doxa.lt
Tikiuosi, kad po kiek laiko galėsime didžiuotis, jog tiesa ir jos paieškos yra tapusios patriotizmo atrama.
Nerija Putinaitė
Kodėl turėtumėm atsisakyti istorinės tiesos, ištiesinti, apgenėti vieną ar kitą kūrėją, neparodyti jo prieštaravimų, ieškojimų, kančios ir paklydimų – t. y., trumpai tariant, apgauti skaitytoją?
Justinas Marcinkevičius
Pagaliau atėjo ta diena, kai tenka pripažinti, jog perskyra tarp mito ir tikrovės jau seniai neteko bet kokios prasmės. Nežabota žodžio laisvė kiekvienam suteikia galimybę demitologizuoti nepriimtinas pažiūras ir teigti savąją tiesą, arba, tariant kitais žodžiais, mitologizuoti nepriimtiną tiesą ir ją atmesti steigiant savąjį pakaitinį mitą. Tai du to paties veiksmo vertinimai, priklausantys nuo to, kuri tiesa laikoma mitu, o kuris mitas – tiesa. Todėl kaip niekad tampa būtina atrasti tiesą, nebendramatę su jokiais mitais, ir kartu atpažinti mitus, niekada nemitusius tiesos syvais. Nepaklysti tarp šių priešybių labai sunku, tačiau labai lengva prisiimti sau tiesos nešėjo vaidmenį, oponentus paskelbiant mitinės sąmonės vergais. Tai – reikšmingas judesys, vedantis į psichologiniu teroru pasižymintį ir iš abiejų pusių skatinamą nesusikalbėjimą[1].
Kaip tik tokią situaciją matome ir Justino Marcinkevičiaus klausimu. Nepatogias tiesas apie poetą kalbantieji su jomis nesutinkančius laiko mitų pasaulyje pasiklydusiomis sielomis. Šie savo ruožtu pirmuosius laiko apsišaukėliais, iš purvo statančiais naujus mitus apie save ir apie tą tikrovę, kurioje kadaise gyventa. Tačiau tikrovė, kurioje tenka gyventi dabar, toli gražu neprimena ne tik geros diskusinės, bet netgi – kaip, tikiuosi, paaiškės – mokslinės kultūros.
Visų pirma, tai susiję su kritikuojančiųjų mąstymo tironija. Nepaliaujamai kalbama apie kritinio mąstymo svarbą ir jo trūkumą, tačiau vis dažniau kritinio mąstymo vietą užima toks, kuris pasižymi besaike vienminte kritika, stokojančia būtent gilesnės kritinės analizės ir (savi)refleksijos. Didžiausias pavojus kritinei, taigi ir laisvai minčiai yra tokio tariamai kritinio, tačiau vien tik kritikuoti gebančio mąstymo įsigalėjimas didžiausią pretenziją į tiesą reiškiančiame moksliniame mąstyme. Tą puikiai iliustruoja tas mokslinis Just. Marcinkevičiaus paveikslas, kurį savo darbuose piešia (nuo kurio valo mitų dulkes, sakytų kiti) filosofė Nerija Putinaitė.
Jos mokslinių darbų ir pasisakymų viešose diskusijose kritinės analizės verta imtis ne tik todėl, kad į posovietinius sovietinių liekanų aptarimus būtų įneštas gaivesnis oro gūsis, kuris iškontūzytų užmaskuotas ideologines apnašas, bet ir dėl to, kad išvystume, kaip mokslas tampa kritikavimą propaguojančio mąstymo įkaitu. Kritinė analizė galbūt ir neatskleidžia tiesos, tačiau tai geras vaistas nuo melo.
Logika ir ideologija
Akivaizdu, kad argumentacijos loginės klaidos parodo ne tik mąstymo pajėgumą, bet neretai ir tam tikrą jo ideologinį angažuotumą. N. Putinaitė, Vilniaus knygų mugės diskusijoje Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus palikimas išskyrusi tris plotmes, pagal kurias galima vertinti rašytoją – asmeninę, kūrybinę ir istorinę, – teigia, jog jai tuomet viskas pasidaro labai aišku, nes vien istoriniu požiūriu galima įvertinti, kuri asmenybė yra didvyris, o kuri – prisitaikėlis[2]. Toks aiškumas – neabejotinas gėris kiekvienam, siekiančiam tiesos.
Tačiau kartais ir aiškumas tėra savęs apgaudinėjimo padarinys. Sunku nepastebėti, kad N. Putinaitė daro vieną dažniausių neformalių logikos klaidų – taiko netikrosios dilemos argumentaciją: arba didvyris, arba prisitaikėlis, o galimybė vienu metu būti vienu, o kitu metu kitu, kaip ir galimybė prisitaikyti dėl tautinių motyvų, atmetama. Šios neformalios klaidos esmė yra tai, kad priešinga galimybė vartoti tautos, Lietuvos ir laisvės sąvokas dėl sovietinės propagandos neatmetama (iš čia kyla ir Just. Marcinkevičiaus poetikos prilyginimas Antano Sniečkaus retorikai). Kitaip tariant, bent kartą prisitaikiusiam iš anksto uždaromos visos loginės galimybės tolesniame gyvenime nebūti prisitaikėliu, o bet kokie pokyčiai vertinami kaip prisitaikymas prie pasikeitusių aplinkybių net ir tuo atveju, kai pasikeitusias aplinkybes lemia ir tas, kuris prie jų tariamai prisitaiko (įdomu, kaip paaiškinti prisitaikymą to, kuris padeda kurti pačias sąlygas, prie kurių taikomasi?). Tai reiškia, kad visas tariamas aiškumas kyla iš ydingos prielaidos dėl pačių galimybių. Vadinasi, faktinė tikrovė interpretuojama pagal iš anksto paruoštą Prokrusto lovą. Jeigu remtumėmės prielaida, kad šis griežtai dvireikšmis istorinės plotmės skirstymas yra visų sovietmečio veikėjų vertinimo pagrindas N. Putinaitės mąstyme, iš anksto taptų aišku, kad tokie vertinimai, net jei vienu ar kitu atveju ir pataiko į tiesą, yra visiškai nepagrįsti. Tačiau, kaip matysime, ši ydinga schema taikoma labai lanksčiai.
Akivaizdų šios klaidos atvejį aptinkame ir filosofės moksliniuose darbuose. Knygoje Nugenėta pušis teigiama, kad Just. Marcinkevičius, Publicistinėje poemoje rašydamas apie tai, kaip su motina kartu numirė ir tikėjimas Dievu, nepaisant to, jog perteikia autentišką patirtį, sukuria propagandiškai pasiteisinusį ir sovietinei ideologijai pasitarnavusį pavyzdinės trauminės ateistinės autobiografijos atvejį, tapusį veiksminga ateizacijos priemone[3]. Būtų natūralu manyti, kad autentiška patirtis savaime nėra nei ideologinė, nei propagandinė, ypač turint galvoje, kad poemoje niekas nesmerkiama ir nedemonizuojama – viso labo išreiškiamas vaikiškas pasipiktinimas pasaulio neteisingumu, kuris verčia suabejoti teisingo Dievo tikrumu. Tačiau N. Putinaitė daro išvadą, jog Just. Marcinkevičius tokiu būdu tampa pavyzdiniu ideologu, vykdžiusiu politinį užsakymą tiesti tiltus tarp valdžios ir liaudies[4]. Tokią išvadą grindžia keletas dalykų.
Visų pirma – pačios filosofės pasirinkta liaudies ateistinių autobiografijų tipų klasifikacija[5]. Ryškiausi du tipai – „švietėjiškasis“ ir „trauminis“. Jie abu išsikristalizavo po to, kai kunigystės ir tikėjimo apskritai išsižadėjęs Jonas Ragauskas išleido refleksyvią autobiografinę knygą Ite, missa est! (1960), po kurios septintajame dešimtmetyje kilo prisipažinimų kaip aš tapau ateistu vajus. „Švietėjiškasis“ tipas remiasi mokslo pažanga, savišvieta, mitų, prietarų, prieštaravimų, amoralumo ir kitų negerovių religiniame pasaulėvaizdyje tariamu atskleidimu – tai ir šiandien labiausiai paplitusi ateizavimo(si) forma. „Trauminė“ autobiografija pasižymi tikėjimo praradimu dėl sukrečiančių patirčių, kurios tampa egzistenciniu Dievo nebuvimo įrodymu. Kaip tik pastarosios pavyzdžiu N. Putinaitė laiko Publicistinę poemą. Tačiau nesunku suprasti, kad toks judesys galimas tik todėl, kad bet koks viešas netikėjimo skelbimas sutapatinamas su propaganda.
Toks sutapatinimas jau savaime atrodo absurdiškas, nes bet kokia autentiška patirtis, privertusi išsižadėti tikėjimo (net jeigu tai būtų įvykę dar prieš okupaciją visų ideologijos kontekstų užribyje), jei tik ją ryžtamasi kokiu nors pavidalu paviešinti būtent sovietmečiu, iškart traktuojama kaip propagandinė ideologija. Galima įtarti, kad, pavyzdžiui, panašaus pobūdžio Vinco Mykolaičio-Putino romanas Altorių šešėly netraktuojamas kaip propagandinis tik dėl to, kad išleistas tarpukario Lietuvoje, nes filosofė tik teigia, kad nuo J. Ragausko istorijos jis skiriasi asmeniškumu, todėl nėra ideologinis[6], tačiau jokių argumentų šiam išskyrimui pagrįsti nepateikia. Todėl nuosekliai remiantis tokia trauminės autobiografijos logika, lygiai tą patį reikėtų sakyti ir apie tikinčiuosius – antai kokio nors žmogaus autobiografinis pasakojimas apie tai, kaip buvo atrastas tikėjimas, tikinčių žmonių visuomenėje turėtų būti traktuojamas kaip lygiai tokia pati propaganda.
Čia pat kyla propagandos ir ideologijos statuso klausimas: kas tie dalykai yra, kokiomis jų apibrėžtimis vadovaujamasi? Nes panašu, kad dabar tų žodžių reikšmės paslankiai kaitaliojamos pagal patogumą, tarsi iš anksto pasirenkant, ką įtraukti į vieną ar kitą ideologiją, o ko ne. O juk sąvokų neapibrėžtumas – ne tik laiko patikrintas sofistinės manipuliacijos metodas, bet ir patikimas būdas įsivelti į saviapgaulės pinkles. Kaip yra pastebėję Maxas Horkheimeris ir Theodoras W. Adorno, „[k]laidingas aiškumas yra tik kita mito apraiška“[7]. Todėl, viena vertus, Just. Marcinkevičiaus autobiografijos stipraus ideologinio angažuotumo ir juo labiau propagandinio krūvio teigimas yra tik abstrakčiai konstruojamas mitas. Matome aiškią paralelę tarp diegiamos ateistinės ideologijos ir poeto aprašomų išgyvenimų, tačiau, kaip žinia, koreliacija priežastingumo neįrodo. Manyti, jog netikėjimas, paskelbtas atitinkamoje terpėje, savaime implikuoja tarnavimą netikėjimą skelbiančiai ideologijai, yra tolygu galvoti, jog tikėti Dievą reiškia tarnauti kokiai nors konkrečiai tikėjimą Dievu skelbiančiai ideologijai. Šiame kontekste prisiminkime, kad nacistinė Vokietija rėmėsi nuo Kryžiuočių ordino laikų tradiciniu tapusiu šūkiu Gott mit uns (vok. „Dievas su mumis“), tačiau nei tikėjimas gyvenančiojo nacistinėje Vokietijoje nepadaro naciu, nei netikėjimas gyvenančiojo Sovietų Sąjungoje dar nepadaro sovietiniu kolaborantu ar ideologu, net jeigu tas tikėjimas ar netikėjimas ir yra deklaratyvus. Nebent, žinoma, nuosekliai sekdami N. Putinaite, pripažinsime, kad bet koks nacistinės Vokietijos gyventojas, jei tik viešai skelbė tikįs Dievu, iškart pritarė visai nacių ideologinei programai.
Kita vertus, Just. Marcinkevičiaus atveju lieka politinio užsakymo klausimas. 1948 m. priimtas LKP CK nutarimas, kuriuo ateistinė propaganda siejama su politiniais tikslais nureikšminti Katalikų Bažnyčią kaip politinį oponentą, organizuojant plačią mokslinę-šviečiamąją propagandą[8]. Just. Marcinkevičiaus autobiografinė poema išėjo tik po trylikos metų, o joje tiesioginių nuorodų į Katalikų Bažnyčią nėra, tad šiuo atveju nėra ir rimtesnio pagrindo kalbėti apie tiesioginę sąsają tarp poemos ir šio nutarimo, nors, žinoma, poemos turinys formalia prasme tiko oficialiai ateistinei ideologijai. Čia galima įtarti buvus sąsają, tačiau tokį įtarimą kelia elementariausias cenzūros buvimo faktas. Dokumento, kūrinio atžvilgiu liudijančio sutartį tarp poeto ir valdžios, paprasčiausiai nėra. Tarp atviro tarnavimo ideologijai ir perkūnsargių įterpinėjimo, kad kūriniai prasmuktų pro cenzūros gyvatyną, yra milžiniškas skirtumas. Todėl (auto)cenzūruotas kūrinys suteikia pagrindą mąstyti apie koreliaciją tarp ateistinių patirčių ir ateizmą propaguojančios kultūros, tačiau apie jokią planingą ar sąmoningą ateizaciją, vykdomą iš tokio autobiografinio ir nuo atvirų vertinimų susilaikančio kūrinio, rimtesnio pagrindo kalbėti nėra.
Prisiminus, kaip nenuosekliai N. Putinaitė V. Mykolaičio-Putino pagal savo schemą nelaiko propagandiniu nukunigėjimo istorijos pasakotoju, bandydami išlaikyti šiokį tokį nuoseklumą, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad Just. Marcinkevičiaus ir J. Ragausko autobiografijų palyginimas nelabai galimas. Poragauskiniame ateistinių autobiografijų sraute, net jeigu kalbėtume tik apie „traumines“ autobiografijas, Just. Marcinkevičiaus poema išsiskiria tuo, jog ji nėra tapimo ateistu autobiografija. Kad numirė Dievas, o ne motina, gali reikšti daugybę dalykų – visų pirma, pasitikėjimo Dievu praradimą, pyktį ir nusigręžimą nuo jo (ta pačia prasme, kuria ir apie žmogų sakoma, kad „man jis yra miręs“). Link tokios interpretacijos kreipia ir tai, kad Just. Marcinkevičius niekur nėra atvirai pasisakęs esąs ateistas, tačiau ne kartą yra minėjęs, kad su Dievu buvo „susipykęs“.
Nuo J. Ragausko poeto autobiografija skiriasi tuo, kad pastarasis nepateikia jokių gilesnių tikybos apmąstymų, tai – patirtis be vertinimo. Nėra pretenzijos „ir tau taip mano vietoj būtų“. Keliami klausimai, o atsakymai neduodami, tik pripažįstamas asmeninis bejėgiškumas juos rasti (argi nepanašu į tai, ką rašė V. Mykolaitis-Putinas, beje, Just. Marcinkevičių kūrybiniame pasaulyje laikęs tiesioginiu savo įpėdiniu?). Tuo propaganda ir skiriasi nuo ugdymo – pirmoji bruka vienareikšmius atsakymus, o antrasis verčia klausti ir atsakymų ieškoti (o ne jais „patikėti“). Šia prasme sakyti, kad Publicistinė poema yra propagandinė – visiškas nesusipratimas.
Abejoti Just. Marcinkevičiaus ateizmu verčia ir faktas, kad poetas dar sovietmečiu yra atvirai kritikavęs ateizmą. 1987 m. Rašytojų sąjungos valdybos plenume jis kalbėjo apie davatkišką ateizmą ir iškreiptą ideologinį Maironio tekstų vertinimą, cenzūrinius iškraipymus bei nepagrįstą religinių įvaizdžių baimę, o aptardamas galimą ateizmo siaurumą, teigė: „Būdamas oficialia, valstybine pasaulėžiūra ir todėl reikalaudamas paklusnumo, ateistinio grynumo, toks ateizmas pats tampa religija“[9]. Tokie vertinimai tada, kai apie naują konjunktūrą, prie kurios galima patogiai prisitaikyti, dar nebuvo nė kalbos, verčia susimąstyti, ar tik aptariami poeto kūriniai nebuvę parašyti asmeniškai ir be jokių pataikavimų, o prisitaikymas prie naujų realijų ir peršokimas į trispalvių ir kryžių jūrą neįvykęs anksčiau, nei buvo įmanoma prie ko nors naujo „prisitaikyti“?
Tam tikro pagrindo įžvelgti Just. Marcinkevičiaus pastangą ateizuoti galima rasti nebent poemoje Kraujas ir pelenai, kur Bažnyčia kaltinama išmokiusi lietuvį atsiklaupti ir nuolankiai mirti, bet ne kovoti[10]. Atskiros diskusijos būtų vertas klausimas, kiek tokie kaltinimai pagrįsti, tačiau akivaizdu, kad šios eilutės buvo prirašytos cenzorių paliepimu – mat 2007 m. perspausdintame variante jų nebėra, o poetas ten prasitaria negarbingai jas įterpęs, nes labai norėjęs kūrinį išleisti[11]. Be to, aiškiai matyti, kad eilutes išbraukus nepasikeičia nei poemos nuoseklumas, nei turinys, todėl akivaizdu, kad pirminiame variante jų nebuvo. Tai reiškia, jog nėra pagrindo kalbėti apie sąmoningą ideologiją ar tiesioginį kolaboravimą. Matome tik minimalų prisitaikymą, siekiant visai kitas prasmes turintį kūrinį išleisti į viešumą. Vis dėlto N. Putinaitė tas eilutes vadina „ateistine tautosaka“[12], tačiau jokio ateizmo jose nėra, nes šiuo atveju peikiamas tik tam tikras suprimityvintas institucinis momentas. Be to, pacifistams – o krikščionių pacifistų tikrai esama – toks kaltinimas skambėtų kaip pagyrimas. Be abejo, sovietinis ateizmas tas eilutes valkiojo kaip tik galėdamas, ir šia prasme jos pasitarnavo, tačiau anuometinės nomenklatūros teksto suvokimo ribos neturėtų tapti pagrindu įsiribinti savo paties mąstymą ir žvelgti į tekstą tais pačiais štampais, tik sukeičiant vertinimus „geras-blogas“ vietomis. Galima kalbėti apie istorinę teksto reikšmę, nepaisant realios jo prasmės, tačiau dar didelis klausimas, kokia yra toji šio teksto reali istorinė reikšmė ateizacijos procese.
Tokia pat situacija ir su kitomis Just. Marcinkevičiaus eilutėmis: „Dievus, kuriems aukojome, užmirškim. / Aukas, kurias aukojom, prisiminkim.“ Filosofė jas taip pat priskiria ateistinei tautosakai, ir nors netikintiesiems jos, be abejo, patiko ir patiks, tačiau būtų kvaila tekstui klijuoti etiketę priklausomai nuo to, kas ir kur jį panaudojo pagal savo supratimą. Juk šios eilutės, kaip pastebėjo ir Vytautas Kavolis, yra „tinkamos sąžiningam kiekvieno tikėjimo adeptui“[13]. Jos pirmiausia kviečia išsižadėti stabmeldystės ir fanatizmo, blogiausiu atveju – politeizmo, ir prisiminti tuos, kurie yra smarkiausiai nukentėję. Išsižadėti Dievo čia nesiūloma. Aišku, norintis jo išsižadėti tokią prasmę įžvelgs. Kaip įžvelgs ir tas, kuris pats galbūt nestokoja žiaurumo ir fanatiškumo.
Galiausiai triuškinamą smūgį N. Putinaitė suduoda pati sau. Ji rašo: „Vietoj religijos kaip ryšio su Dievu jis [t. y. Marcinkevičius, – V. V.] pasiūlo pakaitinį ryšį su materialiuoju pasauliu. Visi jo minimi materialieji dalykai iš tiesų <…> yra idealybės, kurias reikia išjausti ir išgyventi“[14]. Filosofė vos ne pažodžiui nusako panteizmo esmę. Be jokios abejonės, tai nėra visiškai krikščioniška nuostata, tačiau ją išpažįstančio poeto kūryba pateikiama kaip ateizuojanti. Tokios nuostatos prieštaringumą, jei jis dar neatrodo akivaizdus, iliustruoja ir literatūrologė Viktorija Daujotytė: „Gamtameldystė, medžio ar žolės glostymo dvasinė realybė (būsena – dar iki metaforos) neprieštarauja giliajai Dievo nežinomybei, nenusavinamai, „neprivatizuojamai“ jo galiai. Kas iš giliojo mentalinio pasaulėvaizdžio išlieka kaip gamtameldystės atšvaitai, išlieka ir persmelkti krikščionybės“[15]. Manymą, kad Just. Marcinkevičius buvo ateistas (pagal užsakymą ar ne), o jo gamtameldystė propaguoja materialistinę pasaulėžiūrą, palaikančią sąsajas su marksizmu, niekais verčia ir tas faktas, jog jis ir Nepriklausomybės laikais gamtameldystę nuoširdžiai ir atvirai išpažino toliau, laikydamasis viską persmelkiančio Dievo supratimo, nors eilėraščiuose ir ryškūs antropomorfiniai dieviškumo aspektai. Todėl net jeigu ir pripažintume šios tikybos ideologiškumą – o tam nėra pagrindo – tuomet dar mažiau pagrindo būtų kalbėti apie prisitaikymą po Atgimimo, bet tokiu atveju susikompromituotų ir tvirtinimas, esą poetas statė tiltus tarp sovietinės valdžios ir liaudies – negi toliau statė tiltus, nors jau nebebuvo juos jungiančių krantų?
Vis dėlto įdomu tai, kad N. Putinaitės darbuose bet koks nekrikščioniškumas ar antikrikščioniškumas tarsi suvokiamas kaip ateizmo apraiška. Taigi ir vėl ištisas masyvas išvadų sukabinamas ant netikros dilemos kabliuko: arba esi krikščionis, arba esi ateistas. Tai gali nebūti loginė klaida kaip netikra dilema tik tuo atveju, jei čia netiesiogiai išpažįstama šiuolaikinio ateizmo logika, kurią skelbia jo simbolis Richardas Dawkinsas: tų dievų, kuriais netikime, atžvilgiu visi mes esame ateistai, t. y. visi, kurie tiki kažkuo kitu, nei tu pats, yra ateistai. Pagal tokį supratimą, ateizmas – tai ne netikėjimas jokia dievybe, bet santykinė pozicija konkrečios dievybės atžvilgiu, net jeigu ir būtų tikima visomis kitomis žinomomis dievybėmis. Tokiu požiūriu nuosekliausias iš visų yra jokia dievybe netikintis absoliutus ateistas. Tačiau akivaizdu, kad N. Putinaitė tokios sampratos neišpažįsta, nes kitaip tektų pripažinti, jog krikščionys yra ateistai kitų religijų dievybių atžvilgiu, o tai reikštų, kad bet koks kalbėjimas apie ateizaciją, neįsivedus atitinkamų konceptualinių apibrėžčių, būtų tik beprasmis vapėjimas apie nežinia ką. Neįtikėtina, kad filosofė galėtų šitaip „mąstyti“. Vadinasi, viskas suverta ant neformalios loginės klaidos, o tai reiškia, jog ir šiuo atveju jos išvados nepagrįstos.
Galų gale tokios pasaulėžiūros laikymas ateistiniu materializmu, įvilktu į neopagonišką rūbą, nedviprasmiškai suponuoja, jog gamtameldystė ir panteizmas yra tik užmaskuoti pseudoreliginiai materializmai. Abejoju, ar daug religijotyrininkų bei tuo tikinčiųjų sutiktų su tokiu vertinimu, tačiau, tuo nespekuliuodamas, pridursiu, jog atmesdami šią interpretaciją N. Putinaitės piešiamame poeto religinio pasaulio vaizde susidurtume su tuo, ką galėtume įvardyti kaip ateistinį panteizmą. O tai jau būtų numanomas retorinis oksimoronas, vėlgi logikoje tampantis jau prieštaringa sąvokine klaida – contradictio in terminis (prieštaravimas sąvokų junginyje). Žinoma, filosofė tokio sąvokų junginio nevartoja, tačiau jis faktiškai išplaukia iš jos svarstymų, todėl galime tarti, jog tai bent jau yra contradictio in adjecto – prieštaravimas tarp pažyminio ateistinis ir pažymimojo žodžių junginio materialus dalykas kaip idealybė, kurią reikia išjausti ryšyje su materialiuoju pasauliu.
Tad ko verti N. Putinaitės tvirtinimai, kad Just. Marcinkevičius propagavo pavyzdinį ateizmą ir prisidėjo prie planingos tarybų Lietuvos ateizacijos? Visų pirma, tai yra geras pavyzdys, parodantis, kad kritiškumas ir kritikavimas nėra tapatūs dalykai. Tačiau, kita vertus, tai dar kartą patvirtina, kad ideologinės pažiūros daro didelę įtaką mūsų loginiams sprendimams[16]. Todėl prie filosofės įsitikinimo, jog nuo tiesos atribotas patriotizmas yra bergždžias[17], derėtų pridurti ne tik tai, kad kritikuojamas patriotizmas veikiausiai net nėra atribotas nuo tiesos, tačiau dar ir tai, kad nuo logikos atribotas patriotizmas yra dar bergždesnis, nes iki tiesos jam tiek toli, kiek savavališkai parinktų prielaidų ir išvadų panašumu paremtam ideologiniam išpuoliui iki solidžios mokslinės analizės.
Teksto II dalį skaitykite ČIA.
[1] Plačiau apie tai žr. mano straipsnį: Tikėjimas kaip neišsipildęs noras. Bernardinai.lt / Komentarai ir pokalbiai // Religija, 2016 02 12 (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-02-12-tikejimas-kaip-neissipildes-noras/140691).
[2] LRT studija Vilniaus knygų mugėje. 2016. Diskusijų klubas. „Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus palikimas“ (http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/98206/lrt_studija_vilniaus_knygu_mugeje_2016) (nuo 12:30 iki 14:53).
[3] Putinaitė, N. 2015. Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, VšĮ „Naujasis Židinys-Aidai“, p. 177-178.
[4] Ten pat, p. 179.
[5] Ten pat, p. 160-161.
[6] Ten pat, p. 142.
[7] Horkheimer, M., Adorno, T. W. 2006. Apšvietos dialektika. Iš vokiečių k. vertė G. Mikelaitis. Vilnius: Margi raštai, p. 17.
[8] Pg. Nugenėta pušis, p. 31.
[9] Marcinkevičius, J. 1987. „Mūsų versmė“. Dienoraščiai ir datos, p. 444-450. Sud. V. Sventickas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 448.
[10] Marcinkevičius, J. 1958-1959. „Kraujas ir pelenai“. Raštai, t. 2, p. 175-270. Vilnius: Vaga, 1982, p. 251.
[11] Marcinkevičius, J. 2007. Poemos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 75-76.
[12] Nugenėta pušis, p. 177.
[13] Kavolis, V. 1994. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, p. 250.
[14] Nugenėta pušis, p. 193.
[15] Daujotytė, V. 2012. Justino Marcinkevičiaus žemė: žmogus šiapus. Vilnius: Alma littera, p. 197.
[16] Plačiau apie tai žr. Kahan, D. M. et al. 2013. „Motivated Numeracy and Enlightened Self-Government“. Yale Law School, Public Law Working Paper No. 307(http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=2319992).
[17] Putinaitė, N. Nuo tiesos atribotas patriotizmas yra bergždžias. BNS, 2016 02 25 (http://www.bns.lt/topic/1923/news/49101451/).