Bernardinai.lt
Yitzhakas Rabinas buvo karys, kuris 1992 metais tapo Izraelio premjeru ir atsisakė panaudoti jėgą vardan derybų ir taikos su palestiniečiais. Jis pritarė Oslo susitarimams, kurie 1993 metais slapta buvo suderėti Norvegijoje. Pagal juos Izraelis palaipsniui turėjo atsitraukti iš okupuotų teritorijų ir garantuoti palestiniečiams apsisprendimo teisę. Tais pačiais metais susitarimas buvo pasirašytas Vašingtone, o 1994-aisiais Y. Rabinas pasidalijo Nobelio taikos premija kartu su Izraelio užsienio reikalų ministru Shimonu Peresu ir palestiniečių lyderiu Yasseru Arafatu.
Dalis žydų Oslo susitarimus laikė išdavyste, ir Y. Rabinas 1995 metų rudenį buvo nužudytas religinio fanatiko. Šiandien, kai tarp izraeliečių ir Palestinos vėl tvyro įtampa, įsiplieskianti kariniais konfliktais, kai tūkstančiai nekaltųjų žūva, o dar daugiau žmonių tampa benamiais ir kenčia nepriteklių, siūlome Y. Rabino kalbos, sakytos atsiimant Nobelio taikos premiją, ištraukas. Tegul jos tampa gairėmis viliantis, kad ir Izraelyje, ir Palestinoje vėl atsiras politinių lyderių, kurie suvoks, jog karinis konflikto sprendimas nėra galimas, o būtina rasti diplomatinę išeitį taikai pasiekti. Y. Rabino kalba šiandien tampa dar aktualesnė, nes tik susitaikymas gali vesti į tvarią taiką.
Tuo metu, kai dauguma jaunuolių kamuojasi mėgindami išnarplioti matematikos paslaptis ir Biblijos slėpinius, tuo metu, kai sužydi pirmoji meilė, sulaukus tų gležnų šešiolikos metų, man buvo įteiktas ginklas, kad galėčiau apsiginti ir, deja, žudyti pavojaus valandą.
Tai nebuvo mano svajonė. Norėjau būti vandentiekio inžinierius. Mokiausi žemės ūkio mokykloje ir maniau, kad būti vandentiekio inžinieriumi yra svarbi profesija sausringuose Vidurio Rytuose. Taip manau ir šiandien. Tačiau buvau priverstas griebtis ginklo.
Dešimtmečius tarnavau kariuomenėje. Man vadovaujant jauni vyrai ir moterys, kurie norėjo gyventi, norėjo mylėti, vietoje to ėjo į mirtį. Man vadovaujant jie žudė priešo vyrus, kurie buvo pasiųsti žudyti mūsų.
Ponios ir ponai, eidamas dabartines pareigas, turiu galimybę skraidyti virš Izraelio valstybės, o dabar – ir virš kitų Vidurio Rytų teritorijų. Vaizdas iš lėktuvo yra kvapą gniaužiantis: gilūs mėlynuojantys ežerai, tamsiai žali laukai, pilkšvai rudos spalvos dykumos, akmens pilkumo kalnai ir kaimai, pribarstyti namų nubaltintomis sienomis ir raudonais stogais.
Ir kapinės. Kapai kiek tik užmato akis.
Šimtai kapinių mūsų dalyje, Vidurio Rytuose – mūsų namuose, Izraelyje, tačiau taip pat ir Egipte, Sirijoje, Jordanijoje, Libane ir Irake. Žvelgiant pro lėktuvo langą, pakilus tūkstančius metrų virš jų, šie antkapiai yra tylūs. Tačiau jų šauksmas jau dešimtmečius iš Vidurio Rytų sklinda į visą pasaulį.
Stovėdamas čia šiandien noriu pagerbti tuos, kuriuos myliu, taip pat ir priešus. Noriu pagerbti visų šalių kritusiuosius visuose karuose. Noriu pagerbti jų šeimas, kurios neša netekties naštą. Noriu pagerbti tuos, kurie tapo neįgaliaisiais ir kurių žaizdos niekada neužgis. Šį vakarą aš noriu pagerbti kiekvieną iš jų, nes šis svarbus apdovanojimas yra jų, ir tik jų vienų.
Ponios ir ponai, aš buvau jaunas vyras, kuris dabar jau paseno. Ir iš visų savo atsiminimų, kuriuos sukaupiau per savo 72 gyvenimo metus, labiausiai iki pat savo paskutiniosios dienos atsiminsiu tylą. Sunkią tylą akimirką po ir siaubingą tylą akimirką prieš.
Kaip kariuomenės žmogus, kaip vadas, aš daviau nurodymų dešimtims, veikiausiai šimtams karinių operacijų. Ir kartu su pergalės džiaugsmu ir netekties skausmu aš visada prisiminsiu akimirką, kuri sekdavo iškart po sprendimo pradėti operaciją: tyluma, kai vyresnieji karininkai ir ministrų kabineto nariai lėtai kyla iš savo vietų, žvilgsnis į jų tolstančius siluetus, uždaromų durų garsas ir galiausiai tyla, kurioje lieku vienas.
Tai yra ta akimirka, kai tu suvoki, jog dėl tavo ką tik priimto sprendimo mirs žmonės. Mano tautos žmonės, kitų tautų žmonės. Ir jie to dar nežino.
Tą valandą jie vis dar juokiasi ir verkia, vis dar kuria ateities planus ir svajoja apie meilę, vis dar mąsto, ar sodinti sodą, ar statyti namą. Ir jie nė nenutuokia, kad tai yra jų paskutinės valandos žemėje. Kuris iš jų yra pasmerktas mirti? Kieno nuotrauka juoduose rėmeliuose atsidurs rytojaus laikraštyje? Kieno motina netrukus gedės? Kieno pasaulis žlugs prispaustas netekties svorio?
Kaip buvęs karys, aš visada prisiminsiu tylą, stojančią akimirką prieš. Tylumą, kai laikrodžio rodyklės sparčiai lekia į priekį, kai senka laikas, ir po valandos, po minutės prasidės pragaras.
Šią didžiulės įtampos akimirką prieš pirštui nuspaudžiant gaiduką, prieš užsidegant degikliui, šioje siaubingos tylos akimirkoje vis dar yra galimybė vienumoje svarstyti: ar iš tikro esu priverstas veikti? Ar nėra jokio kito pasirinkimo? Jokio kito kelio?
Tuomet duodamas įsakymas ir prasideda pragaras.
„Dievas pasigaili darželinukų“, – rašė šiandien čia su mumis esantis poetas Yehudah Amichai.
„Dievas pasigaili darželinukų,
Mažiau mokinių,
Ir jau nesigailės jų vyresniųjų,
Palikdamas juos sau.
Ir kartais jie turės ropoti keturiomis
Per degantį smėlį,
Kad pasiektų traumatologijos skyrių
Kraujuodami.“
Dešimtmečius Dievas negailėjo Vidurio Rytų darželinukų, nei mokinių, nei jų vyresniųjų. Per ištisas kartas Vidurio Rytuose nebūta jokio gailesčio.
Ponios ir ponai, aš buvau jaunas vyras, kuris dabar jau paseno. Ir iš visų savo per 72 metus sukauptų atsiminimų dabar atmenu viltis.
Mūsų žmonės pasirinko mus, kad įpūstume toms viltims gyvybę. Siaubinga sakyti, tačiau jų gyvenimai yra mūsų rankose. Šiandien jų akys žvelgia į mus ir jų širdys klausia: kaip yra naudojama šiems vyrams ir moterims patikėta valdžia? Ką jie nuspręs? Kokį rytą mes pasitiksime ryt? Taikos dieną? Karo? Juoko ar ašarų?
Vaikas gimsta visiškai nedemokratiškame pasaulyje. Jis negali pasirinkti savo tėvo ir motinos. Jis negali pasirinkti savo lyties ar odos spalvos, savo religijos, tautybės ar tėvynės. Ar jis gimsta dvare, ar ėdžiose, ar despotiškame, ar demokratiniame režime, nėra jo pasirinkimas. Nuo tos akimirkos, kai jis sugniaužęs kumštukus ateina į šį pasaulį, jo likimas priklauso nuo jo tautos lyderių. Jie nusprendžia, ar jis gyvens ištaigoje, ar neviltyje, saugume ar baimėje. Mums – demokratinių ir kitokių valstybių prezidentams ir premjerams – spręsti yra atiduodamas jo likimas.
Ponios ir ponai, kaip nėra dviejų vienodų pirštų atspaudų, taip nėra ir dviejų vienodų žmonių, o kiekviena šalis turi savo įstatymus ir kultūrą, tradicijas ir lyderius. Tačiau yra viena visuotinė žinia, kuri gali apglėbti visą pasaulį, vienas priesakas, kuris gali būti bendras visiems skirtingiems režimams, viena į kitą nepanašioms rasėms, viena kitai svetimoms kultūroms.
Tai yra žinia, kurią žydai su savimi nešė tūkstančius metų, žinia, randama Knygų Knygoje, kurią mano žmonės perdavė visiems civilizuotiems žmonėms: „V‘nishmartem me‘od Inafschoteichem“, tariant Pakartoto įstatymo knygos žodžiais; „Būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės“, arba, tariant šiandieniais terminais, gyvybės šventumo žinia.
Tautų lyderiai privalo savo žmonėms sudaryti sąlygas, jei norite, galite sakyti: sukurti „infrastruktūrą“, kuri leistų jiems mėgautis gyvenimu: žodžio ir judėjimo laisvė; maistas ir pastogė; ir visų svarbiausias dalykas – pats gyvenimas. Žmogus negali džiaugtis savo teisėmis, jei jo nėra tarp gyvųjų. Tad kiekviena valstybė privalo saugoti ir puoselėti pamatinį savo nacionalinio etoso elementą – savo piliečių gyvybes.
Šioms gyvybėms ginti mes kviečiame piliečius įsirašyti į kariuomenę. Ir savo piliečių, tarnaujančių kariuomenėje, gyvybėms apsaugoti mes investuojame didžiulius pinigus į lėktuvus, tankus, šarvus ir įtvirtinimus. Tačiau nepaisydami visko mes nesugebame apsaugoti savo piliečių ir karių gyvybių. Karių kapinės kiekviename pasaulio kampe yra tylus liudininkas pasaulio valstybių lyderių nesugebėjimo puoselėti kiekvienos gyvybės šventumą.
Yra tik viena radikali priemonė tam šventumui užtikrinti. Ne šarvai, tankai, lėktuvai ir įtvirtinimai.
Vienintelis radikalus sprendimas yra taika.
Ponios ir ponai, kario profesija apima tam tikrą paradoksą. Mes į kariuomenę imame geriausius ir drąsiausius jaunuolius. Mes aprūpiname juos įranga, kainuojančia didžiulius turtus. Mes kruopščiai juos apmokome tai dienai, kai jie privalės atlikti savo pareigą. Ir tikimės, kad jie tą pareigą atliks gerai. Tačiau mes karštai meldžiamės, kad ta diena niekada neateitų, kad lėktuvai niekada nepakiltų, kad tankai niekada nepajudėtų į priekį, o kariai niekada nekiltų į puolimą, kuriam buvo taip gerai parengti.
Mes meldžiamės, kad taip niekada nenutiktų, nes gyvybė yra šventa.
Istorija kaip visuma, ypač modernioji istorija, pažino šiurpių laikotarpių, kai tautų lyderiai savo piliečius paversdavo patrankų mėsa dėl nedorų doktrinų: žiauraus fašizmo ir šėtoniško nacizmo. Vaikų, vedamų nužudyti, nuotraukos, nuotraukos siaubo apimtų moterų prie krematoriumo vartų turi šmėkščioti prieš kiekvienos šios kartos ir būsimosios kartos lyderio akis. Tos nuotraukos privalo pasitarnauti kaip perspėjimas turintiesiems galią.
Beveik visi režimai, kurie savo pasaulėžiūros centre neiškėlė žmogaus ir gyvybės šventumo, visi tie režimai žlugo ir daugiau nebeegzistuoja. Jūs tą patys galite matyti mūsų dienomis.
Tačiau tai nėra visas paveikslas. Kad apsaugotume gyvybės šventumą, kartais privalome juo rizikuoti. Kartais nėra kito kelio apsaugoti savo piliečius kaip tik kovoti dėl jų gyvybių, dėl jų saugumo ir suverenumo. Tai yra kiekvienos demokratijos pamatas.
<...>
Ponios ir ponai, mes esame taikos kūrimo procese. Šios iniciatyvos architektai ir inžinieriai yra įsitraukę į savo darbą net ir dabar, kai mes susirinkome čia. Jie kuria taiką sluoksnis po sluoksnio, deda plytą po plytos. Darbas yra sudėtingas, kompleksiškas ir varginantis. Klaidos gali sugriauti visą struktūrą ir sukelti katastrofą.
Todėl esame pasiryžę gerai atlikti darbą, nepaisydami žudikiško terorizmo, nepaisydami fanatiškų ir klastingų priešų. Mes eisime taikos keliu ryžtingai ir tvirtai. Mes nesiliausime.
Mes nepasiduosime.
Taika triumfuos prieš visus mūsų priešus, nes alternatyva visiems mums yra negailestinga.
Mes laimėsime.
Mes laimėsime, nes taikos kūrimą regime kaip didžią palaimą mums ir mūsų vaikams. Mes regime tai kaip palaimą mūsų kaimynams iš visų pusių, taip pat ir mūsų partneriams šioje iniciatyvoje – JAV, Rusijai, Norvegijai, visai žmonijai.
Kiekvieną rytą mes dabar nubundame kaip kitokie žmonės. Staiga taika. Mes regime viltį savo vaikų akyse. Mes regime šviesą savo karių veiduose, gatvėse, autobusuose, laukuose.
Mes negalime jų nuvilti.
Šiandien aš čia, šioje mažoje tribūnoje Osle, stoviu ne vienas. Aš esu ištisų izraeliečių karų pasiuntinys, Izraelio piemenų pasiuntinys, kaip ir karalius Dovydas buvo piemuo, kerdžių ir šilkmedžio brandintojų, koks buvo pranašas Amosas, pasiuntinys, sukilėlių prieš privilegijuotuosius, koks buvo pranašas Jeremijas, pasiuntinys, ir pasiuntinys tokių vyrų, kurie eina gilyn į jūrą, koks buvo pranašas Jona.
Esu pasiuntinys poetų ir tų, kurie svajojo užbaigti karą, kaip kad pranašas Izaijas.
Esu pasiuntinys ir tokių žydų tautos sūnų kaip Albertas Einsteinas, Baruchas Spinoza, Maimonidas, Sigmundas Freudas ir Franzas Kafka.
Esu pasiuntinys milijonų, kurie buvo nužudyti per Holokaustą ir kurių gretose neabejotinai buvo daug Einsteinų ir Freudų. Jie mums ir visai žmonijai buvo prarasti krematoriumų liepsnose.
Esu čia kaip Jeruzalės, prie kurios vartų kovojau apsiausties dienomis, pasiuntinys. Jeruzalės, kuri visada buvo ir yra šiandien Izraelio valstybės amžinoji sostinė ir kuri yra saugoma žydų, besimeldžiančių veidu į ją triskart per dieną, širdyse.
Taip pat esu pasiuntinys vaikų, kurie piešė savo taikos svajones. Esu pasiuntinys imigrantų iš Sankt Peterburgo ir Adis Abebos.
Čia stoviu daugiausia dėl ateities kartų tam, kad mes būtume verti to apdovanojimo, kurį jūs man šiandien įteikėte.
Stoviu čia kaip pasiuntinys mūsų kaimynų, kurie buvo mūsų priešai. Stoviu čia kaip pasiuntinys augančių mūsų žmonių, iškentėjusių viską, kas istorijoje buvo blogiausia, ir nepaisant to palikusių savo žymę ne tik žydų tautos, tačiau ir visos žmonijos kronikose, vilčių.
Čia kartu su manimi yra penki milijonai Izraelio piliečių – žydų, arabų, druzų ir čerkesų. Penki milijonai širdžių, plakančių už taiką, ir penki milijonai porų akių, žvelgiančių į mus su didelėmis taikos viltimis.
Ponai ir ponios, aš pirmiausia ir labiausiai noriu padėkoti tiems Izraelio piliečiams – visų kartų ir visų politinių pažiūrų, kurių pasiaukojanti ir nepailstanti kova atvedė mus arčiau tikslo. Noriu padėkoti savo partneriams egiptiečiams, jordaniečiams, palestiniečiams ir Palestinos išlaisvinimo organizacijos vadovui Yasserui Arafatui, su kuriuo dalijamės šią Nobelio taikos premiją. Jie pasirinko taikos kelią ir atvertė naują puslapį Vidurio Rytų kronikoje.
Noriu padėkoti visai savo šeimai už paramą.
<...>
Leiskite savo kalbą baigti tradiciniu žydišku palaiminimu, kurį gerais ir blogais laikais nuo neatmenamų amžių kartojo mano žmonės kaip savo giliausių troškimų simbolį: „Viešpats suteiks stiprybės savo žmonėms, Viešpats palaimins savo žmones – mus visus – taika.“
Parengė Donatas Puslys