kaip mainų priemonė. Nuo pačių elementariausių „esame kaimynai, aš tau duodu dabar, o iš tavęs gausiu po derliaus“ – iki sudėtingesnių, labiau organizuotų kredito santykių su pirkliais, pakvitavimus išduodančiais prekybos namais/sandėliais, tvarką palaikančia valdžia ir religiniais institutais.
Tinkamai įforminti kredito užrašai puikiai funkcionavo kaip pinigai visuomenėse, atradusiose raštą. Net ir dabar, mūsų visuomenėje, trečiųjų šalių privatūs kredito įsipareigojimai yra mainų objektas – nuo skolas superkančių agentūrų iki „finansų alchemijos“.
Greta „natūrinės“ kredito pinigų vertės, susijusios su materialinėmis gėrybėmis, labiau organizuotose civilizacijose vystėsi grynai su valdžios, galios palaikyti tvarką poreikiais susijusi pinigų vertės dedamoji. Nuo paprasto mokesčio už apsaugą ir ginčų sprendimą, prievolės išpirkti indulgencijas – iki reguliarių, visiems privalomų mokesčių.
Tai mokestinė pinigų vertės komponentė. Dėl svarbių priežasčių, kurias šiame komentare praleisiu, būtent ši pinigų vertės komponentė išstūmė kitas, pradėjo dominuoti, valdžios pakvitavimai tapo pinigų baze – reikšminga, daugiau mažiau monopoline piniginių atsiskaitymų priemone.
Taip ir turėjo atsitikti. Bet kurios civilizuotos visuomenės pagrindinis politinis ir ekonominis tikslas – turėti tinkamą valdžią, tinkamai emituojančią bazinius pinigus. T.y. suteikti savo valdžiai pinigų senjoražo teisę ir kontroliuoti, kad senjoražo nauda būtų tinkamai grąžinama/paskirstoma visuomenei. Grąžinama, suprantama, ne bet kaip iš(si)dalinant, o finansuojant deramai veikiančias visuomenės institucijas.
Dėl erdvės ir resursų konkuruojančiame pasaulyje dominavimo siekiančios visuomenės tikslas visuomet buvo primesti senjoražą konkurentams, bet kokiomis priemonėmis įtikinant, kad jų visuomenėms reikia ne „tuščių“, „niekuo nepadengtų“ „valdžios popiergalių“, o solidžiai padengtų pinigų (nes kitaip įvyks infliacija, valdžia išvogs). Neatsispyrusi tokiai propagandai ir pradėjusi „padenginėti“ pinigus visuomenė buvo pakertama, pasmerkta peonažui.
Tokie pakirsti esame ir mes (Lietuva) po valiutų valdybos įvedimo – naudojame tik privačių bankų ir užsienio valstybių emituojamus pinigus. Prijungta teritorija, protektoratas. Socialinis nesaugumas, demografinis nykimas, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos sistemų skurdumas nėra blogybės, kylančios iš defektyvaus lietuvių charakterio, o rezultatas atsisakymo vykdyti suverenią „nepadengtų“ pinigų politiką. Primesta prievolė už pinigus, reikalingus visuomenės institutams finansuoti, atidirbti užsienio siuzerenams. Įsivesdami eurą ją įtvirtiname .
Tai, deja, nėra plačiai suvokiama. „Blogai gyvenam, nes blogai dirbam, per daug valgom/geriam, dar nepakankamai pigūs, konkurencingi rinkoje“. Pasibaisėtini indoktrinuotos visuomenės stereotipai, neišjudinti net praėjusios ekonominės krizės. (Intelektualai neatlieka savo misijos).
Įdomu stebėti, ar nieko nepakeis dabartinė krizė – „karas“ su Rusija. Teoriškai tokia galimybė egzistuoja.
Kariaudama sankcijų karą su vakarais Rusija (ir Kinija) iki šiol žaidžia pagal aukso kartelio taisykles. Konsultuojamos neoliberalių ekspertų pastaraisiais dešimtmečiais yra masyviai investavę valiutines atsargas į auksą, negana to, dar ir pačios yra gamintojos.
Auksas pasaulyje jau nebe universalus statuso simbolis, o kainuoja tiek, tarsi toks dar būtų. Saugyklose jo prikaupta be proto – kiekiai viršija bet kokius nemonetarinius ekonominius poreikius. Šios atsargos „dengia“ pinigus. Jų techninė vertė – tiesiog kaip minkšto blizgančio nekoroduojančio laidaus metalo. Daug mažesnė už dabartinę „rinkos kainą“. Svarbu, kad šis metalas vis dar tinka monetoms: jei kas turintis atsargų imtųsi jas kalti, galėtų pakeist aukso „vertę“ – nuleisti iki pasirinkto monetos nominalo.
Ir Kinija, ir Rusija dabar turi tokias aukso atsargas, kad išmetę į rinką nesunkiai kartu su „dedolerizacija“ galėtų suorganizuoti ir „deblizgutizaciją“. Arba tinkamai paskaičiavę emituoti į rinkas neribotą kiekį auksinių pinigų daug mažesniais nei dabartinė „rinkos kaina“ nominalais.
Kodėl turėtų tai daryti? Kad apgintų savo orumą. Kad sugriautų vieną žalingiausių finansinio kapitalizmo dogmų – „tvirtų pinigų“ mitą. Kad pakirstų vakarų finansinių centrų senjoražą.
Tektų „išmesti per langą“ reikšmingą dalį savo aukso atsargų vertės (iliuzijos), bet tą patį turėtų padaryti ir likęs pasaulis. (Tikroji atsargų vertė yra jų panaudojimo galimybė). „Tvirtų“, „padengtų“ pinigų paradigmos lūžis visiems, tame tarpe mums, lietuviams, būtų labai naudingas.
Nes juk karteliniai susitarimai yra blogis. Net jei tai aukso kartelio susitarimai. Ir peonažas taip pat yra blogis – vienareikšmiškai.
Kaži ar Rusijoje kas nors tą galimybę suvokia?
Kviečiame skaityti ir ankstesnes autoriaus publikacijas Tiesos.lt portale:
Vytautas Vakrina. Ką nutylėjo Gitanas Nausėda?
Nuomonių sankirtos: Ar reikia Lietuvai euro?
Daugiau V. Vakrinos tekstų ir komentarų ieškokite autoriaus google+ paskyroje: Vytautas Vakrina