Šiandieninio mirtį nešančio viruso siautulyje vis labiau artėja ir adventinė viltis sulaukti ne tik tą virusą nugalinčio skiepo, bet ir dvasinės Šviesos virsmo – kalėdinio Kūdikėlio palaimos, prakilninančios ir mūsų netekčių skausmą. Su širdgėla, klastingo viruso palaužtą palydėjome į Viešpaties namus mūsų lietuviškos dainos puoselėtoją, Kauno valstybinio choro vadovą profesorių Petrą Bingelį, o dabar – ir teatrologę Ireną Veisaitę, ir didelį būrį mums labiau žinomų ir nežinomų žmonių. Iš žaliuojančių eglės ar pušų šakų nupintame vainike, simbolizuojančiame amžinumo, ištikimybės bei vienybės ženklą, įžiebsime ketvirtąją advento – ramybės, atminties ir meilės žvakę. Deja, šiemet kai kuriuose namuose ji bus pažymėta gedulo ir nukritusios ašaros ženklu. Tačiau vis tiek daugeliui Į mūsų namus ir širdis pasklis kalėdinio džiaugsmo Šviesa, atidaranti ir gražių prisiminimų skrynią, Kūčių vakaro, jo paslaptingos šventos didybės – širdžių susijungimo bei tarpusavio meilės bei vienybės vakarienę. Ji susijusi ne tik su papuošta eglute, Kalėdų Senelio dovanomis, bet svarbiausia – su atėjusiu į pasaulį Gerumo ženklu – Kūdikėlio Jėzaus gimimu. Prisiminimų laipteliais dažnai nusileidžiame ir į savo vaikystės bei jaunystės viltimi žaliuojantį ir gražiais siekimais papuoštą sodą.
Augome šeimoje kartu su jaunesniu broliu Jonuku. Kūčių dieną puošdavome tėtės parneštą eglutę. Jos žaislus daugiausiai darydavome patys karpydami ir lankstydami įvairiaspalvius popierių lakštus. Tokius padarytus žaislus, į blizgantį popierių įvyniotus saldainius ir nedidučius obuolius kabindavome ant žaliaskarės šakų. Šerkšną atstodavo padraikyti baltutės vatos gabalėliai. Prie eglės praretintų šakų prisegdavome ir žvakučių laikiklius su mažytėmis žvakėmis. Žvakutes, simbolizuojančias Jėzaus gimimo šviesą, uždegdavome prieš Kūčių vakaro vakarienę, kurios savo skleidžiama Šviesa šildydavo ir visą Kūčių vakaro mamutės gražiai parengtą balta linine staltiese uždengtą dvylikos valgių stalą, pastatytą ant jo Kryželį, mūsų sukalbėtos maldos žodžius, pasidalintą tarpusavio meilę įprasminantį kalėdaitį. Kas likdavo nuo vakarienės, būdavo palikta ant stalo nakčiai, galėtų pasivaišinti naktį ateisiančios vėlės… Prisimindavome ir tas gražiąsias pasakas, kad Kūčių vidurnaktį, Kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu, gyvuliai tvartuose prakalba žmogaus balsu, kad šuliniuose vanduo akimirksniu virstąs skaniausiu vynu…
Po Kūčių vakarienės kartu su tėvais sniegu užklotomis gatvėmis eidavome į netoliese esančią vadinamą Šaričių (Šv. Gertrūdos) bažnytėlę dalyvauti vadinamosiose Bernelių Mišiose. Šioje bažnyčioje su broliu patarnaudavome ir šv. Mišioms. Mūsų, patarnautojų, būrį sudarė apie dvidešimt jaunesnių ir vyresnių ministrantų. Zakristijoje apsirengdavome iškilmingoms Mišioms skirtomis baltomis, su raudonais apvadais papuoštomi gotišką stilių turėjusiomis „kamžomis“ ir puošniomis „palerinomis“. Gerajam zakristijonui „Antanėliui“ (Antanui Gvazdauskui) tris kartus suskambinus prie „presbiterijos“ sienos pritvirtintu varpu, visas būrys mūsų, ministrantų ir kunigų, eidavo prie altoriaus. Čia aukojusiam Mišias kunigui reikėjo atsakinėti lotynų kalba išmokta ministrantūra. Mes ir kiti šios bažnyčios lankytojai su meile reiškėme pagarbą čia buvusiems marijonų vienuolijos kunigams: bažnyčios rektoriui kunigui Rimui, garsiam pamokslininkui ir žinomam rekolekcijų vedėjui bei žydų gelbėtojui kunigui Pijui Andziuliui, kunigui Pranui Račiūnui, vėliau tapusiam garsiu disidentu, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėju, Sibiro lagerių kaliniu, vienu iš pogrindinės kunigų seminarijos steigėju ir etnografu. Mylėjome besiruošiantį gauti kunigo šventimus ir savo ministrantų vadovą Juozą Jurkūną. Jis vėliau, matyt, susiklosčius tam tikrom jo gyvenimo aplinkybėm, išdavęs Bažnyčią, tapo sovietinės ateistinės ideologijos propaguotoju, jos ramsčiu. Tačiau norisi tikėti, kad jo širdies gelmėje vis tiek liko nors krislelis to, ko jis, ruošdamasis kunigystės šventimams, mus mokė.
Kai sovietinė valdžia uždarė šią marijonų patriotinės dvasios pripildytą bažnyčią, eidavome į Katedrą, kur taip pat maloniai nuteikdavo įrengta puošni Prakartėlė, tuometinio vyskupijos valdytojo kanauninko dr. Juozapo Stankevičiaus, pasipuošusio iškilminga mitra, aukojamos iškilmingos šv. Mišios, jo pamokslinis, su patriotine nuostata sveikinamasis žodis. Visi pakiliai balsu traukdavome giesmę „Sveikas, Jėzau gimusis“. O rytmetyje – žiūrėk po eglute laukto ir vėl nepamatyto Kalėdų Senelio dovanėlės, „dūšelių“ visai neparagauti palikti valgiai…
Mokiausi vadinamojoje komjaunimo vardo vidurinėje mokykloje, dabar vėl susigrąžinusioje garbingą „Aušros“ vardą. Ruošiantis vienam Kūčių vakarui, pasigirdo netikėtas beldimasis į duris, paskui – į langus. Kas tai? Tarpduryje stovėjo svirduliuojantis, jau gerokai apgirtęs mokyklos rusų kalbos mokytojas R., pasiųstas tikrinti, ar mokinių namuose nešvenčiamos Kūčios. Tik tas šnipinėjimas jo šeimininkams maža duodavo naudos: mokinių tėvai, kaip ir mokiniai, žinojo to mokytojo silpnybę alkoholiui – pirmuose jo apsilankymo namuose būdavo gerokai „pavaišinamas“ tuo gėrimu, į kitus eidavo jau gerokai įkaušęs, o dar toliau – vos paeinantis… Tokį į namus retai kas įsileisdavo.
Dažnai būdavo per religines šventes, sekmadieniais ar per gegužines pamaldas siunčiami prie bažnyčių atitinkami mokytojai surašinėti į jas atėjusių vaikų pavardes. Prasidėdavo vieno ar kito tokio pažymėto mokinio „auklėjimas“ – sienlaikraštyje pasirodydavo pajuokiančios karikatūros, kaip manėme, ateistiškai nusiteikusio direktoriaus, pokalbiai su tėvais, grasinimai.
Panašų „pokalbį“ su buvusiu mūsų mokyklos direktoriumi K. teko patirti ir mano tėvams. Tokiom brutaliom priemonėm sovietinė sistema norėjo atimti ir tą laimingąjį, romantinėm spalvom nuspalvintą vaikystės Kūčių vakarą, jį sužaloti, ištrinti. Tačiau tai sukeldavo dar didesnį pasiryžimą artintis prie gimusio Jėzaus Šviesos, išlaikant savo tautines krikščioniškas vertybes, savo šaknis. Tačiau gera buvo patirti, kai Lietuvos atgimimo metu to paties buvusio direktoriaus artimieji paprašė manęs paaiškinti, kaip savo atžalą reikia parengti Pirmajai Komunijai. Sakė, kad tas direktorius tik iš paviršiaus buvęs raudonas…
Įsimintinos ir vėlesnio laiko – antrųjų studijų metų – Kūčios Vilniaus universitete. Jas organizavo tuomet penktakursis lituanistas Kazimieras Ambrasas, vėliau tapęs humanitarinių mokslų daktaru, studentų pamėgtu dėstytoju, pogrindinės Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos tekstų slaptu redaguotoju, slapto leidinio „Aušra“ bendradarbiu. Siaučiant okupaciniam vėjui, jis baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus įšventintu iškiliu kunigu rašytoju ir vertėju, dvasios vadu, vėliau – Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijos vedėju, gimtojo žodžio puoselėtoju ir skleidėju. Prisimenu jo žodžius, labai reikšmingus ir įspėjančius tuos, kurie dabar, „susipasaulietinti“ kosmopolitinio liberalizmo, nori vienokiu ar kitokiu būdu susiaurinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę: „Gimtoji kalba – tautos gyvybės pradžių pradžia, jos šaknys, atramų atrama. Jei nori numarinti tautą, – atimk iš jos kalbą. Kalba yra tautos gyvasties laidas, tautos minčių turtai…“ [Kun. Kazimiero Ambraso straipsnis „Dėkui tau, didysis Sūduvos sūnau“, „XXI amžius“, 2011].
Buvo 1956-ųjų Kūčios. Kūčių vakarienė buvo parengta viename užmiesčio privačiame name. Į ją pakvietėme ir kitų miesto aukštųjų mokyklų patikimus studentus. Ėmėmės ir tam tikro atsargumo. Už tokį organizuotą „religinį susirinkimą“ galėjo labai nukentėti ne tik šio susirinkimo organizatorius, bet ir jo dalyviai. Pasidalinome penketukais. Tik vienas iš jų žinojo kelią. Laimingai pasiekėme numatytą vietą. Visi susėdome prie balta staltiese užtiesto didžiulio stalo. Konservatorijos teatrinio fakulteto studentas Algis Bubnelis raiškiai paskaitė Švč. Mergelės Marijos litaniją, ištikimas mano studijų bičiulis Adolfas Gurskis, atmintinai mokėjęs daugybę eilėraščių, padeklamavo eilėraštį, skirtą Kalėdų Kristui. Visi, vadovaujami Kazimiero Ambraso, prie gražiai papuoštos eglutės, šviečiant kalėdinei žvakei, garsiai pasimeldėme, lauždami kalėdaitį, prašėme Dievo palaimos ne tik sau, bet ir visai Lietuvai. Paskui vaišinomės mūsų darbščiųjų mergaičių Genutės, Elenos ir Marytės pagamintais Kūčių valgiais, traukėme iš po staltiesės šieno smilgeles, stengėmės įsiklausyti į vakaro slaptingąją rimtį, stengėmės pajusti mūsų dvasinio susitelkimo Esmę. Norėjome nuspėti ir savo ateities kontūrus. Tikėjome didžia Viltimi. Nuo Kūčių stalo ragavome medaus – šviesos ir sveikatos simbolį, spanguolių – apsaugančių nuo priešų kėslų, duonos ir pyrago – stiprybės, gerumo bei ištikimybės simbolį.
Susibūrimą baigėme gimusio Jėzaus pasveikinimo giesme, paskui susikibę rankomis pagiedojome „Lietuva brangi“ ir „Marija, Marija“.
Šis mūsų vakaras tikrai buvo palaimintas Dievo ranka, nes vėliau, prasidėjus tardymams ir represijoms, jis mums teikė gaivaus stiprumo. Sovietiniai saugumiečiai apie jį taip ir nesužinojo. Tai liko neišduoto, palaimingo Kūčių vakaro paslaptis.
Jaunatviškų dienų Kūčių vakaro įvairiagarsiai aidai teskamba ir mūsų šiandieninių dienų buityje, įpareigojant mus išlaikyti savo tautos dvasinę kultūrą ir jos atspindžius. Tegul Kalėdos prasideda ne vilionėmis dvelkiančiose parduotuvėse, o Kristaus gimimu paženklintoje mūsų širdies Prakartėlėje, paženklintoje tarpusavio meilės, susiklausymo, savitarpio supratimo bei vienybės ženklu. Tai mums turėtų veiksmingai padėti ir kovoje su siaučiančiais gyvenimo virusais.
Kalėdomis užbaigiame senuosius metus. Tegul Naujieji, pažymėti Lietuvos vėliavos diena, mums būna laimingi ir dosnūs.
Zigmas Tamakauskas