Vytautas Vyšniauskas. Nusekusios dešinės aidai gęstančiame neoliberalizmo židinyje (I)

Pro Patria

Nuosaikia dešine apsiskelbusiųjų lyderis Gabrielius Landsbergis pasigyrė kursiąs partiją, savo veikloje besivadovaujančią „nuosaikumu sprendžiant jautriausias visuomenės problemas“. Nuosaikumas, jo teigimu, yra „sveiko proto protestas prieš nenormalumą“, esą „politikoje reiškiantis ne principų neturėjimą, o gerai apmąstytą šių principų gynimą“. Apibendrintai tariant, „būti nuosaikiu politikoje yra ne kas kita, kaip ginti tai, kas normalu, civilizuota, racionaliai pagrįsta“. Sunku neatkreipti dėmesio į tai, kad išsakyti teiginiai prasilenkia su sveiku protu, nes nėra nei racionaliai pagrįsti, nei gerai apmąstyti.

Akivaizdu, kad neturima jokio supratimo apie tai, kas yra nuosaikumas. Ši sąvoka, paimta be apibrėžto turinio, taikoma centro-dešinės politinių nuostatų įvardijimui „nuosaiki dešinė“. Toks įvardijimas sugalvotas seniai, tačiau Landsbergis žengia toliau, nuosaikumą traktuodamas ne tik labai neapibrėžtai, bet pačią sąvoką vartodamas taip nenuosaikiai, kad jo sampratoje nuosaikumas nebeturi jokio ryšio su saiku. Protestas prieš nenormalumą būtų susijęs su saiku tik tuo atveju, jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie protestą prieš ištvirkavimą ar lėbavimą, nes tuomet protestuotume prieš nesaikingumą, negebėjimą valdytis. Norma ir saikas semantiškai susiję, nes, šalia kitų reikšmių, reiškia ir vienas kitą, ir tam tikrą matą, kuriuo kas nors matuojama, t. y. seikėjama. Šiuo požiūriu protestas prieš nenormalumą iš tiesų būtų nuosaikumo išraiška.

Tačiau ne apie tai kalbà, nes matyti, jog Landsbergis nenormalumą sieja su populizmu: „Nuosaikumo principingumas atsiskleidžia normalumo proteste prieš politiką niokojančią populizmo barbarybę“. Iš tokių pasisakymų susidaro įspūdis, kad nenormalumą jis supranta kaip nenuosaikumą ne saiko dorybės požiūriu, o politinių pažiūrų atžvilgiu. Vadinasi, bet kas, kas nėra „nuosaiki dešinė“, yra lyg ir nenormalu, necivilizuota, neracionalu. Tai totalitarinei mąstysenai artimas bruožas, ne toks stiprus padariniais praktikoje, bet įsišaknijęs mąstyme, kartais pasireiškiančiame vienais ar kitais veiksmais, kartu uždarantis kelius į bet kokį su ja nesutinkantį mąstymą. Negana to, kad yra paremtas saiko dorybę neigiančiu klaidingu nuosaikumo taikymu politinėms ideologijoms, kartu jis prieštarauja pačiai „nuosaikiųjų“ nuostatai ginti žodžio ir minties laisvę bei teisę į skirtingas pažiūras neprimetant savųjų diktato. Tai tik parodo, kad „nuosaiki dešinė“ neturi savo tapatumo, nes prieštarauja savo keliamoms idėjoms, kurių įgyvendinimui neprieštarauja kai kurios kitos, „nenuosaikios“, politinės ideologijos. Profesorius Alvydas Jokubaitis yra parodęs, kad liberalizmas neturi jokio tapatumo nei politiniame, nei moraliniame lygmenyje, nes jis sutampa su dalykais, kurių neišsižada neliberalių įsitikinimų žmonės. Jo teigimu, „Politiniu lygmeniu liberalai sako, kad jų tapatumas gali būti surastas moralės lygmeniu, bet šio lygmens liberalizmas tik kartoja politinio lygmens liberalizmą“ (p. 13, A. Jokubaitis „Liberalizmo filosofijos paradoksai“. Problemos 90: 7–19). „Nuosaiki dešinė“ susiduria su ta pačia problema.

Vadovautis nuosaikumu sprendžiant jautrias problemas reikštų saiko jautimą jas sprendžiant, o tai būtų ne kas kita, kaip tam tikrų problemų sprendimo ar tam tikrų priemonių jas sprendžiant atsisakymas. Pavyzdžiui, nevaldoma laisvoji rinka, kurią taip gina „nuosaikūs dešinieji“, pagal apibrėžimą yra nenuosaiki, nes atsisako ją apibrėžiančių išorinių normų ir iš jų kylančių apribojimų, o vadovavimasis nuosaikumu reikalauja bent retsykiais kištis į rinką normatyviai sprendžiant atitinkamas problemas, kai nesaikingumas pramuša bet kokias dar toleruotinas ribas. Tai rodo „nuosaikios dešinės“ termino nepagrįstumą ir apskritai neadekvatumą įvardijant centro-dešinės pažiūras.

Šie prieštaravimai, parazituojantys viešojoje erdvėje, nėra pavienių politikų nereflektuoti išsigalvojimai. Juos formuoja akademinis „nuosaikios dešinės“ diskursas. „Naujasis Židinys-Aidai“ Lietuvių katalikų mokslo akademijoje (LKMA) gruodį organizavo konferenciją pavadinimu „Nuosaiki dešinė pasaulio radikalėjimo akivaizdoje“. Joje idėjų sėmėsi ir „nuosaikiųjų“ partijos lyderis, kurio retorikoje ne viena jų yra nusėdusi. Išsamiau paanalizuoti verta keletą konferencijoje skaitytų pranešimų, labiausiai prisidedančių prie šio „nuosaikios dešinės“ diskurso formavimo.

Populizmo šmėkla ir optikos problema Aristotelio grabe

Vilius Bartninkas perskaitė pranešimą „Kas yra konservatyvus rūpestis?“ (įrašas 1:02:05–1:18:03), kuriame, be iš LKMA vos išėjus į Pilies gatvę savo statusą prarandančiomis savaime suprantamybėmis paremtų ir neargumentuotų palyginimų, pateikia savo supratimą apie konservatyvaus aristotelininko rūpestingą požiūrį į valstybę bei su juo prasilenkiančią krikščionių demokratų žiūrą.

Sugluminti gali pranešimo pradžia, kurioje cituojama 2003 m. paskelbta „Dešiniosios alternatyvos“ politinė programa. Esą 2016 m. Seimo rinkimams tinka anuomet išreikšta diagnozė, į kurią būtina reaguoti: „Negalime leisti, kad naudodamiesi žmonių nusivylimu, kitus Seimo rinkimus laimėtų populistai ir neaiškios kilmės pinigais finansuojami bei neaiškių interesų turintys politiniai dariniai, kurie atsiveriančias galimybes naudotų tik savanaudiškais nesąžiningais tikslais, dar labiau skatindami nusivylimą“ (p. 6). Įdomu tai, kad 1996–2000 m. Seime dominavo Tėvynės Sąjunga, rekordiškai surinkusi net 70 mandatų, netrukus pradėjusių trupėti į skirtingas puses, o jos nestabilus per ketverius metus tris vyriausybes pakeitęs valdymas, pasibaigęs „Mažeikių naftos“ skandalais, nuolaidžiavimu investuotojams ir Rolando Pakso iškilimu, 2000-aisiais rinkėjų buvo atitinkamai įvertintas: TS Seimo rinkimuose sukrapštė vos 10 mandatų, o į valdančiųjų vaidmenį sugrįžo tik po aštuonerių metų. Po 2008–2012 m. TS valdymo situacija kartojasi. Panašu, kad tas nusivylimas, apie kurį kalbama, tiek anuomet, tiek per pastaruosius dvejus Seimo rinkimus buvo paskatintas būtent Tėvynės Sąjungos. Tad iš tiesų pranešėjas teisus dėl diagnozės, susijusios su konservatorių paskatinta politine erozija – ir tuomet, ir dabar vyksta panašūs procesai. O tikram ar tariamam populizmui – kad ir ką tas žodis, be asmeninės ar kolektyvinės antipatijos, reikštų – priešpastatoma gelbėtojų retorika atsikartoja ne atsitiktinai. Partijos ir jai besąlygišką ištikimybę prisiekusiųjų autizmas verčia nematyti savo veiksmų padarinių ir šių poveikio jų įvaizdžiui, o iš tokio autizmo kylanti totalitarinė pretenzija į tiesos, teisingumo, vakarietiškumo, antisovietiškumo, patriotiškumo, išminties ir daugelio vien tik gerų dalykų valstybinį monopolį ir toliau skęsta paranojiškame populizmo, sovietmečio nostalgijos ir valstybės priešų matyme visur, kur tik drįstama jų nepalaikyti, bei Dievo kompleksu perkreiptame pseudoelitizme. Tai skatina nusivylimą ir kelia įtarimą dėl partijos tikslų sąžiningumo. Situaciją taisančių krikščionių demokratų stūmimas į antrą planą partijos viduje tik gilina tautiečių nusivylimą ja. Jei neįvyks rimtesni vidiniai pokyčiai, įsiėdusi savęs pateikimo praktika bei neįgali savivoka gali būti pražūtinga ne tik šiai partijai, bet ir visai valstybei.

Jeigu populizmo sąvoką vartotume taip pat neapibrėžtai ir intuityviai, kaip ir jos mėgėjai, galėtume pasakyti, kad Tėvynės Sąjunga nuo pat savo užuomazgų nesugeba išsivaduoti iš antro lygmens populizmo, nukreipto prieš jų pačių susikurtą pirmo lygmens populizmą. Tik per populizmo kritiką egzistuojanti ir iškilti galinti politinė jėga, nepaisant visų jos privalumų, nesusijusių su buka viešųjų ryšių matrica, iš esmės yra populistinė. Šios partijos egzistencija priklauso nuo vidinio priešo – populizmo – šmėklos, net jei ši ir neturėtų jokio atitikmens tikrovėje, kritikos. Tą liudija ir pastarųjų Seimo rinkimų debatai, kuriuose TS atstovai dažnai nespėdavo pasakyti pozityvių programinių dalykų, nes visą laiką atimdavo valdžiusios koalicijos partijų kritika, taip tik paskatinusi rinkėjus nusigręžti tiek nuo kritikuojamųjų, tiek nuo kritikuojančiųjų. Minėtoji programa, kaip teigia Bartninkas, „vis dar atspindi dabartinį konservatorių veidą“. Vadinamasis atsinaujinimas tik užaštrino senas problemas, tad Bartninko sugretinimas labai taiklus, bet ne tuo požiūriu, kuriuo jis pats norėtų. Tobulai tinka apie poeziją pasakyti Osipo Mandelštamo žodžiai: tai yra taiklus nepataikymas. Nes tikrą poeziją, kaip ir melui nepavaldžią tiesą, parašo pats gyvenimas, neretai nepaisydamas rašančiojo ar kalbančiojo intencijų.

Pranešėjas, kalbėdamas apie „Dešiniosios alternatyvos“ keltus tikslus atkurti bendruomenę per šeimos ir mokyklos atgaivinimą, pabrėžia: „Tuomet nebuvo manyta, kad partnerystės, Briuselis ar homoseksualūs asmenys gali būti šeimos instituto eižėjimo priežastis. Tai tik parodo, kaip kraštutinės dešinės ideologinis darbas Lietuvoje žalingai pakeitė mūsų diskursą“. Žala minima be jokio pagrindimo, o tuometinis manymas savaime laikomas teisingu ar bent jau naudingu. Iš tiesų pokyčiai mąstyme parodo tik tai, kad per pusantro dešimtmečio artimiau susipažinta su Briuselio laiminamais tam tikrais judėjimais, siekiančiais vienokių ar kitokių dalykų, kuriems dažnai prieštarauja net tie, kuriems formaliai tie judėjimai atstovauja. Tuo tarpu neargumentuotas išsakytos tezės vertinimas parodo tik tai, kad Bartninkas nemėgsta „kraštutinės dešinės“ ir tęsia seną „nuosaikios dešinės“ tradiciją savo tarpe antipatijos (dažnai ironišką) perkartojimą laikyti pakankamu argumentu.

Pranešėjas, išdėstęs konservatyvaus aristotelininko tikslą politiškai sukurti sąlygas, leidžiančias piliečiams nugyventi gerą gyvenimą ir išvystyti savo sugebėjimus, iš to vedamu apibendrinimu galop priverčia Aristotelį gerokai paprakaituoti – taip stipriai jis turbūt seniai grabe nesivartė.

Pasak Bartninko, išvystyti praktinis protas ir sugebėjimas būti drauge uždeda aiškias ribas konservatorių norui rūpintis piliečiais, todėl belieka konstatuoti: „Konservatyvus įstatymo leidėjas niekad neturėtų kištis ten, kur pilietis gali apsispręsti savo praktiniu protu“. Kadangi moraliniai klausimai priklauso praktinio proto kompetencijai, tokia tezė iš esmės reiškia, jog įstatymo leidėjas neturėtų kištis į moralinę sferą. Tai galbūt atrodo patraukliai, kai liečiami abortų, eutanazijos, lyties „keitimo“, vienos lyties partnerysčių ir panašūs klausimai, kuriais nėra visuotinio sutarimo, tačiau tokia tezė vienodai galioja ir tais klausimais, kuriais visuotinis sutarimas yra: nekaltų žmonių žudymo, prievartavimo, apgaudinėjimo, vogimo – juk kiekvienas iš šių dalykų daromas praktinio proto sprendimu!

Bus atsakyta, kad tie klausimai susiję su kitais žmonėmis, tai pažeidžia jų teises, todėl tezė tais atvejais negalioja. Tai iliustruoti galima neseniai Laimanto Jonušio pateikta analogiška argumentacija: išvardijęs, kad pasisako už abortų laisvę, neribojamą alkoholio prieinamumą ir jo pardavimo laiką, nes tai „daugumos žmonių laisvės ribojimas dėl mažumos keliamų problemų“, nepamini (jei paminėtų, tai logiškai sunaikintų jo argumentą), kad draudimas lipti į lėktuvą su ginklu rankoje ar krepšyje taip pat yra „daugumos žmonių laisvės ribojimas dėl mažumos keliamų problemų“. Kaip kontrargumentą panašiems atvejams sakosi brėžiąs aiškią ribą: „negalima leisti to, kas gali kelti grėsmę žmonėms, ir jokia laisva valstybė to neleidžia, bet tik totalitarinė valstybė ieško visų galimybių drausti suaugusiam žmogui suklysti savo nenaudai“. Autorius vėlgi užmiršta, kad jo ginama laisvė pirkti alkoholį bet kada ir bet kur kelia grėsmę žmonėms. Alkoholis degalinėse – tai lyg laisvai prieinami ginklai vaikų darželyje. Jonušiui nepriimtinas kišimasis į privatų žmonių gyvenimą ir jų seksualinius santykius, todėl jis pasisako už vienalytės partnerystės įteisinimą, kartu nutylėdamas, kad niekas nesikiša į seksualinius santykius, o teisiškai įforminta partnerystė ar santuoka nėra privataus gyvenimo sfera, kadangi turi valstybės pripažįstamą statusą, susijusį su tam tikrais teisiniais įsipareigojimais ir teisine padėtimi kitų bendrapiliečių atžvilgiu. Taigi tokio tipo argumentacija paprasčiausiai neveikia.

Abortas, eutanazija ar lyties „keitimas“ irgi liečia bendruomenę, tai nėra individualūs dalykai, juo labiau, kad jie įprastai neatliekami be kitų žmonių pagalbos. Pavyzdžiui, motinos pasidarytas abortas liečia ir vaikelio tėvą, ir jų abiejų tėvus, gimines, draugus, jau nekalbant apie patį vaikelį, jei tik jį pripažįstame gyvu žmogumi, todėl tai niekada nėra vien tik asmeninis klausimas. Seksualinį gyvenimą Bartninkas įvardija kaip vieną iš tokių klausimų, ties kuriais konservatoriaus vaidmuo baigiasi, o tolimesnę erdvę jis turįs palikti piliečiui ir praktinio proto sprendimams, nes tik taip žmogus gali tapti išsipildžiusiu. Tačiau kuo skiriasi tie klausimai, kurie liečia kitų žmonių žudymą, prievartavimą ar apgaudinėjimą, pranešėjas nepaaiškina.

Jį ištinka optikos, arba aprėpties, problema, apie kurią kitame pranešime kalbėjo profesorius Paulius Subačius. Bartninkas nori apginti konkrečius dalykus, susijusius su gyvenimo būdu, lytiškumu ar kitais delikatesniais klausimais, tačiau nepastebi, kad jo argumentacija, ginanti įstatymų neribojamą laisvę tais klausimais, kartu pagrindžia įstatymų neribojamą laisvę žmonių žudymo, prievartavimo, vogimo bei kitais nedelikačiais klausimais, o numanomi kontrargumentai šiais klausimais kartu uždaro galimybę įstatymiškai neribotai laisvei ankstesniais klausimais, nes kitaip jie neveikia.

Esama visuotinio sutarimo, kad žudyti nekaltus žmones yra blogai, todėl šiuo atveju draudimas žudyti tarsi tinka. Tuo tarpu visuotinio sutarimo dėl abortų, eutanazijos, LGBT tikslų ir veikimo metodų gerumo ar blogumo nėra, todėl esą reikia palikti erdvę praktiniam protui. Racionaliausia ir teisingiausia būtų susilaikyti nuo sprendimo tol, kol neturime aiškaus ir vienareikšmio pagrindo jam, t. y. šiuo atveju neleidžiame daryti aborto, eutanazijos, tos pačios lyties asmenų juridinės sąjungos ar lyties „keitimo“, nes jeigu ilgainiui visiems taptų savaime suprantama, kad tai yra blogis, visi jų pačių sutarimu bus darę blogį, net ir tie, kurie patys abortų, eutanazijos ar panašių dalykų nesidarė ir kitiems neatliko, tačiau nedraudė tą daryti kitiems. Tačiau Bartninkas siūlo ne spręsti patį klausimą ir ieškoti tiesos, o leisti praktiniu protu apsispręsti patiems žmonėms. Tai ta pati argumentacija, kurios paradoksalumą pastebėjo Jokubaitis: „Kai kas nors siūlo uždrausti abortus arba eutanaziją, liberalai reaguoja teiginiu, kad apie šių dalykų leistinumą turi spręsti pats individas. Tai prilygsta atsisakymui kištis į moralės ginčus ir viską palikti individo sprendimui“ (p. 12). Iš citatos matyti, kad ir čia kyla klausimas, kuo skiriasi nesikišimas į moralę delikačiais klausimais ir nesikišimas nedelikačiais? Nesugebėjimas į jį atsakyti arba nenoras kreipti dėmesio į šią problemą rodo, jog Bartninkas ne tik susiduria su optikos problema, bet kartu ir tai, jog jis yra specifinis moralinis reliatyvistas, kuris visiems savaime suprantamus dalykus (pavyzdžiui, kad negalima žudyti nekalto žmogaus) laiko teisingais (kitaip iš argumentacijos galiojimo visiems moraliniams klausimams nekiltų to nepastebėjimas, t. y. pati optikos problema), o tuos dalykus, kurie nėra visiems savaime suprantami (abortas, eutanazija, homoseksualų partnerystė), siūlo palikti individualiam sprendimui. Tai rodo, jog teisingumo ir priimtinumo pagrindu laikomas bendruomeninis susitarimas, o ne pats dalykas dėl jo moralumo. Kartu tokia mąstysena turi ir totalitarinį pobūdį – jeigu man tinka ir visuomenė sutaria, viskas gerai, o jeigu visuomenė nesutaria, bet man tinka, tuomet leiskime spręsti žmogui, kad aš vis tiek galėčiau daryti, kaip man reikia. Jokio pagrindo anapus susitarimo ir anapus asmeninio intereso kaip ir nėra, o jei šie du nesutampa, tuomet, be abejo, lieka Landsbergio „sveiko proto protestas prieš nenormalumą“. Sveikas protas – tik mano, bet ne kitų, kurie man nepritaria, nuosavybė. Tai po „nuosaikios dešinės“ sijonu pasislėpęs totalitarinis reliatyvizmas, ardantis tiesos radimo galimybę (ypač ribojamą tuomet, kai tiesa gali būti nepatogi), o pastangas įtvirtinti moralę pakeičiantis pastangomis įtvirtinti savo moralę, pagal nutylėjimą teigiant, jog objektyvi, visuotinė ir tikra moralė neįmanoma iš principo, o vieninteliu moraliniu absoliutu tegali būti moralinis pliuralizmas, leidžiantis visas moralės sampratas, bet nepripažįstantis nei vienos iš jų, o esant reikalui naudodamasis kuria nors viena pagal poreikį.

Galiausiai reikia ir Aristotelį išvaduoti nuo purtymosi grabe. Jo teigimu, „įstatymų leidėjai, pratindami piliečius prie dorybių, padaro juos gerus – toks yra kiekvieno įstatymų leidėjo noras ir tikslas; o kurie taip nesielgia, klysta; tuo ir skiriasi viena valstybinė santvarka nuo kitos, gera nuo blogos“ (Nic. Eth II 1103 b). Kaip matome, Aristotelis, manydamas, jog dorybė išugdoma tik per nuolatinį praktikavimą, teigia, jog ši turi būti valstybės skatinama, būtent įstatymai turi ne tik sukurti sąlygas dorybingumui ugdytis, bet kartu ir pratinti prie doro elgesio, už jį apdovanojant, o už jam priešingą baudžiant. Maža to, net ir smulkūs, delikatūs klausimai neapsieina be Aristotelio dėmesio: „kai įstatymas nustato apskritai, o atsiranda paskiras atvejis, kurio neapima tas bendras nuostatas, tada pasielgsime teisingai, jeigu ten, kur įstatymų leidėjas praleido arba, supaprastindamas reikalą, padarė klaidą, pataisysime taip, kaip pats teisėjas būtų patvarkęs, jei būtų buvęs čia, arba, jei būtų žinojęs tą atvejį, pats jį būtų įtraukęs į įstatymą“ (Nic. Eth. V 1137 b). Taigi pakankamai akivaizdu, kad iš Aristotelio svarstymų neplaukia įsitikinimas, kurio prieštaringumą nepriklausomai nuo aristoteliško konteksto jau parodėme, jog išvystyti praktinis protas ir sugebėjimas būti drauge uždeda aiškias ribas konservatorių norui rūpintis piliečiais, todėl konservatyvus įstatymo leidėjas esą niekad neturėtų kištis ten, kur pilietis gali apsispręsti savo praktiniu protu. Iš tiesų tokiu atveju teisė faktiškai būtų nereikalinga.

Neoliberalizmas – nepermatomas ricinos buteliukas

Rimvydas Valatka perskaitė pranešimą „Neoliberalizmas kaip panacėja nuo visų asmeninio ir valstybinio gyvenimo bėdų“ (įrašas 00:00–14:45), kuris buvo išspausdintas „Naujojo Židinio-Aidų“ pirmajame 2017 m. numeryje (p. 1–4). Sunku pasakyti, ar pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – mat 2016 m. balandžio 5 dieną George‘as Monbiotas publikavo straipsnį pavadinimu „Neoliberalizmo ideologija – visų mūsų problemų priežastis“, tačiau Valatka nereaguoja į šią solidžią neoliberalizmo istorijos analizę bei argumentus prieš patį neoliberalizmą, o, priešingai, pateikia tik ironijos ir neaiškių savaime suprantamybių kratinį, iš kurio veda iš niekur neplaukiančias išvadas.

Ironiškame kontekste cituojami ir išjuokiami profesoriai Vytautas Radžvilas, Raimondas Kuodis, Aloyzas Sakalas bei kiti žmonės ar portalai, kada nors kritikavę (neo)liberalizmą. Prie šių Valatka apibendrinimui prijungia ir politologą Vladimirą Laučių, tardamas, jog elementari logika sakytų, kad negali būti tokio daikto kaip kairysis liberalas, apie kurį Laučius yra rašęs. Pateikdamas tolimesnius kritikos pavyzdžius ir juos nuironizuodamas, Valatka viską suveda į logikos problemas, todėl tartum viso ironizavimo atspirties tašku galima laikyti būtent kairiojo liberalo buvimo galimybės neigimą, nes tai dar bent kažkiek primena argumentą.

Jeigu kalbame apie Valatkos tipo intuityvų supratimą, kurį jis vadina elementaria logika, tai pagal tokį pat elementarų supratimą ir tokio dalyko kaip dešinysis liberalas būti iš tiesų negali (tuomet apie ką ši konferencija ir apie ką ši partija?). O jeigu kalbame apie ideologiją, tai ji kuo puikiausiai gali egzistuoti ir būti praktikuojama nepaisant vidinių loginių prieštaravimų. Antai genderistai skelbia, jog lytis yra tik socialinis konstruktas, iš kurio derėtų išsivaduoti, bet kartu yra įsitikinę, kad homoseksualumas yra įgimtas, taigi natūralus, normalus ir nepakeičiamas. Matome akivaizdų prieštaravimą, nes homoseksualumas gali egzistuoti tik esant tai pačiai ir jai netapačiai kitai lyčiai, nes įgimtas potraukis tai pačiai lyčiai galimas tik tuo atveju, jei ta pati lytis yra įgimta, o taip gali būti tik tuo atveju, jei ir kita lytis yra įgimta. Tai reiškia, jog logiškai įmanomi tik trys variantai: 1) tiek homoseksualumas, tiek lytis yra įgimti; 2) lytis yra įgimta, bet homoseksualumas nėra įgimtas; 3) nei homoseksualumas, nei lytis nėra įgimti. Tačiau logiškai neįmanomas ketvirtas variantas, kurio ir laikosi daugelis genderistų, t. y. kad homoseksualumas yra įgimtas, o lytis įgimta nėra. Kaip tik pastarojo požiūrio dažnai ir laikosi žmonės, vadinami kairiaisiais liberalais. Iš tiesų jų nuostatos logiškai nedera, bet politiškai kovoti už savo prieštaringus principus jiems tai netrukdo. Tad Valatka yra nenuoseklus, nepagrįstai kritikuodamas Laučių dėl to, kad šis identifikuoja realiai egzistuojančius kairiuosius liberalus ir jų ideologiją, nes šiame kontekste pagrįstai kritikuoti įmanoma tik logiškai sau prieštaraujančius kairiuosius liberalus.

Valatka ironizuodamas primena docento Vytauto Ališausko paironizavimą, esą Radžvilo mokykla be reikalo bijosi Europon ateinančio šariato, nes šis kaip tik būtų alternatyva neomarksistiniam genderizmui: „Juk būtent šariatas yra nuosekliausia man žinoma atsvara neoliberalizmui“. Tai dar vienas dogmatiškai ydingo binarinio mąstymo, matančio tik juoda arba balta, pavyzdys, apie kurį jau ne kartą rašyta (žr. ČIA ir ČIA). Įsivaizduojama, jog ir vadinamoji Radžvilo mokykla mąsto tokia pačia schema, kuri taip mąstyti pratusiems atrodo natūrali, tad jeigu jiems neoliberalizmas priimtinas, o šariatas stipriai antiliberalus, tai jie įsivaizduoja, kad Radžvilo mokyklai šariatas kaip ginklas prieš neoliberalizmą turėtų tikti. Kodėl ne fašizmas ar ne komunizmas? Deja, toji mokykla tokių primityvių schemų netaiko.

Įdomu tai, kad Valatka toliau ironizuoja, esą sifiliu sergantis nacionalizmas kaip tik ir teigia, jog liberalizmo greitkelis už kelių kilometrų baigiasi dviem šunkeliais – arba komunizmu, arba nacionalsocializmu. Esą ir nacistinėje Vokietijoje džiūgauta, kad joje nesama liberalų. Suprask, jeigu esi nusiteikęs prieš liberalizmą, esi nacistas. Remdamasis vieno iš neoliberalizmo ideologų Friedricho von Hayeko įžvalgomis, Valatka prieina išvados, jog Vengrijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje artėjama prie nacionalsocializmo, kylančio iš visų antiliberalių jėgų susivienijimo. Hayeko įžvalgas ir dabartinę situaciją susiejančių argumentų, žinoma, nepateikia. Tačiau tas pats Hayekas kartą yra prisipažinęs: „asmeniškai esu linkęs į liberalią diktatūrą, o ne demokratinę valdžią, stokojančią liberalizmo“. Neatsitiktinai šiuos žodžius pasakė Augusto Pinocheto diktatūros valdomoje Čilėje, kurią tiek jis, tiek kitas neoliberalizmo kūrėjas Miltonas Friedmanas laikė tikros laisvės įsikūnijimu. Į neoliberalizmą pastūmėjusios ekonominės reformos ir kartu represyvi fašistinė diktatūra puikiai derėjo. Štai jums ir liberalfašizmas – dalykas, kurio, anot Valatkos, būti negali, bet kuriame įsišaknijusios tos idėjos, kuriomis jis pats remiasi, ir iš kurio ir kyla šiandieninis neoliberalizmas, be abejo, daugelio savo pirminių praktikoje realizuotų savybių atsisakęs. Tačiau savo totalitarinės prigimties išsižadėti bent kol kas jis nepajėgia, o tą rodo tiek Valatkos pastangos bet kokią antiliberalią jėgą sieti su fašistais ar komunistais (juk į blogį neorientuota antiliberali pozicija neįmanoma iš principo!), tiek kai kurie jau aptarti totalitariniai „nuosaikios dešinės“ bruožai.

Valatka ironiškai konstatuoja: liberalizmas nenumirs, nes tik neapykanta jam vienija Vakarų pasaulio žmones. Esą liberalizmas paskutinę akimirką išnyra ir neleidžia tautoms atkristi į komunizmo glėbį, o „neoliberalizmas dažniausiai yra tarsi paskutinis miegančios sąžinės priekaištas prieš dar vieną atkrytį į lygiavą, prieš tai tautininkiškai uždarius visuomenę į senąją „gerąją“ nacionalistinę dėžutę“ (p. 4). Pranešėjas pamiršta paminėti, jog šis miegančios sąžinės priekaištas Čilėje žemiau skurdo ribos nuvarė netoli 50% šalies gyventojų, o turtingųjų mažuma susikrovė turtus, prilygstančius ar net pranokstančius šalies daugumos gyventojų turimam turtui. Monbiotp žodžiais tariant, neoliberalizmo siūloma laisvė iš tiesų reiškia laisvę lydekoms, bet ne smulkioms žuvelėms.

Dažnai įsivaizduojama, jog neoliberalizmą visų blogybių šaltiniu laiko tik jam ideologiškai priešiški žmonės, o tuo tarpu su pačiu neoliberalizmu viskas yra gerai. Tai tik rodo, kiek stipriai jis įsiėdęs, ir neleidžia pamatyti savo trūkumų. Lietuva turi vieną pažangiausių ekonomikų iš nuo ir po 2004 m. į Europos Sąjungą įstojusių šalių, tačiau atskirtis tiek šalies viduje tarp žmonių, tiek tarp Vilniaus ir regionų, tiek tarp Lietuvos ir ES šalių kasmet nepaliaujamai auga. Ekonominės, socialinės ir politinės krizės visame pasaulyje iš tiesų ima telkti antiliberalias jėgas. Nesuvokiama, jog ne iš gero gyvenimo tos jėgos sukyla, o iš nebegalėjimo pakelti neoliberalios politikos. Apie neoliberalizmo moralinį ir pagaliau ekonominį bankrotą skaičiais ir faktais kalbančių ekonomistų kelis dešimtmečius niekas nenorėjo klausytis, bet ateina laikas, kai to tęsti pamažu darosi nebeįmanoma.

Vis dėlto Valatkos neįtikins nei skaičiai, nei faktai – neoliberalizmo ideologija jau paleido vidurius, kurių nei faktais, nei skaičiais neužkiši. Kadangi ironijos neima ne tik argumentai, bet ir sidabrinės kulkos, belieka atsakyti ironija:

Liberalios institucijos nustoja būti liberalios kaip tik tada, kai jos įgyvendinamos: po to niekas pikčiau ir labiau nekenkia laisvei, kaip liberalios institucijos. Juk gerai žinoma, ką jos įgyvendina: jos palaužia valią viešpatauti, jos niveliuoja kalną ir slėnį, ir tai pateisina moraliniais principais, jos skatina menkumą, bailumą ir lepumą, – kiekvienąsyk jos leidžia triumfuoti bandos galvijui. Liberalizmas: vokiškai – kolektyvinis sugyvulėjimas bandoje… Tos pačios institucijos, kol dėl jų dar kovojama, sukelia visai kitus padarinius; tada jos iš tiesų labai smarkiai skatina laisvę. Tiksliau pasakius, tuos padarinius sukelia karas, karas dėl liberaliųjų institucijų, kuris – dėl to, kad tai yra karas, – ilgam sužadina neliberalius instinktus.

Tai Friedricho Nietzsche‘s žodžiai (Stabų saulėlydis. Iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. Vilnius: Vaga, 2012, p. 130), tobulai nusakantys dabartinę Vakarų pasaulio padėtį. Verta įsidėmėti: karas dėl liberaliųjų institucijų ilgam sužadina neliberalius instinktus. Brexitas, Trumpas, vis stiprėjanti nacionalizmo banga Europoje, neaplenkusi ir Lietuvos – visa tai yra neoliberalizmo sukeltų neliberalių instinktų apraiškos. Įsitvirtinęs liberalizmas paneigia savo paties prasmę, nes yra priklausomas nuo kovos prieš neliberalius instinktus, kuriuos užgniaužus nelieka paties liberalizmo. Kaip tik todėl tai yra ideologija, kuri juo labiau įsitvirtina, tuo labiau tampa totalitarine ir būtent todėl iššaukia tikrąją laisvę, prasiveržiančią jau be liberalizmo buteliuke supilto ricinos aliejaus.

Nors istorija linkusi kartotis, visuomet lieka viltis, kad, kaip sako Josifas Brodskis, „ateitis yra panacėja nuo / to, kam būdinga kartotis“. Ironija ironijai, o štai Valatka, atsispyręs nuo neoliberalizmo kėdutės, su ironijos virvele intelektualiai pasikorė.

propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top