Bernardinai.lt
Williamas Doino jaunesnysis yra mėnraščio ,,Inside the Vatican“ bendradarbis, publikavęs Pijaus XII bibliografiją antologijoje ,,Pijaus karas: Atsakymai Pijaus XII kritikams”(Lexington Books 2004 m., red. D. G. Dalin). Autorius yra paskelbęs straipsnių apie Pijų ,,Times of London“, ,,Weekly Standard“, ,,First Things“ bei žurnale ,,America“.
Siūlome šio istoriko tekstą daug diskusijų sukėlusia tema: ar popiežius Pijus XII, kuriam teko Šventojo Tėvo tarnyste ypač sunkiu laikotarpiu, klestint nacistinei ir sovietinei diktatūroms, sugebėjo išlaikyti tvirtą poziciją, ar jis nebuvo pernelyg atlaidus, kaip tvirtina kritikai, Hitleriui ir jo režimui? Prisiminti popiežiaus laikyseną skatina ne tik noras geriau pažinti Bažnyčios istoriją, tačiau ir tai, jog šiandien krikščionims vis dažniau tenka susidurti su sudėtingais iššūkiais ar priešiškumu, ir kyla klausimas: ar kovodami dėl kilnaus ir teisingo tikslo galime būti ne tokie išrankūs priemonėms?
Įvairiuose debatuose vėl į paviršių iškyla abejonių dėl popiežiaus Pijaus XII laikysenos per Antrąjį pasaulinį karą. Vis pakartojama abejonė dėl to, ar popiežiaus pozicija nesikerta su tiesos, kaip moralinio absoliuto, galiojimu, nepriklausančiu nuo politinių aplinkybių. Nors yra nepaneigiamų istorinių įrodymų, kad Pijus XII asmeniškai labai daug prisidėjo gelbėjant žydus nuo mirties, tačiau viešai jis esą laikėsi kompromisinės pozicijos nacizmo atžvilgiu ir tuo tarsi pateisino, kad, siekiant kilnaus tikslo, galima naudotis ir moralės požiūriu abejotinomis priemonėmis. Tačiau toks vertinimas neturi tikro istorinio pagrindo. Atidžiai perskaičius Pijaus XII karo metų užrašus, išryškėja visai kitokios popiežiaus nuostatos, nei įtaigauja kritikai.
Popiežius Pijus XII išgelbėjo daugybę žydų ir priešinosi nacizmui dažnai morališkai kankinančiose situacijose, tačiau niekada nepateisino melo ar pritarė nuostatai, jog tikslas pateisina priemones. Apmaudu tai, kad Pijus XII ir jo apsisprendimai iškreipiami ne tik jo kritikų, bet ir gerbėjų, kurie linkę šiam popiežiui atleisti net nebūtas jo nuodėmės. Būtų daug geriau, jei abi pusės savo vertinimus pateiktų pirmiau labiau įsigilinusios į faktus, kuriuos atskleidžia įdėmios ir nuoseklios istorinės ano meto situacijos studijos.
Noriu pabrėžti, kad mes karo meto popiežiui tikrai nedarome jokios paslaugos, o juo labiau nepasitarnaujame tiesos labui, kai esą teisiname Pijų XII, jog esą tikslas pateisina priemones. Verčiau sąžiningai pažvelkime į istorijos faktus ir įsitikinkime, ką iš tiesų kalbėjo ir darė anuometinis popiežius.
Energingai priešindamasis nacizmui ir ragindamas taip elgtis katalikus, Pijus XII pasitelkė daugialypę strategiją, paremtą tiesa, išmintimi, drąsa ir gailestingumu. Tokioje rimtoje situacijoje, kariaujant šią kovą, būtų buvę nesunku griebtis neteisingų metodų, įskaitant ir melą. Tai, kad jis to nedarė, tačiau sugebėjo išgelbėti įspūdingą gyvybių skaičių, yra tiesos galios liudijimas ir reikalavimas likti ištikimiems tiesai netgi ,,ekstremaliose“ situacijose.
Vieši pareiškimai
Pirmas dalykas, padėjęs Pijui XII gelbėti žydus, buvo viešosios nuomonės sutelkimas prieš nacius. Savo pontifikato pradžioje, 1939-ųjų rudenį, vos po pusmečio, kai tapo popiežiumi, Pijus XII sudėjo paskutinius taškus savo pirmojoje enciklikoje „Summi Pontificatus“ – apie žmonių visuomenės vienybę. Neseniai buvo prasidėjusi nacių invazija į Lenkiją, siautėjo karo liepsnos. Žmonėms reikėjo balso, kuris prabiltų apie gresiančią katastrofą ir kviestų pasaulį atgal, sveiko proto link. Ir žmonės turėjo galimybę tokį balsą išgirsti.
,,Popiežius pliekia diktatūras“, – trimitavo ,,Chicago Tribune“. Žurnalas ,,Time“ encikliką ,,Summi Pontificatus“ pavadino ,,ekstraordinarine“, ypač pabrėždamas, jog Pijus peržengė įprastinį popiežišką nešališkumą, aiškiai išreikšdamas savo simpatijas šalims sąjungininkėms: ,,Būdamas ištikimas katalikas, jis žinojo, kieno pusę palaiko, ir skirtingai nuo savo pirmtakų Pirmojo pasaulinio karo metu apie tai pareiškė.“ Pagrindinė ,,The New York Times“ (1939 m. spalio 28 d.) pirmojo puslapio antraštė skelbė: ,,Popiežius smerkia diktatorius, Sutarties laužytojus bei rasizmą ir ragina atkurti Lenkiją“. Po to buvo išspausdintas straipsnis, kuriame rašoma: ,,Tai – Vokietija, kuri šioje enciklikoje smerkiama labiau nei bet kuri kita šalis ar judėjimas. Hitlerio Vokietija ir nacionalsocializmas.“
Pagrindinė ,,Summi Pontificatus“ tema – tai Bažnyčios pasišventimas tiesai ir siekis ją skelbti. „Esame labiausiai skolingi mūsų Institucijai ir laikmečiui, tai yra tiesos liudijimas su apaštališku tvirtumu“, – rašė Pijus. Popiežius rėmėsi šiais Kristaus žodžiais: ,,Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37).
Toliau tęsiantis karui ir augant Hitlerio beprotybei, Pijus XII naudojo tiesą kaip pagrindinį ginklą kovojant su nacizmu. Jis įgaliojo jėzuitus per Vatikano radiją atskleisti nacių žiaurumus, asmeniškai konfrontavo su Vokietijos užsienio reikalų ministerija dėl Reicho nusikaltimų žydams, savo kalėdiniuose kreipimuose bei į Kardinolų kolegiją smerkė rasistines masines žudynes (išprovokuodamas nacius jį pakrikštyti „žydiškų karo nusikaltėlių ruporu”) ir nuolat įspėdavo kariaujančias puses apie nustatytas kariavimo taisykles, kurias vertins Dievo teismas:
,,Visų pirma atminkite, jog nuo jūsų elgesio su tais, kuriuos karo lemtis atidavė jums į rankas, gali priklausyti Dievo palaiminimas ar prakeikimas jūsų pačių tėvynei.“ (1941 m. Velykų kreipimasis)
Šių viešų pareiškimų poveikis buvo didžiulis. Kardinolas Pietro Palazzini, kuriam ,,Jad Vašemas“ suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą, rašė: ,,Pro ginklų žvangėjimą girdimas balsas – Pijaus XII balsas.“ Airių kunigas gelbėtojas monsinjoras Johnas Patrickas Carrol-Abbingas liudijo: ,,Diplomatinis korpusas ir aš dažnai per Vatikano radiją klausydavomės popiežiaus kreipimųsi, maldaujančių mus apginti nekaltuosius, pamaitinti alkanus, apsaugoti esančius pavojuje, priešintis blogiui, esančiam aplink mus. Virpėdavome jo klausydamiesi. Tas balsas visuomet buvo ramus ir preciziškas, kuris žadino katalikus gelbėtojus visame pasaulyje.“ (,,Vatikano viduje“, 2001 rugpjūtis–rugsėjis)
Tėvas Michaelis Riquet, buvęs Dachau kalinys, kalbėdamas daugelio gelbėtojų vardu, pareiškė: ,,Per tuos siaubo metus, kai klausydavomės Vatikano radijo ir popiežiaus pranešimų, mes jautėme bendrystę su juo, padėdami persekiojamiems žydams ir kovodami su nacių prievarta.“
Romos ir Kastelgandolfo okupacija
Vatikanas bei aplinkiniai jo gyventojai, o ypač žydai, atsidūrė didžiausiame pavojuje Romos okupacijos laikotarpiu (1943 m. rugsėjį – 1944 m. birželį). 1943 m. spalio 15–16 d. naciai surengė reidą į Romos žydų bendruomenę, ketindami visus juos, 8000 žmonių, deportuoti. Sužinojęs apie šį rengiamą nusikaltimą, Pijus XII pareiškė protestą Vokietijos ambasadoriui ,,žmoniškumo ir krikščioniško gailestingumo vardu“ bei Vokietijos generolui majorui Raineriui Staheliui, kuriam Šventasis Sostas turėjo šiokią tokią įtaką. Pastarasis protestas buvo vaisingas – Sthalelis įtikino savo vadovybę Berlyne atšaukti reidą dėl karinių priežasčių. Taip didžioji dauguma Romos žydų populiacijos – apie 7000 žmonių – išvengė apsupties, tačiau pavojus išliko: naciai galėjo smogti bet kuriuo momentu.
Knygoje ,,Dėl Dievo meilės“ („But for the Grace of God“) monsinjoras Carrol-Abbingas, tuo metu buvęs veiksmo vietoje, vienuolyne, rašo apie tai, kas nutiko vėliau: ,,Beveik tuoj pat iš Vatikano atėjo nurodymas, jog dėl nepaprastosios padėties vienuolės turėtų suteikti pastogę savo vienuolynuose taip pat ir vyrams žydams bei jų šeimoms. Netrukus kardinolas Maglione, Pijaus XII valstybės sekretorius, atsiuntė dokumentą, kuris turėjo būti pritvirtintas prie vienuolyno pagrindinio įėjimo, skelbiantį, jog šis yra globojamas Šventojo Sosto ir į jį negali būti įžengta be pastarojo leidimo. Vatikanui pavyko gauti ir generolo Stahelio parašą – to paties karininko, kuris buvo sėkmingai pasitelktas siekiant pirmojo reido atšaukimo. Panašūs skelbimai buvo iškabinti ir ant daugelio kitų popiežiaus kontroliuojamų pastatų, į kuriuos plūdo dėkingi žydai.
Michaelis Tagliacozzo, Romos žydų bendruomenės pagrindinis lyderis karo metais, pats išlikęs gyvas dėl nacių reido atšaukimo, apie Pijų kalbėjo taip: ,,Jis padarė labai daug, kad padėtų ir išgelbėtų tūkstančius mūsų.“
Ir tai darydamas Pijus niekada nemelavo. Tačiau kaip būdavo tomis akimirkomis, kai gerosios vienuolės ar kunigai, suteikiantys prieglobstį žydams, turėjo tiesiogiai susidurti su naciais ar vietiniais fašistais, reikalaujančiais prisipažinti, kur yra žydai? Ką jie darydavo, kai gestapas pasibelsdavo į jų duris? Ar Pijus XII nepritarė melavimui ir tokiomis aplinkybėmis?
Kadangi Pijus pasiekė, kad Stahelis pripažintų Vatikano institucijas kaip ekstrateritorines, daugelis tokių ,,o jeigu būtų pabeldę į duris“ scenarijų niekada, ačiū Dievui, neišsipildė – slaptavietės dažniausiai būdavo parenkamos sėkmingai. Tačiau niekas neneigia, jog kai kurie dvasinio luomo atstovai nebuvo gąsdinami nacių bei kolaboruojančių Italijos fašistų, ieškančių žydų ir reikalaujančių atsakymų iš įtariamųjų simpatija žydams. Ar ir tuomet popiežius nesankcionavo melo?
Vienintelis patikimas atsakymas į pastarąjį klausimą, remiantis labiausiai prieinamu įrodymu, yra tai, jog Pijus XII niekada nėra pasisakęs tuo klausimu. Pijus skelbė krikščioniškuosius principus, tačiau jis pats tiesiogiai nesusidūrė su gelbėjimo veiklos specifika, tą palikdamas pačių gelbėtojų nuožiūrai ir pasitikėdamas Dievu. Remiantis daugeliu liudijimų iš pirmų lūpų tų, kurie dirbo drauge su Pijumi gelbėjant žydus, taip pat rekonstruotais gelbėtojų dienoraščiais, mes matome popiežių, raginantį tikinčiuosius apginti persekiojamus žydus bei leidžiantį direktyvas šiuo klausimu, tačiau niekur nerasime, kad Pijus XII būtų davęs leidimą sąmoningai meluoti arba bet kokiomis priemonėmis priešintis Bažnyčios priešams.
Kai italų fašistinė policija 1944-ųjų vasarį faktiškai sulaužė susitarimą ir įsiveržė į katalikišką instituciją – Šv. Pauliaus baziliką – suimdama dešimtis pabėgėlių, įskaitant ir žydus, kuriuos buvo priglaudusi šventovė, Vatikanas griežtai protestavo ir išleido plačiai nuskambėjusį pasmerkimą. Vatikano radijas apeliavo į ,,svetingumo suimtiesiems užtikrinimą“. Jis kalbėjo: ,,Ar tai ne paradoksas, ar ne absurdas, kad bažnyčia yra visų ir niekieno? Gailestingumas yra aukščiau už žmonių įstatymus. Šiuo klausimu kunigai niekada negali nusileisti. Tai demarkacijos linija tarp gėrio ir blogio. Žmonės, turintys sąžinę, mums leis tai tęsti.“ (,,New York Times“, 1944 m. vasario 9 d.)
Jeigu žmonės nori argumentuoti, jog kunigai ir vienuolės turėjo teisę ir pareigą meluoti, tikėdamiesi išgelbėti gyvybes, jie gali tai daryti. (Nors turėtų tikėtis kontrargumentų, kaip antai, kad buvo galima tylėti arba kalbėti netiesioginiu, faktų neatskleidžiančiu būdu, kas nėra melas. Arba kad melas kaip toks kažin ar galėjo garantuoti saugumą – jis gi galėjo sugrįžti bumerangu, jei būtų buvęs atskleistas, ir taip paskatinęs nacius dar labiau išplėsti represijas.) Tačiau ko pastarieji žmonės neturėtų daryti – tai neužsimerkti prieš akivaizdžius dalykus ir kaltinti Pijaus XII oficialiu ,,leidimu meluoti“ esant ypatingoms aplinkybėms. Popiežius karštai rėmė kenčiančiuosius moralinėmis priemonėmis, tačiau niekada nenusižengė katalikų mokymui ar patarė kitiems elgtis neteisingai.
Šį faktą patvirtina viena asmeniškiausių Pijaus XII iniciatyvų. Vokiečių okupacijos laikotarpiu jis atvėrė savo vasaros rezidencijos Kastelgandolfe – didžiulių valdų – duris kiekvienam, kuriam reikia apsaugos. Čia buvo rūpinamasi daugiau nei 10 000 žmonių, kuriems popiežiaus pagalbininkai suteikė gyvybiškai būtiną pagalbą. 1944-ųjų vasarą, kelios savaitės po Romos išlaisvinimo, dienraštis ,,Palestinian Post“ paskelbė savo garsųjį straipsnį apie dėkingumą tų, kurie patyrė Pijaus XII apsaugą. Reportaže iš Vatikano miesto dienraščio korespondentas rašė: „Keletas tūkstančių pabėgėlių, daugiausia žydų, per savaitgalį paliko popiežiaus rūmus Kastelgandolfe, jo vasaros rezidenciją netoli Marino, kur teroro laikotarpiu džiaugėsi saugumu. Tiek žydams, tiek ir visų politinių pažiūrų žmonėms, kuriems grėsė pavojus, rūmuose buvo suteiktas prieglobstis. Prieš išvykdami pabėgėliai išreiškė savo dėkingumą popiežiui per jo rūmų valdytoją.“
Čia nėra jokios apgaulės ar kontroversijų – vien tik žmogiškas jausmas ir nuoširdi padėka Pijui XII už jo dosnias pastangas.
Suklastoti krikšto pažymėjimai?
Vienas dalykas, kuris pateikiamas kaip pavyzdys, kur Pijus XII esą sankcionavo melą, yra karo metu žydams Bažnyčios išduoti netikri krikšto pažymėjimai bei kiti suklastoti dokumentai. Kai kurie šių teiginių (ypač susiję su Angelo Roncalli, būsimuoju Jonu XXIII) yra abejotini arba lieka nepatvirtinti, o suklastoti krikšto pažymėjimai dažnai painiojami su atvykimo vizomis, imigracijos pažymėjimais bei Vatikano ,,Apsaugos laiškais“, kurie visi yra tikri dokumentai. Tačiau ten, kur esama aiškių įrodymų apie suklastotus krikšto pažymėjimus, turime daryti esminį skirtumą tarp oficialaus Bažnyčios Magisteriumo ir atskirų katalikų veiksmų, kurie gali jį atitikti arba ne. (Magisteriumas visuomet pabrėžė, jog atsivertimai turėtų būti tikri, ką nuolat kartojo Pijus XII savo karo meto enciklikoje Mystici Corporis Christi, 1943 m.).
Tiesa, jog Pijus XII ragino katalikus (ypač savo diplomatus) gelbėti žydus, tačiau nėra įtikinamų įrodymų, liudijančių, jog Pijus XII kada nors asmeniškai įgaliojo savo atstovus ar kitus asmenis meluoti ar klastoti krikšto pažymėjimus (esu apie tai išsamiai diskutavęs Romoje su jėzuitais, atsakingais už Pijaus XII bylą, ir jie tai patvirtino).
Iš tiesų būta žymių gelbėtojų katalikų, dėl neabejotinai gerų motyvų bei ketinimų klastojusių krikšto pažymėjimus, kurie esamomis aplinkybėmis būtų galėję pagelbėti arba ne. Tačiau šie veiksmai nebuvo sankcionuoti Pijaus XII, nors jis tikrai ragino gelbėti žydus kitomis priemonėmis.
Geriausiais to pavyzdys – Pijaus XII draugystė su tėvu Pierre Marie-Benoit bei parama jam. Šis nepaprastas kapucinas, teisėtai pagerbtas ,,Jad Vašemo“, darbavosi dieną ir naktį, gelbėdamas žydus iš pradžių Prancūzijoje, vėliau Romoje per šios okupaciją. Jo veikla apėmė ir tapatybės kortelių bei krikšto pažymėjimų klastojimą. Vatikanas žavėjosi tėvo Benoit rūpesčiu gelbstint žydus ir bendradarbiavo su juo bei iš tiesų padėjo jam įvairiais būdais. Tačiau, kaip byloja Šventojo Sosto karo meto archyvai Actes et Documents (9 tomas, 433 dokumentas), Vatikanas ,,nuolat įspėdavo“ tėvą Benoit dėl dokumentų klastojimo Romoje, kalbėdamas tiek apie moralines, tiek apie praktines priežastis – okupacinė valdžia galėjo bet kada įsikišti ir nutraukti visą šią operaciją, nes jos įtarimai didėjo. Laimė, Vatikanas užkulisiuose globojo tėvą Benoit, patardamas jam dėl geriausios strategijos gelbstint žydus. Kai kurie Pijaus XII kritikai iš tiesų šias jo išmintingas strategijas bandė panaudoti prieš jį patį, siekdami įvaryti pleištą tarp Pijaus ir Benoit. Tačiau pastarųjų pareiškimus paneigia ne tik įvairūs Benoit raštai, bet tai savo studijoje apie okupaciją pažymi ir Ralphas Stewartas. Pasak jo, po karo Benoit ,,apie Šventąjį Tėvą kalbėjo šiltais žodžiais. Eugenio Pacelli – Pijaus XII – šimtųjų gimimo metinių proga jis atsiuntė pranešimą, kuriame reiškė susižavėjimą įvairiapusiu popiežiaus rūpinimusi žydais.“
Slapti manevrai ir sąmokslai
Pijus XII nesankcionavo melo karo metu, tačiau jis naudojo daugybę kitų išradingų būdų, skirtų moraliai priešintis blogiui, pasitelkdamas slaptas operacijas. (Savo knygoje ,,Pagrindinės moralinės nuostatos“ didysis antinacistas katalikas Dietrichas von Hildebrandas atskleidžia skirtumą tarp teisėtų gudravimo metodų ir tiesioginio melo, kurio ,,negali pateisinti jokia situacija pasaulyje“.) Pavyzdžiui, Vatikanas naudojo diplomatinius kodus ir užšifruotas žinutes, siekdamas nuslėpti nuo nacių gyvybiškai svarbią informaciją, taip pat jis palaikė daug produktyvių ryšių su Romos pogrindžiu, o įspūdingiausia buvo tai, kad Pijus XII pritarė sąmokslui pašalinti Hitlerį iš valdžios. Daugeliui tai nėra žinoma, ir jie tikriausiai paklaustų: kaip Kristaus vietininkas galėjo dalyvauti tokiame sąmoksle? (Ar tai krikščioniška?) Į tai visiškai nesunku atsakyti. Pijus XII šioje karo situacijoje tiesiog bandė padėti tašką nesuvokiamo masto Hitlerio nusikaltimams, ir tirono nužudymas ortodoksinėje katalikų teologijoje seniai buvo pripažintas kaip moraliai legitimuotas veiksmas kraštutiniu atveju.
Kaip žinome, Pijus XII nerėmė visų antinacistinio pasipriešinimo taktikų, o kartais griežtai joms oponuodavo, jei šios būdavo priešingos katalikiškai doktrinai. Ir kaip matome šiandieną, su blogiu galima aktyviai kovoti naudojant sąžiningus metodus, pavyzdžiui, remti kovą prieš „Al Qaedą“ nepateisinant kankinimų.
Pabaigai siūlau paties popiežiaus Pijaus XII žodžius apie tai, kaip katalikai turėtų vertinti „situacinę etiką“, t. y. tokią, kuri teigia, jog mūsų veiksmų gerumą ar blogumą nulemia pirmiausia situacija, kurioje esame: „Dievas visų pirma ir visados reikalauja teisingos intencijos. Tačiau to negana. Dievas taip pat nori ir gero darbo. Nėra leistina daryti bloga, siekiant gėrio (Rom. 3, 8). Dabartinė naujoji etika, galbūt to nesuvokiant, remiasi principu – esą tikslas pateisina priemones. Krikščionis negali nežinoti fakto, jog jis privalo paaukoti viską, netgi savo gyvybę tam, kad išgelbėtų savo sielą. Apie tai mums primena visi kankiniai. Jų yra labai daug, netgi mūsų laikais… Maria Goretti bei tūkstančiai kitų, vyrų ir moterų, pagerbtų Bažnyčios. Nejaugi ,,situacijos“, kurioje jie atsidūrė, akivaizdoje jų kruvina mirtis buvo beprasmė ar klaidinga? Ne, tikrai ne, ir savo krauju jie yra gryniausi tiesos liudytojai prieš ,,naująją moralę“. (,,Moralės įstatymas ir naujoji moralė“, 1952 m. balandžio 18 d.)
Šiandien mes turime sekti šiais tiesos liudytojais, net jei labai norisi „patobulinti“ mūsų turimas kovos priemones.
Pagal Witherspoon Institute skelbtą tekstą parengė Jurga Žiugždienė