Be jokios abejonės, galime. Ne tik galime, bet ir privalome. 1990 metais Lietuvoje gyveno 3,8 milijono gyventojų. 2016 metais jau tik 2,8 milijono. Kodėl žmonės palieka savo gimtuosius namus, kodėl jiems tampa nepakeliama gyventi savo tėvynėje? Atsakymą į šį klausimą turi tiek eilinis gyventojas, tiek valdžia.
Vadovaujantiesiems noriu tiesiai šviesiai pasakyti: lozungais padėties nepakeisite. Kaip falšyvai skamba: mes už paprastą žmogų, mes už tai, kad žmogus gyventų oriai ir saugiai. Tai yra tik beverčiai žodžiai, ir tiek. Nustokite pūsti miglą į akis. Reikalingi veiksmai, duodantys rezultatą. Būtina priimti pelno normos įstatymą. Jis jau vieną kartą Seime buvo priimtas, tačiau po penkių dienų atšauktas. Pavardės žmonių, inicijavusių įstatymo atšaukimą, gerai žinomos.
Ką duoda pelno normą ribojantis įstatymas? Sumažina darbdavio gobšumą, priverčia jį mokėti samdomiems darbininkams teisingesnį atlyginimą. Vakarų šalyse uždarbio dalybos vyksta padoriai ir be pelno normos ribojimo įstatymo, tačiau Lietuvoje kol kas galioja laukinio kapitalizmo sąlygos. Nors gyvename jau 21 amžiuje, uždirbtą pelną darbdavys valdo kaip savo pinigus ir tik nuo jo priklauso, ar samdomi darbuotojai gaus adekvatų atlyginimą už atliktą darbą.
Priėmus pelno normą ribojantį įstatymą, darbdavys turės tris pasirinkimus:
1. Viršpelnį pervesti į valstybės biudžetą.
2. Nenorėdamas viršpelnį pervesti į valstybės biudžetą, kelti samdomų darbuotojų atlyginimus.
3. Mažinti produkcijos ar paslaugų kainą.
Aišku, šis įstatymas turi būti laikinas, kokiems 2–3 metams. Vargu ar yra koks nors kitas kelias antraštėje iškeltiems tikslams pasiekti.
Aišku, kad atsiras visokiausių bankų analitikų, teisės žinovų, kurie stengsis, kad nieko nebūtų keičiama, kad ir toliau viskas vyktų sena, ydinga, stagnacine vaga. Jų pagrindiniai šūkiai seniai žinomi. Jų argumentai, kad rinkos ekonomikos sąlygomis niekas neturi teisės kištis ir jos reguliuoti, švelniai tariant, yra mažų mažiausiai blefas. Kai valstybei iškyla grėsmė, įvedama nepaprastoji padėtis, kai valstybei gresia finansinė griūtis, įvedami finansiniai apribojimai, kai valstybei iškyla išnykimo grėsmė (o mums tokia grėsmė realiai egzistuoja), turi būti taikomos priemonės, kurios užkirstų kelią tam įvykti. Turime ir neseną patirtį: kai 2009 metais Lietuvai iškilo finansinė grėsmė, buvo imtasi nors ir perteklinių, bet griežtų finansinių apribojimų.