Jer 29, 11, 12 ir 14. Sako Viešpats: Aš turiu galvoje taikos, bet ne priespaudos mintis. Jūs šauksitės manęs, ir aš jus išklausysiu ir sugrąžinsiu jūsų belaisvius iš visų vietų.
Ps 84, 2. Viešpatie, tu palaiminai savo žemę, tu išvadavai Jokūbą iš nelaisvės.
(Introitas)
Paskutinio liturginių metų sekmadienio Šventųjų Mišių Kolekta mums dar kartą primena, kad Dievas mums įkvepia troškimą Jo ieškoti, suteikia jėgų šias paieškas atlikti ir galiausiai padeda Jį atrasti. Tai nereiškia, jog mes galime tinginiauti ar nedėti pastangų, bet priešingai: jausdami tokį Dievo gerumą ir meilingą mums palankumą, turime užsidegti karščiausiu ryžtu kasdien vis labiau Dievą pažinti, pamilti ir kuo stropiau jam tarnauti.
Panašiai ir Pagonių Mokytojas Paulius Epistolės skaitinyje iš laiško Kolosiečiams, moko mus visada siekti daugiau: tai, ko buvome išmokyti ir ką žinome esant gera pagal mūsų šventąjį tikėjimą. Juk Kristus mus išvadavo iš nuodėmės vergijos, tad neturime elgtis kaip vergai, bet kaip mylimi vaikai ir mokiniai, žinodami, koks neapsakomai didis mūsų atpildas laukia: „kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu; kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje.“
Paskutinio liturginių metų sekmadienio Šventosios Evangelijos pasakojimas mums primena, kad šis regimas pasaulis yra praeinantis ir laikinas, visa ką regime ir matome gali pasikeisti per akimirksnį.
Viešpats perspėja mus, nepasiduoti iliuzijai, kad visa tai, ką regime, kuo gyvename, ką jaučiame, yra tikra ir svarbiausia. Daugybė dalykų, kuriuos pasaulis laiko svarbiais ir amžinais, yra menki bei laikini. Kaip vaikai, kurie stato jūros pakrantėje smėlio pilis, įsijaučia į karalių vaidmenis, negalvoja, kad atskubėjusi jūros banga akimirksniu nušluos tai, ką jie sukūrė, – taip ir pasaulio žmonės kuria santvarkas, planuoja naujas epochas, – manydami, jog tai liks amžiams.
Eiliniams šių laikų žmogui, tikėjimas ir su juo susieja dalykai atrodo kaip laisvai pasirenkamas priedas, laisvalaikio užsiėmimas, – tai, kas nėra ypatingai svarbu, nes tikrovė esanti visai kitokia ir svarbesni yra visai kiti dalykai. Tačiau tai ir yra didžioji apgaulė, kuriai kviečia nepasiduoti Viešpats. Viskas yra atvirkščiai: būtent tikėjimas ir Jėzaus mokymas yra svarbiausia ir būtiniausia. Kuomet užges saulė ir byrės žvaigždės, išgelbėti bus tie, kurie į savo širdis bus įsirašę Jėzaus Vardą.
Likime ištikimi. Tik taip išgelbėsime savo sielas ir prisijungsime prie šventųjų ir išrinktųjų būrio.
Suteik mums, meldžiame Tave, Viešpatie,
kad šių sakramentų, kuriuos priėmėme,
gydomąja galia būtų išgydyta visa,
kas tik mūsų sieloje iškreipta.
(Postkomunijos malda)