Veidaknygė
Visi žino tą pamokymą, kad jeigu ilgai apsimetinėsi puolęs į bėdą (kad skęsti, kad gaisras, kad tave muša ir pan.), tai ilgainiui į pagalbos šauksmą niekas nebekreips dėmesio. Net ir tada, kai pavojus bus realus, nes niekas nebetikės.
Tas pamokymas tiesiog tobulai iliustruoja kairiojo liberalizmo (leftizmo) nūdien brandinamų vaisių ateitį.
Kairiųjų liberalų ardomosios veiklos blogiausias padarinys yra ne tai, kad niekuo dėti žmonės vadinami rasistais, seksistais, šovinistais, homofobais, transfobais, ksenofobais ir t. t., šitaip visiškai eliminuojant loginį mąstymą, racionalų susikalbėjimą ir apskritai bet kokį bendrabūvį tarp skirtingų pažiūrų. Net ir tuo atveju, jei viena iš grupių savo psichinį sutrikimą bando paversti „pažiūra“, įtikinti ją toleruoti ir, prievarta įtvirtinus, psichiniais ligoniais laikyti su ja nesutinkančius ir pradėti brutalią, jokiai logikai ir jokiam sąmoningumui nepasiduodančią kovą su savo susikurtais vaizdiniais, kurie projektuojami į realius, jaučiančius ir mąstančius žmones, kurie nuo to stipriai nukenčia tiek psichiškai, tiek ir fiziškai.
Ne, didžiausias blogis, kurį jie atneša, yra tas, kad jų vartojamos sąvokos išplaunamos lygiai taip, kaip ir fašizmo sąvoka, apie kurios prasmės nunykimą andai rašė George’as Orwellas. Kaip anuomet fašizmo etiketė taikyta viskam, kas tau asmeniškai nepatinka ir ką nori tarsi užblokuoti, it feisbuke, taip šiandien šalia fašizmo tokiu pat būdu naudojamos ir visos minėtos sąvokos.
Ką tai iš tiesų reiškia ir koks tas blogis? Ogi būtent tai, kad realiems reiškiniams įvardyti skirtais žodžiais pamažu ima niekas nebetikėti, nes jie naudojami subjektyviai ir ne pagal paskirtį.
Vadinasi, kai susiduriame su tikra, kairiųjų liberalų nepramanyta homofobija, dėl kurios, pavyzdžiui, homoseksualus asmuo, nepaisant jo padoraus elgesio, būtent dėl savo homoseksualumo neaptarnaujamas kokioje nors su lyties faktoriumi nesusijusioje įstaigoje, išvaromas iš kokios nors lyčiai neutralios teritorijos, sumušamas, iš jo brutaliai tyčiojamasi ar nutinka dar kas blogesnio, – toks atvejis gali būti traktuojamas lygiai taip pat, kaip ir leftistų išgalvota „homofobija“, kuri realiai nežymi jokio apčiuopiamo turinio, nors pati implikuoja begalę tariamai blogų dalykų.
Jeigu praleisti moterį pirmą pro duris yra seksizmas, tai kuo toks seksizmas blogesnis už moters nepriėmimą į darbą lytiniu pagrindu, kai tam darbui lytis nesvarbi? Juk su abiejų rūšių seksizmais kovojama vienodai aršiai. Jeigu su pasisakančiais prieš tos pačios lyties asmenų „santuokas“ ir su tais, kurie nori akmenimis užmušti visus homoseksualus, kovojama vienodai aršiai, tai kuo tie dalykai galų gale skiriasi?
Skirtumas visuomet buvo milžiniškas, bet jis pamažu nyksta. Kitaip tariant, netinkamai naudojamos sąvokos, etiketės ir lozungai, skiriami tariamai kovai prieš rasizmą, seksizmą, homofobją ir t. t., gimdo ne ką kitą, o BŪTENT rasizmą, seksizmą, homofobiją ir t. t. Tai tas pat, lyg su tamsa kovoti išsiduriant akis.
Ir už tai visi galime nusilenkti kairiesiems liberalams, nuoširdžiai padėkoti ir dar paploti, nes padariniai gali būti katastrofiški ir nesuvaldomi.
Todėl norint kovoti už lygias lyčių teises, už gėjų teises, už rasių, tautų ir apskritai žmonių maksimalią lygybę, kiek ji dar įmanoma dėl žmonių skirtumų, už pagarbą (nes tolerancija tam yra priešinga) Kitokiam, pirmiausia tenka stoti į kovą su kairiuoju liberalizmu, progresyvizmu ir kitais to paties plauko proto ir tikrovės vergvaldžiais bei jų suformuotais ir formuojamais pararealybės dariniais.
Jeigu laimėti nepavyks, XX a. tragedijos pasikartos kur kas masiškesne forma. Ir jos „pliusas“ bus tik vienas – prieš klimato kaitą kovojantys leftistai galės pasidžiaugti bent kuriam laikui sumažėjusiu gyventojų skaičiumi, todėl daugiau oro ir aplinkos liks medūzoms ir planktonui, nuo kurių jie sykiais ne tiek ir skiriasi.