Pagal LKKSS garbės nario, karo veterano, buvusio bataliono „Aidar“ kuopos vado Evgen Dykyj rugsėjo 2 d. įrašą jo facebook sienoje.
Mūsų gynėjams ir gynėjoms sėkmingai veržiantis ten, kur nė vienas užsienio karys nebuvo kojos įkėlęs nuo laikų, kai „seneliai kariavo“, ir koreguojant rusų gyvenimą laikinos okupacijos sąlygomis, informacinėje erdvėje įsiplieskė vienas svarbiausių mūšių, kurio baigtis gali paveikti visą karo eigą, jau ne informacinio, o tikro.
Šiame informaciniame mūšyje mes vis dar nusileidžiame priešui – kaip visada, nes jis turi gerai apgalvotą informacinės kampanijos planą, priemones jam reikalingos informacijos skatinimui ir centralizuotą vadovavimą „informacinei kariaunai“, o mes tikimės, kad „tiesa atsiskleis pati“. Betgi ne, atėjo laikas visiems suvokti, kad turime reikalą su dar vienu ir labai nepaprastu informaciniu mūšiu, ir kaip tik tai suprantant įsitraukti į šį procesą.
Taigi, pradinė šalių dispozicija prieš Kursko puolimą:
– Mūsų priešams noksta beviltiškai gili resursų krizė, visų pirma „geležies“, kurios vienų rūšių beliko metams karo, o kitų tik pusmečiui, antra – „mėsos“, kurios dar pakanka, bet naujos rinkimas darosi vis sunkesnis ir brangesnis; ką domina detalės – pažiūrėkite mano ankstesnius rašinius;
– mūsų tolimieji smūgiai dar nenuleido kraujo rusijos federacijos ekonomikai, bet jau tapo reikšmingu veiksniu formuojant tiek eksporto pasiūlą, tiek naftos produktų vidaus rinką; elementari ekstrapoliacija rodo, kad po metų antroji pasaulio armija tiesiog nebeturės ko įpilti į tą geležį, kuri iki to laiko dar bus pajėgi judėti;
– Tuo metu, kai mūsų priešams horizonte vis labiau ryškėja artėjanti išteklių ir rezervų krizė (ir jų vadovybė tai aiškiai mato), mūsų mobilizacija dar tik pamažu prasideda, tad kol fronte mes aklinoje gynyboje, priešas didžiulių nuostolių kaina stumiasi į priekį Donbase ir jau nusitaikė į Pokrovską;
– Ukrainos užnugario visuomenė yra gilioje depresijoje, rusiškas naratyvas apie „raškos nenugalimumą kare iki išsekimo“ sėkmingai įsikūrė piliečių galvose (nepaisant faktų, skaičių ir ekspertų vertinimų), ir visokios sociologinės kontoros jau manipuliuoja apklausomis apie galimus „kompromisus“ ir mūsų kapituliacijai „priimtinas sąlygas“;
– Vakaruose viskas dar blogiau: naratyvas apie raškos „nenugalimumą“ priimtas praktiškai be jokios alternatyvos, ir jų žiniasklaidoje mes jau visiškai „palaidoti“, ir atvirai „lenkiami“ į mums lemtingą „įšaldymą“.
Tokiomis sąlygomis kremlius imasi labai išmintingos strategijos: kuo labiau paspartinti puolimą Donbase (bet kokia kaina, negailint paskutinių rezervų – juk laiko mažai, jei stumsies lėtai, puolimas vis tiek užsprings dėl išteklių stokos, o tada prasidės kariuomenės griūtis su visomis pasekmėmis) maksimaliai jį išnaudoti (kas iš tikrųjų niekuo nesiskiria nuo panašių puolimų toje pačioje Donecko srityje 2022 m. vasarą, žiemą ir 2023 m. pavasarį, 2024 m. žiemą ir pavasarį…), pristatant jį kaip „lemiamą“, ir suspėti mus prispausti mums mirtinai pavojingam, o rusams išganingam užšaldymui. Suspėti, kol rusijos armijos resursų ir rezervų trūkumas netaps akivaizdžiu, ir kada su jais bus kalbama visai ne apie užšaldymą ir mūsų kapituliaciją.
Kremliaus skaičiavimas nėra kvailas ir galėjo visiškai pasiteisinti. Mūsų priešams tai yra vienintelis gelbstintis scenarijus, nes pagal visus kitus vaizdas po pusmečio jiems būtų visiškai niūrus, o po metų greičiausiai katastrofiškas. Taigi susidorojimas su mumis per artimiausius porą – trejetą mėnesių jiems vienintelė galimybė išvengti karo pralaimėjimo. Atitinkamai, šios galimybės įgyvendinimui buvo mesti visi kariniai, informaciniai ir politiniai ištekliai.
Ir tada mes netikėtai įsiveržiame į Kursko sritį. Visas putino planas braška per siūles, netgi praktiškai žlugtų, jeigu mes dabar nepadarytume lemtingos klaidos.
Jau pirmosios operacijos savaitės davė akivaizdžių ir itin nepaprastų rezultatų:
– Vakaruose žiniasklaidos nuotaikos ir tonas visiškai pasikeitė, tezė apie neva „akivaizdų raškos nenugalimumą“ visiškai nuvainikuota, priešingai – visi stebisi, kad taip viešuosiuose ryšiuose išreklamuoto koloso kojos pasirodė tokios molinės, ir kokia iš tikrųjų pažeidžiama bei kvaila pasirodė rusija; kalba smarkiai pasistūmė į plotmę, kaip būtent galima ir reikia nugalėti rusiją, kokių išteklių ir pajėgumų tam reikia ir kaip juos mums suteikti;
– Norintys priversti mus „užsišaldyti“ staiga patys užsišaldė, ir kol kas sėdi pritilę (nors, žinoma, dar ne kartą išgirsime jų klastingus balsus);
– absoliučiai paneigtos tezės apie „raudonąsias linijas“, kurias peržengus Pu neva paspaustų Baisų Raudoną Mygtuką, ir pasaulis pasinertų į branduolinę apokalipsę; paaiškėjo, kad kaip „suirutė ne klozetuose, o galvose“ (c), taip ir „raudonos linijos“ egzistuoja ne žemėlapyje, o tik seniokiškoje senelio Baideno vaizduotėje; mes ramiai ir dalykiškai užėmėme branduolinės valstybės teritoriją, ir dangus ant galvų nenukrito, o Raudonasis Mygtukas liko ginklu kiseliovams ir solovjovams televizijos karui;
– Pačioje raškoje prasidėjo itin įdomūs procesai: pradedant nuo to, kad, pasirodo, vaikų –šauktinių nelaisvė ir mirtis nėra traktuojama taip pat, kaip suaugusių „specialiosios karinės operacijos savanorių“ mirtis ir nelaisvė, ir toliau palaipsniui suvokiant, kad karalius yra nuogas nuogiausias ir nesugeba apsaugoti ne tik naujai prijungtų žemių, bet net „senų ir amžinų“, juo labiau nesugeba ir nesuinteresuotas apsaugoti savo lochtoratą;
– kaip papildomą naudą gavome galimybę pirmą kartą per karą priartėti prie pariteto pagal belaisvių skaičių;
– Na, o galiausiai, besivystant mūsų operacijai, priešas vis dažniau susiduria su rezervų trūkumu ir po desperatiško bandymo sustabdyti mus šauktinių ir skubiai iš Afrikos atšauktų samdinių pajėgomis, yra priverstas palaipsniui vieną po kito iš fronto nuiminėti dalinius– iš pradžių iš „ramiosios“ Zaporižės krypties, paskui iš Charkivo srities (kuo jau naudojasi mūsų gynėjai ir gynėjos – sekite naujienas iš 3-osios šturmo brigados), o pastarosiomis dienomis, pagaliau, pirmieji daliniai. pradėti permetinėti ir iš Donbaso.
Apskritai pasiekėme didžiausios karinės sėkmės po 2022 m. rudens ir toliau šią sėkmę konsoliduojame bei plėtojame.
Iš visko, ką išvardinau aukščiau mums svarbiausias yra tarptautinės situacijos pasikeitimas, nes mūsų puikių sąjungininkų pagalba tiesiogiai priklauso nuo tokio neapibrėžto faktoriaus, kaip jų tikėjimas mūsų galimybėmis laimėti, ir nuo vidinių procesų, kuriuos pradėjome spręsti.
Tačiau pirmasis žymiai nuslops, o antrasis nespės duoti reikšmingo efekto, jei artimiausiomis savaitėmis mūsų operacija baigsis, ir ji atrodys kaip reidas ar išpuolis, kad ir puikus: mes aptikome priešo silpną vietą, netikėtai užšokome, o po to grįžome namo, nes kai raška pradėjo kautis iš tikrųjų, kas atlaikytų… – ir vėl iš visų „prosų“ (lygintuvų) pasklistų ta pati dainelė apie „Mordoro nenugalimumą ilgame kare“ su visa to palyda.
Visai kita kalba, jei mes ten įsitvirtintume keliems mėnesiams, įsitaisytume, kiek galima judėtume pirmyn (Lgovas atrodo labai patraukliai, o Briansko sritis netoli nuo Kursko srities…), o paskiau organizuotume gynybą ir atrėminėtume priešo bandymus išmesti mus atgal už „porebriko“.
Pagal tokį scenarijų kiekviena cinko [karstų] partija iš „amžinosios rusijos žemės“ sustiprintų „nuogo karaliaus“ efektą. Reikia suprasti rusų psichologiją: jie atleidžia savo carams ir generaliniams sekretoriams bet kokius žiaurumus ir nusikaltimus, kol tie demonstruoja jėgą; silpnumų gi niekada neatleidžia. O kiekviena mūsų operacijos Kurske diena daug geriau parodo kremliaus silpnumą nei bet kokia mūsų sėkmė fronte Ukrainos teritorijoje.
Tie akivaizdūs dalykai aiškūs ne tik man, Pu ir jo komanda tai žino daug geriau už mane.
Ir štai po pirmojo šoko kremlius sugalvojo strategiją, kaip išeiti iš situacijos. Strategija labai rizikinga, bet ne be sėkmės tikimybės. Ir pagrindinis šios strategijos elementas esame mes – Ukrainos užnugario visuomenė.
Kremlius pripažino faktą, kad jie neturi rezervų ir resursų, kad greitai išmestų mus iš Kursko srities grynai kariniu būdu – nebent puolimo Donbase sustabdymo ir pajėgiausių kovinių dalinių perkėlimo iš ten kaina. Tačiau tokia kaina pasiekta „pergalė“ Kursko srityje nebūtų kremliaus pergalė – juk prisiminkime, kad mūsų priešai nebeturi laiko ilgiems žaidimams, ir po Kursko srities „išvadavimo“ Donbaso kaina, vis tiek po kažkiek laiko neišvengiamai okupacinę kariuomenę visame fronte ištiktų kolapsas.
Taigi pragaištingos rusams karinės situacijos fone išsivynioja gerai apgalvota ir koordinuota informacinė operacija.
Operacijos esmė: visais įmanomais būdais sumenkinti įvykių Kursko srityje mastą ir reikšmę, o taip pat visais įmanomais būdais išpūsti puolimo prieš Pokrovską vaidmenį ir reikšmę.
Kol mūsų kariuomenė perbraižo susidūrimo linijos žemėlapį ir trina mitines „raudonąsias linijas“, mūsų galvose piešiamas iškreiptas paveikslas, kuriame „kažkokia Sudžia“ neturi jokios reikšmės, o galimas Pokrovsko praradimas. (prieš tai priešams dar teks daug pakovoti ir išeikvoti daugybę karių) pristatomas kaip strateginė pergalė, kuri beveik užbaigia šį karą ir nepalieka kito pasirinkimo, kaip tik pasiduoti.
Viskas šiame paveikslėlyje neteisinga. Dėl to, koks reikšmingas iš tikrųjų yra mūsų Kursko puolimas, parašyta aukščiau, kartoti nebereikia. Tačiau verta kai ką paaiškinti apie Pokrovską, kuriam pagal rospropagandos kūrybinį planą suteikta kone sakralinė reikšmė.
Taip, rusai Pokrovsko kryptyje veržiasi greičiau nei anksčiau – tai visiškai logiška, turint omenyje, kad jie pasirinko „paskutinio ir lemiamo mūšio“ strategiją: nedelsiant mus užspausti, bet kokia kaina, nes vėliau bus per vėlu.
Taip, išlaikyti gynybą šioje kryptyje atvirame lauke po KAB-ais ir FAB-ais ir priešui turint skaitinį pranašumą yra labai problematiška, ir tenka atsitraukinėti – kartais apgalvotai ir organizuotai, kartais ir atsitiktinai, praradus pozicijas.
Taip, artimiausiomis savaitėmis rusai greičiausiai pasieks Pokrovsko prieigas, to jau neišvengsi. Taigi, deja, mes prarandame Pokrovską kaip gyvą užnugario miestą, gyventojus jau reikia evakuoti.
Ar tai reiškia, kad Pokrovskas greitai pateks į okupantų rankas? Jokiu būdu.
Prisiminkime Časiv Jarą (daug mažesnį nei Pokrovskas), kurio pakraščius prieš 4 mėnesius pasiekė priešai. Per tą laiką didelių nuostolių kaina jie sugebėjo prašliaužti apie du trečdalius miesto, trečdalį tebelaiko mūsų gynėjai. Prie Torecko priešai priėjo daugiau nei prieš mėnesį, vos ne paradiniu maršu (ten viename sektoriuje buvo apmaudžiai pralaužta fronto linija) – ir jau mėnesį kovoja rytiniame miesto pakraštyje, net neįsiveržė giliau į gatves.
Prisiminkime Soledarą, Bachmutą ir Avdijivką. Mes visada buvome ir stipresni gynyboje užstatytoje miestų teritorijoje, kur kiekvienas namas ir rūsys yra „natūralus“ įtvirtinimas. Kova dėl kiekvieno kvartalo visai nepanaši į puolimą lauke ir atneša nepalyginamai didesnius nuostolius priešui.
Rusai ėmė Bachmutą 10 mėnesių ir sumokėjo tokią kainą, kad po tos „Piro pergalės“ sukilo „vagneriai“. Daug mažesnę Avdijivką ėmė 4 mėnesius, ir su tokiais nuostoliais, kad ten buvęs karinis korespondentas iš nevilties nusišovė. Dabar prieš rusus Pokrovskas – su tokių pat ilgų ir alinančių gatvės mūšių perspektyva. Tačiau okupantų ištekliai jau šiek tiek nebe tokie, kokie buvo tada…
Galų gale, net jei manytume blogiausią – kad Pokrovską ištiks Lysyčansko, Bachmuto ir Avdijivkos likimas – tai, žinoma, sunku ir liūdna, bet jokiu būdu ne fatališka.
Keista, kad tai tenka priminti, bet tai nėra karas dėl Pokrovsko miesto. Taip pat 2022 metų pavasarį nekariavome dėl Kyjivo miesto. Vyksta mūšiai dėl įvairių gyvenviečių, nuo Sudžos iki Mariupolio, o karas vienas, ir vyksta jis dėl visos mūsų šalies egzistavimo. Ir jei dėl pergalės kare kažkada vertėtų įleisti priešus į Kyjivą ir su jais kovoti sostinės gatvėse, tai taip galėtų būti ir tai savaime nebūtų lemtinga. Tik pralaimėtas karas bus lemtingas – arba mums, arba kremliui.
Aš tikrai labai nemėgstu sportinių palyginimų apibūdinant karą – tai neetiška, nes kalba eina apie mūsų gynėjų žūtį, o ne apie taškus, balus ir raundus.
Tačiau vis tiek verta prisiminti, kad karas yra kažkas baisaus ir kruvino bet panašaus į šachmatų partiją, kur reikia paaukoti figūras, o svarbu tik tai, kas galiausiai paskelbs matą. Mes gyvename tokioje baisioje šachmatų partijoje, paaukoti tenka ne medines figūras, o gyvus žmones, karinius vienetus, miestus. Tai baisu, bet būtina prisiminti, kad pralaimėto žaidimo kaina – visų mūsų miestų ir mūsų visų egzistavimas.
Ar per Kursko sritį pergalingai žygiuojantys mūsų daliniai galėtų sustabdyti Pokrovsko puolimą? Deja ne. Ar galėtumėte tai sulėtinti? Taip. Bet ką tai galų gale mums duotų?
Jei šliaužiantis rusų puolimas Donbase ir toliau išliktų vieninteliu kasdieniu šio karo įvykiu, mūsų lauktų tik viena perspektyva – „užšaldymas“ rusijos sąlygomis, tai yra kapituliacija šiek tiek anksčiau arba šiek tiek vėliau. Ir Pokrovsko atsilaikymas mėnesiu ilgiau, vargu ar tai atšauktų.
Tuo pačiu metu Kurskas pirmą kartą po nesėkmingo 2023 m. puolimo atvėrė mūsų pergalės perspektyvą – ne tiesiog rytoj, bet ir ne už daug metų.
Ir jei to kaina yra tai, kad mūšiai Pokrovsko miesto teritorijoje prasidės pora savaičių ar net mėnesiu anksčiau, nei būtų buvę, jei visa, kas gyva būtume permetę į tą kryptį – tai didelė kaina, bet priimtina. Ir nepalyginamai mažesnė, nei moka priešai už tą pasistūmėjimą.
Buvau kareiviu apkasuose, atmušinėjau pranašesnį priešą, ir gerai žinau, ką jaučia pavargęs karys, kuriam nesuteikiama pastiprinimo. Žinoma, jam atrodo, kad rezervai, kurių jam taip trūksta šalia apkase, ir kurie „vaikštinėja“ kažkur kitur, yra ne mažesnis vadovavimo absurdas, jei ne iš vis išdavystė.
Bet kaip tik todėl nei vienam karui nevadovauja didvyriai apkasuose, nei batalionų vadai ar brigadų vadai. Būtent todėl karus veda Generalinio štabo karininkai – neherojiški žmonės, kurie kiekvieną minutę nerizikuoja savimi ir įsakymus duoda iš gilaus užnugario.
O dar jie turi visą informaciją apie visą frontą. Ir ne tik apie frontą, bet ir apie priešo armiją, apskritai priešišką šalį, ir apie šalis sąjungininkes.
Ir turėdami visą tą informaciją, iš jos susidaro pilną vaizdą, kurio neturi nei karys apkase, nei juo labiau feisbukinis sofos užnugaris.
Turėdami pilną vaizdą, jie priima baisius ir būtinus sprendimus – taip pat ir dėl to, kur siųsti rezervus, o kur jų dar neduoti, kaip paskirstyti deficitinę amuniciją.
Džiaugiuosi, kad nesu jų vietoje, nes tai baisi atsakomybė ir labai nelinksmas darbas. Tačiau būtent tas darbas veda į pergalę kare – jei jis atliekamas teisingai. Arba į pralaimėjimą – jei užnugaris kišasi į tą darbą ir pradeda reikalauti paprastų, bet „akivaizdžių“ sprendimų.
Ir grįžkime iš tikro fronto į informacinį frontą.
Taigi, visa Pu strategija paremta vienu: ketinimu užkariauti mūsų smegenis daug veiksmingiau, nei jo armija užkariauja mūsų žemes.
Turime priimti Kursko „nesvarbumą“ ir Pokrovsko „strateginį svorį“. Turime vėl prarasti viltį ir pripažinti rusų „nenugalimumą“ mūšio lauke – o kaipgi, jie „beveik“ priartėjo prie Pokrovsko, o mes „tiktai“ rusijos užnugaryje kovojame.
O dar mes turime priversti savo vadovybę iš Kursko srities išvesti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Taip, būtent mes – juk rusijos armija nesugebėjo susidoroti su šia užduotimi.
Per įvairią agentūrą mums ir mūsų sąjungininkams grūdami du tariamai prieštaringi pranešimai:
– Kursko operacija nepavyko, nes jos tikslas buvo neva atitraukti priešo dėmesį nuo Pokrovsko, bet taip neįvyko;
– Kursko operacija puikiai pasisekė, bet jau davė maksimumą įmanomų rezultatų, todėl ją reikėtų užbaigti ir „triumfuojančiai“ grįžti namo, kol rusai ten nesutraukė reikšmingų pajėgų ir reikalai nepablogėjo.
Šios žinutės skirtos skirtingoms auditorijoms, pirmoji – kvailai ir pesimistiškai, antroji – šiek tiek protingesnei ir optimistiškesnei. Tačiau rezultatas tas pats – su pergale ar pralaimėjimu, bet neva turėtume nešdintis iš rusijos.
Net jei ir nebūtų buvę jokios kitos informacijos (o jos tiesiog visas vagonas!), jau vien tai turėjo parodyti visiems mąstantiems žmonėms: mūsų buvimas Kursko srityje yra pati didžiausia kremliaus problema.
Kremliuje pasmirdo svilėsiais, ten gerai supranta, kad kiekviena mūsų buvimo „amžinojoje“ rusijoje diena yra tiksintis laikrodis, skaičiuojantis laiką iki Puilo režimo pabaigos.
Propagandos pastangos gali sušvelninti šią problemą kelių savaičių, bet ne mėnesių mastu. Taigi mums nepaprastai svarbu kuo ilgiau išsilaikyti rusijoje, o kremliui – atvirkščiai.
Bet kuris žmogus, kuris dabar ragina mus grįžti iš Kursko srities – nesvarbu, „su triumfu, nes mes padarėme viską, vėliau bus tik blogiau“ arba „todėl, kad nėra prasmės“, arba tiesiog „kad gelbėti Pokrovską“ – dirba kremliui ir dalyvauja informacinėje operacijoje, skirtoje atnešti rusijai beveik prarastą viltį laimėti prieš mus.
Ar tas žmogus pats tai supranta, ar elgiasi kaip naudingas idiotas – nesvarbu, nes rezultatas toks pats. Vadinasi, mūsų reakcija turi būti griežta, ir nesisieti su mintijimais apie agitatoriaus motyvaciją.
Šūkis „Zelia, išvesk savo kariauną!“ turėtų būti prilyginamas „Putinai, įvesk kariauną!“ – tai ta pati mūsų priešų mantra, ir kas ją skleidžia, dirba kremliui.
Eigoje įdomu pamatyti, kas ir kaip „rūkosi“ šioje istorijoje, labai daug įdomaus jau turėjo įtakos – ir kai kuri Vakarų žiniasklaida, ir kai kurie „geri ir jau beveik rusiški“, ir „užkonservuoti“ FSB-šninkai tarp „ukrainiečių ekspertų“. Kursko informacinė operacija – vienas iš tiesos momentų, dar vienas lakmuso popierėlis, atskleidžiantis who yra kas ir kas yra who ☺
Tačiau svarbiausia ne agentūros registrėlis (nors tai irgi svarbu), visų pirma, neturime pralaimėti tos kovos.
Turime savo informacinėje erdvėje išmušti mums primestus (ir, deja, nuovargio ir nevilties fone labai sėkmingai primestus) naratyvus apie rusijos „nenugalimumą“ kare iki išsekimo.
Turime išgerti raudoną piliulę ir pamatyti priešą tokį, koks jis yra dabar – didžiulį, negailestingą, vis dar stiprų ir labai pavojingą, bet nepaprastai išsekusį ir kraujuojantį.
Pergalė dar ne rytoj ir ne po „dviejų ar trijų savaičių“, bet jos šviesa ilgo tunelio gale jau šmėkštelėjo.
Šmėkštelėjo būtent prie Sudžos, nors ir žvake degančių naftos bazių, taip pat iš mūsų dalinių prarastų, bet prieš tai priešo kūnais užverstų apkasų prie Pokrovsko.
Ši šviesa vis stiprėja ir artėja, bet nuovargis ir neviltis neleidžia mums jos pamatyti.
Jei pamatysime ją dabar ir pradėsime atitinkamai elgtis, sulauksime meto, kai net aklas negalės jos nepamatyti.
Jei nepamatysime, būsime nuvesti prie klaidingo paveikslo, kurį mums piešia FSB iliuzionistai – šviesa gali užgesti, nes mes galime „nusirašyti“ anksčiau nei priešas.
Būtent tas „nusirašysime anksčiau“ – vienintelis raškos pergalės šansas, kurį praradus mūsų pergalė bus tik laiko klausimas.
Taigi ir vėl eilinį kartą šiame kare pergalės likimas didžiąja dalimi yra mūsų – Ukrainos užnugario – rankose.
Tikiuosi, pasielgsime taip, kaip reikia, ir neleisime mūsų civilinėms rankoms atiduoti priešui pergalę, už kurią savo gyvybes atidavė mūsų gynėjai ir gynėjos.
Taigi, «дайош Курськ!» ☺ Слава Україні (Duok Kurską! Šlovė Ukrainai).