Tai buvo didelio idealizmo kunigas, vėliau gavęs prelato titulą.
Šių metų gruodžio 4-ąją sueina 50 metų nuo šio įžymaus mūsų Valstybės veikėjo prelato Mykolo Krupavičiaus mirties.
Prelatas gimė prieš 135-erius metus Prienų rajono Balbieriškio miestelyje.
Miestelis prisimena savo kraštietį, įrengęs jame M. Krupavičiaus alėją.
Prelato Mykolo Krupavičiaus visas gyvenimas buvo susietas su dvasinių vertybių plėtote, Tėvynės atgimimo ir jos stiprinimo siekiu, vadovaujantis krikščioniška patriotine nuostata, Lietuvos meile. Toks idealas jį vedė per visus gyvenimo verpetus, pasitaikiusias negandas. Jau lankydamas mokyklą jaunasis Mykolas įsijungė į lietuvybės palaikymo ir jos saugojimo darbą – bendravo su knygnešiais, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Norėdamas turėti didesnį poveikį jaunimui, pasirinko mokytojo kelią – penkerius metus mokėsi patriotinių idėjų kupinoje Veiverių mokytojų seminarijoje, kuriai vadovavo vėliau Lietuvos mokytojų patriarchu pavadintas Tomas Ferdinandas Žilinskas. Baigęs ją, mokytojavo Lomžos gubernijoje, vėliau – Papilėje. Čia Mykolas Krupavičius susidraugavo su savo bendraminčiu – bažnyčios vikaru kunigu Petru Gudauskiu. Jie sudarė sau artimų žmonių būrelį, su kuriuo sekmadieniais važinėdavo po apylinkę susirinkusiems žmonėms aiškindami jiems rūpimus klausimus. Juozas Meškauskas cituoja tokias Mykolo Krupavičiaus mintis: „… pagrindas mūsų kalbų buvo toks: Lietuva – lietuviams, lietuvio dvasinė ir medžiaginė gerovė, lietuvių tautinė ambicija“ (Juozas Meškauskas, „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“, 175 p.). Jų gebėjimų dėka apylinkėje žymiai pagyvėjo visuomeninis gyvenimas. Mokytojaudamas neišvengė carinės biurokratijos išskėstų čiuptuvų – du kartus už lietuvišką veiklą buvo suimtas.
Jaunasis mokytojas pradėjo vis labiau jausti savo tikrąjį pašaukimą, kurį realizavus labiausiai galėsiąs būti naudingas savo visuomenei, savam kraštui, dvasinių vertybių plėtotei. Apie tai jis pasakė savo mamai. Ši atsakiusi: „Vaikeli, apsigalvok gerai. Daromas žingsnis bus svarbus. Velyg būti geru mokytoju negu blogu kunigu. Tau jokio patarimo tuo reikalu neduosiu. Jei Dievas laimins tavo užsimojimus, aš džiaugsiuosi. Kiekviena motina būtų laiminga turėdama sūnų gerą kunigą“ [Ten pat, 176 p.]. Mykolo žingsnis buvo tvirtas. Pašaukimo pojūtis religingą jaunuolį atvedė į Seinų kunigų seminariją. Jau pirmakursis seminarijos auklėtinis aktyviai įsijungė į joje veikusį slaptą lietuvių klierikų sąjūdį, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Kai seminarijos rektoriumi tapo aktyvus lenkas kunigas R. Jalbžykovskis, seminarijoje buvo uždrausta lietuviška spauda, laikraščiai ir knygos. Tačiau lietuvių klierikai to draudimo neklausė. Už tai klieriką Mykolą Krupavičių, kaip minėtos lietuvių organizacijos pirmininką, norėta pašalinti iš seminarijos. Įsikišus vyskupui Antanui Karosui, kunigui Jonui Totoraičiui ir kt., Jalbžykovskis to savo sumanymo nedrįso įgyvendinti – M. Krupavičius, nepalaužta lietuvio dvasia, tęsė savo mokslą Seinų kunigų seminarijoje. [Ten pat] Baigęs seminariją, dar ketverius metus savo teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų Rusijoje, o vėliau Ateitininkijos idėjas platino ir Lietuvoje.
1914 m. birželio mėn., studijuodamas dvasinėje akademijoje, buvo įšventintas kunigu. Pirmojo pasaulinio karo metu dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje, buvo karo belaisvių kapelionas, žurnalo „Ateities spinduliai“ redakcijos narys. 1917 m. apsigyveno Voroneže, kuriame buvo susibūręs nemažas lietuvių spiečius. Čia paskirtas lietuviškos Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Kartu su kitais Rusijoje įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Metus laiko buvo šios partijos pirmininkas, dalyvavo Petrapilio lietuvių Seimo darbe. Džiaugėsi brėkštančiu Lietuvos valstybingumo atkūrimu, entuziastingai stengėsi ir pats prie šio proceso prisidėti: rinko aukas besikuriančiai Lietuvai, telkė savanorius jos Nepriklausomybei ginti. 1918 m. pradžioje dėl lietuvių kareivių telkimo Rusijos bolševikų vadinamas revoliucinis tribunolas jį už akių nuteisė mirties bausme. Mykolui Krupavičiui pasikeitus savo išorinę išvaizdą ir gavus asmens dokumentą su Zelenioko pavarde, pasisekė pabėgti į Lietuvą nuo tos griaunančios bolševikinės bangos antplūdžio. 1918–1919 m. gyveno Vilniuje. 2012 m. rugsėjo 23 d. prie to namo – Odminių gatvėje, buvusio Lietuvos partizanų vyriausiojo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu įrengta memorialinė lenta. Toje lentoje įrašyti labai prasmingi ir raginantys M. Krupavičiaus testamentiniai žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva“.
Apsigyvenęs Kaune kunigas Mykolas Krupavičius daug jėgų skyrė artėjantiems Steigiamojo Seimo rinkimams, kūrė įvairiose Lietuvos vietose Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, pasižymėjęs dideliais oratoriniais gabumais, aktyviai dalyvavo rengiant žemės reformos įstatymą siekdamas visų pirma aprūpinti žeme bežemius ar mažažemius savanorius, išlaikiusius Nepriklausomybės kovose Lietuvos gyvybingumą, taip pat ir kitus, neturinčius žemės, bet norinčius savarankiškai pradėti ūkininkauti kaime. Būdamas Žemės ūkio ministru, šią reformą įgyvendino.
Mykolas Krupavičius buvo išrinktas į Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį Lietuvos Seimus. 1919 ir 1923 bei 1926 ir 1927 m. buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.
1927 m. pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos studijavo užsienio katalikiškuose universitetuose ekonomiką, teisę, žurnalistiką ir sociologiją.
Grįžęs į Lietuvą, 1930–1931 m. vikaravo Garliavos parapijoje, paskui profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje dėstydamas joje sociologiją, etiką, prancūzų kalbą ir bažnytinės iškalbos meną. Toliau dirbo Veiverių parapijos klebonu. Čia taip pat pasižymėjo ne tik kaip geras ir parapijiečių mylimas kunigas, bet ir vėl kaip geras organizatorius: pastatydino kleboniją, atnaujino ir padidino bažnyčios bokštą, aptvėrė šventorių. Prieš sovietinę okupaciją ir jos metu klebonavo eidamas dekano pareigas Kalvarijos parapijoje. Čia jam buvo suteiktas „neiškeliamo klebono“ statusas [Kęstutis Žemaitis, „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui“].
Okupavus sovietams Lietuvą, prasidėjo Bažnyčios persekiojimas. Valdžia kai kuriuos kunigus bandė patraukti į savo pusę. Mykolui Krupavičiui net buvo siūlomas aukštas komisaro postas [Kęstutis Žemaitis, „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui“]. Jis šito klastingo siūlymo atsisakė. Norėdamas apginti Bažnyčią ir tikinčiuosius nuo persekiojimo, vyskupų pavestas, Mykolas Krupavičius parengė sovietinei valdžiai memorandumą. Tačiau tas nieko nepadėjo. Jis pats turėjo slapstytis nuo gresiančio suėmimo.
Vokiečių okupacijos metais kunigas Mykolas Krupavičius, rodydamas didelio pilietiškumo drąsą, kartu su buvusiu Žemės ūkio rūmų įsteigimo iniciatoriumi ir ministru Jonu Aleksa bei su buvusiu Respublikos prezidentu Kaziu Griniumi generaliniam komisarui Rentelnui 1942 m. įteikė protesto momorandumą prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų bei kitų šalies piliečių persekiojimą bei žudymą. Tų pačių m. gruodį gestapo buvo suimtas ir įkalintas. Atidengiant Kaune jam skirtą skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtą memorialinę lentą, jo seserėčia mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė savo kalboje pacitavo laiško, rašyto seseriai Veronikai iš Tilžės kalėjimo 1943 m. gegužės 8 d., ištrauką: „Jei Dievas panorėtų čia mano gyvenimo kelionę nutraukt, tai labai norėčiau, kad mano palaikai amžiams atsigultų lietuviškoj žemelėj. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną“ [Kazimieras Dobkevičius, „Memorialinė lenta Prelatui“, XXI amžius, 2006-10-06].
1945 m. amerikiečių išlaisvintas, dar dvylika metų gyveno Vokietijoje. 1948 m. lapkričio 13 d. popiežius Pijus XII kunigui Mykolui Krupavičiui suteikė garbingą prelato titulą. Buvo išrinktas įsikūrusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1955 m. 1949 m. jo vadovaujamas VLIK‘o komitetas paskelbė istorinį testamentą – Lietuvių chartą, kurioje nustatytos Pasaulio lietuvių bendruomenei pagrindinės direktyvinės gairės, kuriomis reikėtų vadovautis ir mūsų dienomis.
Mykolui Krupavičiui teko bendrauti su nugalėjusiu sovietinę „geležinę uždangą“ Lietuvos laisvės legendiniu kovotoju Juozu Lukša. Juozui Lukšai susipažinus su Nijole Bražėnaite, prelatas Mykolas Krupavičius vienoje mažytėje Vokietijos bažnytėlėje 1950 m. liepos 23 d. palaimino ir jų santuoką.
Atkūrus Vokietijoje Lietuvos krikščionių demokratų partiją, čia pasivadinusią Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, tapo tos politinės organizacijos pirmininku. Trejus metus redagavo „Tėvynės sargą“. 1950 m. iki „gyvos galvos“ išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 m. apsigyveno JAV. Čia taip pat aktyviai dirbo visuomeninį darbą, kurį siejo su širdies auka ir jautrumu. Jis dar 1928 m. rašė: „Visuomeninė tarnyba – tai Dievo tarnyba. Kas jos nevykdo, yra žemės našta“ [Mykolas Krupavičius, „Apie visuomeninį darbą“, Kaunas, 1928] M. Krupavičius ypač rūpinosi lietuvių vienybe, iškėlė mintį įkurti Pasaulio lietuvių bendriją, dalyvavo lietuviškoje spaudoje pasirašydamas M.M., Juodišiaus, M. Kruopelės, G. Taučiaus ir kt. slapyvardžiais.
Vienas iš ryškiausių jo nuveiktų darbų Lietuvoje – talkinant ekonomistui Albinui Rimkui, parengta ir įvykdyta žemės reforma, jau atkurtos Valstybės pirmojo dešimtmečio pradžioje užkirtusi kelią Rusijos kėslams įvykdyti mūsų krašte bolševikinį perversmą. Išrinktas 1918 m. gruodžio 1 d. sudarytos Žemės reformos komisijos pirmininku, eidavo pėsčias nuo vieno kaimo prie kito, matė bežemių žmonių skurdą, jų beteisiškumą, agitavo žmones imti dvarų žemę ir ją dirbti. Todėl dvarininkai jį buvo praminę „bolševiku su kunigo sutana“ [žr. „Balbieriškyje prisimintas kraštietis Mykolas Krupavičius“].
Mykolo Krupavičiaus parengta žemės reforma rėmėsi Bažnyčios mokytojo Tomo Akviniečio mintimis, kad nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri pateisinama tiek, kiek to reikalauja visuomenės gerovė. Žemės reformą jis siejo su visuomenės moralės turėjimo būtinumu. Pagrindinis reformos tikslas – aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius, kad jie pozityviai galėtų įsijungti į krašto ekonominį ir politinį gyvenimą [žr. „Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką“]. Žemės reformatorius kunigas M. Krupavičius buvo didelis krikščioniškosios demokratijos teoretikas. Atsikirsdamas reformos priešininkams, jis rėmėsi ir dar Seinų kunigų seminarijoje asmeniškai studijuotų popiežiaus Leono XIII enciklikų teiginiais. Ši nuostata padėjo jam apsiginti nuo tuometinių gana sulenkėjusių dvarininkų ir kai kurių savos konfesijos asmenų puolimo ir skundų, pasiekusių net Vatikaną bei katalikų Bažnyčios vadovaujančią hierarchiją pačioje Lietuvoje.
Pastebėtina, kad Mykolą Krupavičių rėmė didelį autoritetą šiame socialiniame bare turėjęs tuometinis Vilniaus vyskupas, dabar palaimintasis, marijonas Jurgis Matulaitis. Po ilgai trukusių ginčų Steigiamasis Lietuvos Seimas 1922 m. vasario mėn. priėmė Mykolo Krupavičiaus siūlytą Žemės reformos įstatymą, kuriame buvo pažymėta ne daugiau kaip 80 ha žemės norma. Nusavinti ir vandenys bei miškai, jei jų plotas buvo didesnis kaip 25 ha. Naujakuriai už gautą žemę 36 metus turėjo mokėti simbolinius išperkamuosius mokesčius, priklausomai nuo gautos žemės rūšies (0,5–7 litus už hektarą per metus). Už paimtą žemę jos buvusiems savininkams turėjo būti atlyginama valstybės nustatyta kaina.
Buvo išdalinta apie 700 tūkstančių ha žemės, sukurta apie 35 tūkstančiai naujakurių ūkių. Plėtojosi žemės ūkio kooperatinis judėjimas. Mykolui Krupavičiui vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, buvo įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų [žr. „Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką“]. Žemesnioji mergaičių žemės ūkio mokykla pradėjo veikti ir jo gimtajame Balbieriškyje. Svarbiausia – 1924 m. buvo įkurta žemės ūkio specialistus rengianti aukštoji mokykla – Dotnuvos Žemės ūkio akademija, atkūrus Nepriklausomybę gavusi garbingą Prezidento Aleksandro Stulginskio universiteto vardą. Praėjusiais metais, jį prijungus prie VDU, tapo šios aukštosios mokyklos padaliniu, pavadintu VDU Žemės ūkio akademija.
Prelato Mykolo Krupavičiaus plunksnai priklauso parašytos jo knygos „Kova už žemę ir laisvę“, „Kova už žemę ir ūkininką“, „Jonas Basanavičius“, „Lietuviškoji išeivija“, „Krikščioniškoji demokratija“, „Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje“, „Atsiminimai“ (išleisti po jo mirties) ir kt. Daug gražių raštų parašyta ir apie patį prelatą Mykolą Krupavičių, jo kilnią veiklą Lietuvos labui. Žurnalistas Pranas Alšėnas savo rašinyje „Prel. Mykolas Krupavičius – auksinis sukaktuvininkas“ rašė: „Prelato M. Krupavičiaus darbas – didis mūsų tautai paminklas, kurio nei laikas, nei gyvenimo audros nesunaikins. Jo darbai, ypač svetur padaryti ir dirbami – tai gyvybės sultys mūsų Tėvynei […], tai paskatas stiprėti, kovoti ir laimėti…“ [Ten pat].
Iškilusis Lietuvos sūnus prelatas Mykolas Krupavičius mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje. Palaidotas buvo JAV lietuvių Šventojo Kazimiero kapinėse. Pagal jo testamentinį prašymą jo akys ir krūtinė užpilta lietuviška žeme, kurią jis buvo gavęs iš Lietuvos.
Dar būnant Tilžės kalėjime jo rašytas prašymas seseriai Veronikai – po mirties jį palaidoti Lietuvoje – išsipildė. Karstas su jo palaikais buvo pervežtas į Lietuvą ir iškilmingai palaidotas 2006 m. rugsėjo 23 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.
Gera, kad šioje istorinėje ceremonijoje teko dalyvauti ir man. Prisimename: Šventų Mišių Eucharistijos liturgijai vadovavo tuometinis Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Koncelebravo vyskupai Jonas Boruta, Rimantas Norvila, Juozas Žemaitis, Juozapas Matulaitis, Jonas Ivanauskas, prelatai Vytautas Vaičiūnas, Vincas Bartuška, monsinjoras Arūnas Poniškaitis, taip pat būrys kunigų. Šv. Mišiose dalyvavo LR Seimo Pirmininkas, kiti Vyriausybės ir Kauno savivaldybės atstovai, Krikščionių demokratų partijos nariai, ateitininkai, Prelato artimieji, Išeivijos krikščionių demokratų partijos generalinis sekretorius Pranas Povilaitis, didelis būrys kauniečių.
Savo pasakytame pamoksle arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kvietė iš Mykolo Krupavičiaus mokytis mylėti savo tėvynę ir jaustis atsakingiems už jos dabartį ir ateitį. Perlaidojimo apeigose grojo Karinių oro pajėgų orkestras, karstas iškilminga eisena palydėtas prie kapo duobės šventoriuje. Buvo pasakytos gražios ir prasmingos atsisveikinimo kalbos, kuriose pažymėtas Prelato nuopelnas mūsų tautai, dėkota už jo meilę tėvynei Lietuvai, išsakyti džiaugsmo žodžiai, kad jo noras ilsėtis Tėvynėje išpildytas. Sugiedotas Lietuvos himnas.
Šių dienų sūkuringame gyvenime, besiskverbiant į mūsų kultūrą įvairiom svetimybėm, turėtume prisiminti prelato Mykolo Krupavičiaus jo „Atsiminimuose“ parašytus žodžius: „[…] Iš svetimųjų galima paimti tik tas, ko trūksta lietuviškam gyvenimui, bet reikia žiūrėti, kad tie skoliniai neiškreiptų mūsų lietuviško charakterio. Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, lietuvių tauta ir jos kalba visur ir visada būtų pirmoje eilėje, ir kad mūsų „aš“ sektų paskui juos. Tik tas kelias veda į laimėjimą ir tas kelias mums padės išlaikyti neiškreiptą, nesukarikatūrintą lietuvišką sąžinę ir širdį“.
Tie žodžiai pažymi ir jo gyvenimo credo, kuris turėtų skambėtų ir mūsų gyvenimo žingsnių aide: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“.