Pro Patria
Dažną studentą, vos patekusį į universitetą, pasitinka jo akademinį gyvenimą pagerinti ir tinkama linkme nukreipti turinti studentų atstovybė. Tačiau ne vieną studentą ji atgraso nuo pačių pirmų akimirkų: reikšmingi darbai nustumiami į antrą planą, o pirminės svarbos dalykais tampa visokie infantilūs žaidimai, pirmakursių žeminimo ir „inicijavimo“ akcijos, užsibaigiančios „krikštynomis“, įvairaus plauko išsidirbinėjimai ir kitos susireikšminti padedančios veiklos.
Imitacijos ir butaforija yra neatskiriami tokių veiklų bruožai, kaip ir nūdienėje politikoje, kur pigūs triukai, pagaunantys „žiniasklaidos“ akį ar, priešingai, pačios „žiniasklaidos“ pagimdyti, užgožia reikalingus darbus. Tokios priedangos leidžia paslėpti daugelį asmeniniais interesais grįstų darbelių, o dažnai net padeda juos daryti visiškai viešai, sukuriant įspūdį, tarytum tai būtų svarbi, niekam jokio įtarimo nekelianti darbo dalis.
Tie patys procesai, vykstantys politinėje arenoje, atsispindi ir studentų veikloje. Profesinių paslaugų bendrovės „EY“ korupcijos ir sukčiavimo tyrimas atskleidė, kad nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta, palyginti su vyresniąja, kur kas labiau linkusi į korupciją, jei tik tai naudinga karjerai: 1 iš 4 šios kartos atstovų pateisina kyšius, kai tuo tarpu vyresniojoje kartoje tai pateisina tik 1 iš 10. Taigi „senąją nomenklatūrą“ kritikuojanti ir jos vieton pretenduojanti karta yra net 2,5 karto labiau linkusi į korupciją. Garsiai šūkaujant apie skaidrią politiką ir jaunąją kartą, iš tiesų tik drumzlinama esama padėtis. Nenuostabu, kad demokratijos būklė tolydžio prastėja, nes net patys jauniausieji nuo pirmų prisilietimų prie politikai artimo gyvenimo ima naudotis demokratijos trūkumais, leidžiančiais parazituoti visiems, kurie tik ištroškę galios pozicijose pasiekiamų malonių.
Neatsitiktinai tokio tipo karjerizmas kyla iš jaunatviškų, tarsi iš laikmečio dvasios ateinančių, savaime suprantamybėmis be didesnės refleksijos tapusių liberalių pažiūrų: juk liberalizuoti galima net ir pačią demokratiją, sykiais ją paminant, o įstatymai turi išlaisvinti, bet ne varžyti. Turbūt ne sutapimas ir tai, kad korumpuočiausia partija Lietuvos istorijoje yra būtent Liberalų Sąjūdis, kurio rinkėjai eilę metų mėgavosi per dantį traukdami Darbo partijos ar panašių darinių rinkėjus. Tai bene labiausiai jaunimą traukianti partija – tai puikiai dera ir su keliskart didesniu prielankumu korupcijai. Ne veltui Solonas yra sakęs, kad įstatymas – kaip voratinklis: maži žmonės jame įkliūva, o dideli praeina kiaurai jį sudraskę. Kuo labiau žmogus nesivaldo ir primityviai liberalizuojasi, tuo plačiau draskosi.
Tai akivaizdu studentų atstovybių atveju. Fakultetų studentų atstovybės, kurios rūpinasi vietiniais reikalais, nuveikia daug naudingų darbų, tačiau centrinės studentų atstovybės vis pademonstruoja savo narių nesivaldymą ir atvirą naudojimąsi tarnybine padėtimi. Nedžiugina ir tai, kad tai ryškiausiai matyti ir geriausiame Lietuvoje – Vilniaus – universitete.
Pernai Vilniaus universiteto Studentų atstovybė studentų vardu ėmė remti „Baltic Pride“ paradą, nors tų pačių studentų atsiklausta nebuvo, o birželio įkarštyje, vieniems studentams vis dar laikant egzaminus, o kitiems jau išsivaikščiojus, vos per kelias dienas vis tiek pavyko surinkti 400 parašų, kuriais pasisakyta prieš tokią Studentų atstovybės savivalę. Kitu metų laiku parašų skaičius būtų buvęs gerokai didesnis.
Šių metų gegužę Seimui priėmus alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, VU SA ir vėl studentų vardu be jų sutikimo puolė reikšti griežtą nepritarimą priimtoms pataisoms. Nors akivaizdu, kad tai turėtų daugumos studentų palaikymą, vis tiek save, kaip nepolitinę organizaciją, skirtą gerinti studentų sąlygas, pirmiausia susijusias su studijomis ir universitetu, pristatanti atstovybė neturėtų kištis į su tomis studijomis niekaip nesusijusių politinių sprendimų vertinimą studentų vardu. Juo labiau, kad akademinis gyvenimas neturi nieko bendro su alkoholio vartojimu, tad šis klausimas neturėtų būti keliamas ir svarstomas.
Vėl lipama ant to paties grėblio. Susitupėti dar nespėję jaunuoliai VU SA Parlamente bei kitur, be abejo, reiškia savo asmeninius interesus ir liberalią agendą, tačiau tai akivaizdžiai pažeidžia studentų atstovavimo principą, viską kurpiant ant siaurų pažiūrų ir trumparegiškų asmeninių interesų, kurie – darkart pabrėžtina – yra nesusiję su studentų akademiniu gyvenimu.
Neseniai ir Kauno technologijos universiteto Studentų atstovybė, organizavusi pataikūnišką kontrprotestą protestui – palaikymo akciją jokios prasmės neturinčiai aukštojo mokslo reformos imitacijai, pasiskelbė atstovaujanti „visuotinei studentų pozicijai“. Tokiai jų savivalei ir apskritai jų pozicijai prieštaraujantys pasisakymai internete begėdiškai trinami. Pasiteisinimas: „Nenorime sukelti diskusijos ir tuščiai leisti laiką“. Studentų atstovybė, pačių studentų paklausta, ką daranti, atvirai išduoda, kad diskusijos su studentais apie tai, kaip jiems reikėtų atstovauti, yra tik tuščias laiko leidimas.
Nors šiuo atveju klausimas yra toks, kuriuo SA turi teisę ir net pareigą reikšti poziciją, tačiau pastanga tą daryti pasirėmus asmeninėmis motyvacijomis, neatsižvelgiant į visą studentų bendruomenę ir visais būdais slepiant bei neigiant faktą, kad tai nėra jokia visuotinė pozicija, o nepritariančių jai yra ne tiek ir mažai, rodo, kad ta teise ir pareiga reikšti poziciją šiurkščiai piktnaudžiaujama.
Tokį iškreiptą studentų požiūrį palaiko ir Lietuvos studentų sąjunga, kurios prezidentas skelbia, kad planuojant pertvarką studentų nuomonė buvo tinkamai išklausyta. „Žiniasklaida“ savo ruožtu kuria įspūdį, kad prieš vadinamąją reformą protestavo tik asmeninę grėsmę pajutę dėstytojai ir kiti dėl savo darbo vietų susirūpinę darbuotojai, o tuo tarpu ją palaiko ne kas kitas, o būtent studentai. Nepaisoma, kad protestuotojų tarpe taip pat būta ir studentų, ir ne tik iš regioninių universitetų, kuriuos tiesiogiai liečia pertvarkos, bet ir dalis Vilniaus universiteto auklėtinių, kaip ir kai kurie šio universiteto dėstytojai.
Tai nedviprasmiškai rodo, kad ne tik centrinės studentų atstovybės yra parazitinės organizacijos, leidžiančios iš paauglystės išeiti dar nespėjusiems vaikams demonstruoti savo galią ir visų studentų vardu grįsti asmeninių poreikių, nesusijusių su tiesioginėmis studentų atstovybės pareigomis ir funkcijomis, tenkinimą. Tai – tiesiog chrestomatinis naudojimosi tarnybine padėtimi atvejis. Todėl įmanomi tik du sprendimo būdai – arba griežtos pertvarkos ir demokratizacijos privalo įvykti pačiose atstovybėse ir panašaus pobūdžio studentų organizacijose, arba jos turi būti nedelsiant likviduotos.
Kitu atveju kiekvienas sąmoningas studentas turėtų suprasti, kad tokios atstovybės jam neatstovauja, net jeigu konkrečiu klausimu, kuriuo neretai apskritai neturėtų pasisakyti, ir atstovauja konkretaus žmogaus pozicijai. Studentų atstovybė studentus turi atstovauti kaip studentus, kiek tai susiję su jų studentiniu gyvenimu, o ne kaip atskirus žmones ar piliečius, kurie už universiteto ribų gali daryti, ką nori, kaip ir SA nariai, kurie to daryti neturi teisės, juo labiau – universiteto jiems suteiktų galių vedini.
Demokratijos krizė gilėja dėl jauniausių žmonių, apsikarsčiusių skambiais pokyčių ir naujovių lozungais, visais laikais tebuvusiais pigiomis ideologemomis, kurios vėl ir vėl pasitelkiamos tvirtinant savo vietą po saule. Šie žmonės turėtų būti tie idealistai, kurie, dar mažai kuo nusivylę, keistų tai, kas juos nuvilia, tačiau situacija yra priešinga – jie patys tampa didžiuliu nusivylimu. Galbūt tai yra didžiausias vadinamosios liberalios demokratijos paradoksas: liberalumas demokratijos atžvilgiu leidžia būti demokratiškam liberaliai, pagal norą, arba, Solono žodžiais tariant, tada, kai įstatymo voratinklį suplėšyti sunkiau. Prireikus įdėtos pastangos pasiteisina. Visų mūsų nelaimei.