Dalijamės jaunosios kartos filosofo Vytauto Vyšniausko pasipasakojimu, paskelbtu ir veidaknygėje, apie susitikimus, netekties šviesoje tapusius itin brangiais.
Priklausau tai kartai, kuri Arvydą Šliogerį pažino tik iš jo tekstų, vaizdo ir garso įrašų. Tačiau toji pažintis yra ne mažiau lemtinga ir savotiškai peržengianti laiko ir erdvės ribas, seniai tapusi mano visą egzistenciją persmelkusia savastimi.
Toji pažintis prasidėjo 2012 m. birželį – tą patį birželį, kai profesorius liovėsi dėstęs universitete, kada poetas Aidas Marčėnas parekomendavo paskaityti jo „Bulvės metafiziką“. Užuot ruošęsis brandos egzaminams, mokyklą baigiau skaitydamas Šliogerį. Dar svarstydamas dešimtis studijų variantų, būtent Šliogerio auroje supratau, kad kitų pasirinkimų, be filosofijos, nėra ir būti negali. Šitą pasirinkimą laikau geriausiu savo gyvenime.
Vos prieš porą metų slėpdamas prakaituotus delnus stebėjau, kaip profesorius savo pavargusia ranka raito parašą ant man priklausančio naujausios jo knygos egzemplioriaus. Tai buvo vos antras ir paskutinis kartas, kai mačiau jį gyvai, tačiau mano gyvenimo horizonte Šliogeris yra gyvas nuo pat pirmos perskaitytos jo knygos.
Kone kasdien bendrauju su filosofu per jo tekstus, paskaitų įrašus, iš atminties neištrinamą kalbos manierą. Tai vienas iš tų autoritetų. O galbūt ir vienintelis. Jo mirtis šia prasme nieko nekeičia. Jis gyvesnis už daugelį gyvų. Ir visada toks bus.
Pasakysiu ereziją. Nors Šliogeris pats buvo helenofilas, mano akyse nė vienas graikų – o galbūt joks apskritai – filosofas neprilygsta pačiam Šliogeriui.
Kaip kadaise yra pasakęs Naglis Kardelis, Šliogerio supernovai sprogus, jo šviesa mus džiugins dar labai ilgą laiką. Tas laikas – toji šviesotamsa – prasidėjo šiandien.
Šliogeriui priklauso geriausios mano kada nors skaitytos knygos „Niekio vardai“ autorystė. Priėjus nevilties liepto galą toji knyga man tapo ramsčiu, padėjusiu grįžti į gyvenimą. Jokia kita knyga neturi tokios sprogstamosios galios, išjudinančios visą egzistencinę žmogaus situaciją šiame pasaulyje.
„Tikrai mąsto ne tas, kuris žino atsakymą, atsako ir nurimsta atsakymo karste. Mąsto tas, kuris lieka rymoti ant klausimo templės ir, kaip Radzevičius, atsiprašo „už mažus atsakymus į didelius klausimus“.“
Dideli atsakymai į didelius klausimus dažnai tampa vinimis, užkalančiomis tą atsakymo karstą. Dažnai taip ir palaidojame klausimus, atsakę į juos, bet taip jų net ir neišgirdę.
Arvydas Šliogeris niekada nenurimo ir niekada nenurims savo mokinių ir skaitytojų mintyse. Jis gyvas. Žemai lenkiu galvą prieš Jus, Profesoriau, dėkodamas už šitą gyvenimą su Jumis šalia – šiapus ir anapus juslinio horizonto.
Tik sudie dar netariu. Ir netarsiu niekada.
Nuotraukos autorė – Zita Šliogerienė.