Veidaknygė
Kadangi prof. Vytautas Radžvilas pats Facebook`u nesinaudoja, žinios apie kolegų pasisakymus jį pasiekia gana lėtai. Tačiau galiausiai sužinojęs apie prof. Tomo Janeliūno ir kai kurių TSPMI kolegų sumanymą paraginti jį „savanoriškai“ išeiti iš instituto, prof. V. Radžvilas pasidalino komentaru.
Profesorius nė kiek neabejoja šio užmojo nuoširdumu ir rimtumu. Tokie kolegų pasisakymai, kaip ir pridėtoje nuotraukoje, profesoriaus teigimu, yra vyraujančios ne tik TSPMI, bet ir daugelyje aukštųjų mokyklų ideologinės, moralinės ir pasichologinės aplinkos reprezentatyvus pavyzdys ir šia prasme verti dėmesio. Jo nuomone, dalykiniu požiūriu vyresniųjų kolegų argumentai niekuo nenusileidžia prašymą-skundą TSPMI administracijai surašiusių jaunesnių kolegų-studentų pateiktiems argumentams, o etiniu atžvilgiu juos tam tikra prasme net pranoksta.
Reaguodamas į šią naują iniciatyvą prof. V. Radžvilas informuoja, kad dvejus metus iš eilės jis išsamiais laiškais mėgino kreiptis į VU TSPMI bakalauro studijų programos komitetą siekdamas paaiškinti, kodėl niekaip neargumentuotas filosofijos disciplinų apimties siaurinimas objektyviai smukdo bendrąjį studijų lygį ir reiškia, jog šitaip grįžtama į ankstyvąjį TSPMI gyvavimo laikotarpį, kai institute filosofija faktiškai nebuvo dėstoma.
Laiškuose priminta, kad griaunant filosofijos dėstymą iš tikrųjų tęsiama sovietinių laikų tradicija, nes, siekiant ideologiškai ir politiškai kontroliuoti „sąjungines“ respublikas, jose galimybės studijuoti filosofiją buvo griežtai varžomos ir ribojamos. Abiejuose laiškuose atkreipiamas studijų komiteto dėmesys ir pabrėžiama tai, kad be rimtų filosofijos studijų yra iš principo neįmanomos tikros, t. y. intelektualiniu ir akademiniu požiūriu visavertės universitetinės studijos. Juose buvo geranoriškai įspėta, kad, nepriklausomai nuo to, koks konkretus asmuo dėsto filosofijos disciplinas, pats jų apimties siaurinimas ir juo labiau jų naikinimas ne tik neišvengiamai smukdo TSPMI vykdomų studijų lygį ir kokybę, bet ir objektyviai verčia institutą tik universiteto iškaba besidangstančia siaurai specializuota bei visiškai ideologizuota politikos mokslų kolegija ar net žemesnio, t. y. iš esmės proftechninio lygio mokymo įstaiga. Deja, nors buvo prašoma apsvarstyti šiuos laiškus studijų komitete ir pasidalinti jais su visa TSPMI akademine bendruomene bei inicijuoti viešas diskusijas dėl instituto misijos bei studijų programos, šito nebuvo padaryta. Maža to, į juos apskritai nebuvo atsakyta, tarsi jie nebūtų gauti.
Tad nereikėtų stebėtis ir piktintis, kad tiek laiko neišgirstamam prof. V. Radžvilui trūko kantrybė: toliau kalbėti vien mandagiais žodžiais, kurių niekas negirdi, tapo neįmanoma, nes paaiškėjo, kad maksimaliai korektiška ir grynai akademinių argumentų bei įtikinėjimų kalba TSPMI nėra veiksmingas būdas atkreipti dėmesį į institute susikaupusias problemas. O tiesiog tylėti matant institutui daromą akivaizdžią žalą būtų neprofesionali ir pilietiškai neatsakinga pozicija kaip tik dabar, kai virš Europos ir pirmiausia Lietuvos kaupiasi geopolitinės audros debesys. Ne prof. V. Radžvilas, o būtent instituto kolegos sistemingai ir nuosekliai kūrė moralinę ir intelektualinę dirvą rastis šiam tiesmukiškam pasisakymui – elgdamiesi su profesoriumi taip, lyg jis būtų tuščia vieta. Minėti profesoriaus laiškai studijų programų komitetui bus paskelbti, tačiau prof. T. Janeliūnui jų turinys ir taip turėtų būti žinomas, nes jis yra VU TSPMI bakalauro studijų programos komiteto narys.