Bernardinai.lt
Vienas esminių Europos migracijos krizės bruožų, be didžiulio migruojančiųjų skaičiaus, yra begalinės diskusijos apie tai, lydimos emocijų, kurios nepadeda spręsti šios sudėtingos situacijos. Svarbūs klausimai sprendžiami remiantis „emociniais traukuliais“, kaip tai įvardijo Peteris Hitchensas.
Tai nereiškia, kad pabėgėlių padėtis neturėtų sukelti emocijų. Problema iškyla, kai naujienų analitikai, vyriausybių nariai ar Bažnyčių atstovai pristato situaciją kaip dikensišką dilemą, kuri nepalieka kitos išeities, tik pasirinkti Skrudžą arba Tiny Timą.
Esminis veiksnys tapo nuskendusio sirų berniuko nuotrauka, kuri išplito žaibiškai. Be abejo, nekyla jokios abejonės apie tai, ką daryti, jei jūs pamatote skęstantį vandenyje vaiką ar prie jūsų durų pasirodo alkanas žmogus. Tačiau nuotrauka mums visiškai nieko nepasako apie tai, kokią imigracijos politiką vyriausybės turėtų priimti. Būtų galima ginčytis, kad jei Europos imigracijos politika būtų ne tokia liberali, o jos socialinio aprūpinimo pašalpos ne tokios dosnios, mažiau žmonių rizikuotų gyvybėmis, kad patektų į Europą. O tie vaizdai, kurių nematome – europiečių, tapusių neapgalvotos imigracijos programos aukomis? Kaip tik dabar žvelgiu į 87-erių metų olando, gulinčio ligoninės lovoje, nuotrauką, jo veidas sumuštas, nusėtas mėlynėmis. Jis ir jo 86 metų žmona, abu kadaise išgyvenę Holokaustą, savo bute buvo užpulti dviejų iš Maroko kilusių vyrų; juos partrenkė, mušė, šaukdami: „Purvini žydai! Nuo dabar jūsų nuosavybė bus mūsų.“ Vyras ir žmona, iki tol gyvenę savarankiškai, nuo dabar bus pririšti prie invalido vežimėlių reabilitacijos centre.
Tokių nuotraukų vakaro žinios nerodo. Kaip nerodo ir sumuštų bei kraujuojančių prievartos aukų Švedijoje, kuri dėl musulmonų imigracijos dabar tapo prievartos sostine Šiaurės pusrutulyje. Roterdame, Anglijoje, per penkiolikos metų laikotarpį pakistaniečių gaujos išprievartavo 1400 paauglių mergaičių, tačiau turėtumėte gerokai pasistengti, kad rastumėte informacijos apie aukų padėtį. Taip yra todėl, kad istorija neatitinka standartinio pasakojimo apie taikius musulmonus, ieškančius geresnio gyvenimo ir tinkamų mokyklų savo vaikams.
Žinoma, tokių žmonių yra daug. Tačiau, kaip dabar jau akivaizdu, didžioji dauguma dabartiniame migrantų-pabėgėlių sraute yra jauni, vieniši vyrai. Žiniasklaidoje vis pasirodo stambiu planu nufotografuotų motinų su vaikais nuotraukų, tačiau plačiakampiai objektyvai pristato gana skirtingą vaizdą.
Susidaro įspūdis, kad mes galbūt liudijame Europos pabaigos pradžią. Istorikai ir žurnalistai jau kurį laiką rašė apie artėjančią Europos islamizaciją, tačiau metams bėgant laiko riba pasislinko. Pradinės prognozės, kurios pranašavo, kad musulmonai užims žemyną, teigė, kad tai nutiks kažkada šį šimtmetį, vėliau numanoma data buvo perkelta į amžiaus vidurį, o tada, kai bendras vaizdas pasidarė aiškesnis, dar priartėjo iki 2030-ųjų. Dabar, kilus naujai migrantų bangai, reikėtų naujo patikslinimo. Naujajame romane „Pasidavimas“ Michelis Houellenbecqas spėja, kad jau 2022 m. Prancūzijoje prezidentu bus išrinktas musulmonas.
Nors žiniasklaida mėgina traktuoti imigracijos krizę kaip perkūną iš giedro dangaus, ji brendo daugelį metų. Palyginus aukštus musulmonų gimstamumo rodiklius ir krentančius Europoje, atrodo, kad tai reiškia masinę Europos kultūros transformaciją. Kai kas sako, kad šis virsmas apgalvotas iš anksto. 2009 m. knygoje „Dabartinių laikų Trojos arklys: islamo imigracijos doktrina“, parašytoje Samo Solomono ir Elias Al Maqdisi, paaiškinama, kad istoriškai musulmonai naudojosi migracija kaip užkariavimo įrankiu. 1974 m. sakydamas kalbą JT buvęs Alžyro prezidentas numatė: Vieną dieną milijonai žmonių paliks pietų pusrutulį ir patrauks į šiaurės pusrutulį… Jie nekeliaus ten kaip draugai, jie vyks jo užkariauti.
Keista, kad tiek daug komentatorių grėsmės Europos civilizacijai akivaizdoje mato krizę iš esmės tik kaip progą sutikti Kitą, peržengti iracionalias baimes ir patvirtinti užuojautą. Deja, atrodo, kad katalikų lyderiai prisijungė prie šio vienpusiško balsų choro. Pažvelkime, pavyzdžiui, į kun. Matthew Gardzinski, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielodavos tarybos migrantų skyriaus atsakingojo, komentarus. Viename interviu agentūrai „Catholic News Agency“ jis dalijasi gan „rožiniu“ požiūriu į migrantus.
„Kai viena šalis praranda tuos, kurie migruoja, – pažymi jis, – priimančioji šalis gauna jų idėjas ir kūrybiškumą.“ Atrodo, kad jo nuomonė apie europiečius ne tokia optimistinė. Remiantis straipsnio medžiaga, atrodo, jog jis susirūpinęs „ksenofobinėmis, ribotomis ar bauginančiomis nuostatomis“. Kas slypi už baimės? „Tai tikrai objektyvu.“ Jis klausia: „Ar labiau subjektyvu, nes aš jaučiuosi pavojuje ar iššūkių akivaizdoje? Ar tai tikrai objektyvu?“
Kun. Gardzinski gal pamėgintų paklausti Roterdamo ar Švedijos išprievartavimo aukų. Jis rūpinasi ne egzistencine tikrove, bet psichologine būkle. Jis mato Europos migracijos krizę labiau kaip tapatybės krizę – kaip „iššūkį sukurti savo tapatybę“, žvelgiant ta pačia kryptimi su multikultūrinėmis nuostatomis. Turbūt tai turėtų būti padaryta peržengiant savo iracionalias baimes (psichologijos žargonu tai būtų „islamofobija“). Jis pražiūri tą aspektą, kad tai nėra Europos tapatybės krizė, tai išgyvenimo krizė – krizė, kuri laisvai gali paskatinti krikščionybės pabaigą žemyne.
Daugelis katalikų lyderių vaizduoja pabėgėlių situaciją kaip užuojautos reikalaujantį atvejį, atsakant į netoleranciją. Viskas yra daug sudėtingiau. Sunku ignoruoti nuskendusio berniuko atvaizdą, taip pat sunku prieštarauti tiems, kurie primena, kad Šventoji Šeima buvo pabėgėliai Egipte, kad žydams buvo prisakyta mylėti svetimšalius, „nes jūs buvote svetimšaliai Egipto žemėje“, ir kad Kristus sakė savo mokiniams, jog, priimdami atvykėlį, jie priima Jį.
Tačiau jei krašte yra 44 milijonai svetimšalių? Apytikriai skaičiuojant, 2010 m. duomenimis, tiek musulmonų gyveno Europoje (įskaitant ir Rusiją). Kai kurie iš jų sėkmingai integravosi į Europos visuomenę, tačiau daugelis kitų – ne. Jie gyvena uždaruose rajonuos, jų moterys dėvi burkas, jie kalba arabiškai, persiškai ar turkiškai, jie lojalūs pirmiau unmah (globaliai musulmonų bendruomenei), o ne Vokietijai ar Prancūzijai. Nors jie galbūt gyvena Europoje daugelį metų, tiesą sakant, jie vis dar tebėra svetimšaliai. Daugelis jų nesusipažinę su Vakarų samprata apie tai, kas yra teisinga ir kas – ne. Kaip tas musulmonas vyras Jungtinėje Karalystėje, kuris išprievartavo trylikametę mergaitę, bet išvengė kalėjimo bausmės po to, kai paaiškino nežinojęs, jog tai draudžiama. Peteris Hitchensas neseniai teigė, kad daugelis iš Europos „įtakingiausių žmonių yra kurstomi įvykdyti sentimentalią šalies savižudybę“. Atrodo, kad Europos ir Amerikos elitas mano, jog vienintelė spręstina problema dabartinėje krizėje yra, ar „europiečiai bus užjaučiantys“. Tačiau reikia užduoti kitų esminių klausimų, kaip antai: „Ar Europa išliks Europa?“
Kitas klausimas, kurį reikia kelti yra: „Ar krikščionybė Europoje ištvers musulmonų imigracijos ir europietiško naivumo derinį?“ Tiesa, kad Bažnyčios pareiga priminti krikščionims jų pareigą padėti vargstantiesiems, tačiau ar krikščionių pareiga kolaboruoti naikinant krikščionybę? Klausimas, ar Europos krikščionybė gali išgyventi, gali atrodyti keliantis pernelyg didelį nerimą. Vis dėlto tai klausimas, kurį visada kėlė europiečiai pastaraisiais šimtmečiais – ypač tie, kurie gyveno ties pietinėmis ir rytinėmis sienomis.
Neatsitiktinai Rytų europiečiai labiau priešinasi islamo imigracijai nei gyvenantys Vakaruose. Lenkai, slovakai ir vengrai ilgai kovojo su musulmonų įsibrovėliais. Manoma, kad musulmonai pavertė vergais apie milijoną Abiejų Tautų Respublikos žmonių XV–XVIII a.
Jei tai skamba kaip senovės istorija, pagalvokite, kad vos prieš dvidešimt penkerius metus Rytų europiečiai išsivadavo iš komunistų valdymo. Dar neseniai buvę pavergti vienos totalitarinės ideologijos, jie netrokšta patirti to dar kartą su kita engėjiška sistema. Lenkai ir vengrai supranta, kad kalifai ir komisarai gali būti vienodai nemalonūs. Neabejotinai tada, kai ne taip seniai savo valdžiai juos pajungė komunistų vadai, tai atgaivino jų prisiminimus apie ankstesnius įsiveržėlius.
Galima klausti savęs, ko prireiks Katalikų Bažnyčiai, kad ji prisimintų šimtmečius trukusią savo kovą su islamu. Šiuolaikinė Bažnyčia greitai perprato komunizmo totalitarinę prigimtį. Katalikų dvasininkai, akademikai ir žurnalistai, apskritai žvelgiant, buvo daug nuovokesni dėl komunistų keliamo pavojaus nei jų pasaulietiniai kolegos. Vis dėlto jie skausmingai lėtai budo pavojų, neatskiriamų nuo islamo, akivaizdoje. Tikėkimės, kad tai netrukus pasikeis.
Parengta pagal „Crisis magazine“
Trumpai apie autorių: Wiliam Kilkpatrick – ilgametis Bostono koledžo dėstytojas, publikacijų bei knygų islamo ir krikščionybės santykio tema autorius.