Šių metų sausio 13-ąją savo kalboje Seime apie sausio 13-osios bylą, atkreipiau dėmesį ir į Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės nutylimus ir net slepiamus biografijos faktus, jos darbą po Kovo 11-osios Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurioje buvo perversmininkų štabas. Pastarojo meto įvykiai ir BNS žurnalisčių sulaikymas nepalieka vietos abejonėms, kad šis perspėjimas buvo savalaikis. Siekis nuslėpti tikrąją Prezidentės Dalios Grybauskaitės biografiją jau peržengė ir įstatymo ribas.
Spalio 31 d. Prezidentė paskelbė apie būsimas informacines provokacijas prieš ją. Pradėta ir „Didžiąją paslaptį“ išdavusiųjų „paieška“. Kadangi Prezidentės „gelbėjimas“ ir jos pačios paskelbta „provokacija“ peržengia net tik baudžiamojo proceso, bet ir padorumo ribas, todėl tiems, kuriuos dėl to dar purtys STT, primenu Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 27 straipsnį – paros metas nuo 22 val. iki 6 val. yra nakties laikas, kada atitinkami baudžiamojo persekiojimo veiksmai neleidžiami, išskyrus ypatingus atvejus. Matyt, Prezidentė, pati paskelbusi šią „paslaptį“, atsidūrė „išskirtiniame pavojuje“. Todėl tiems, kurie susidurs su šia sistemos savivale ginant „valstybės paslaptį“ – tiesą apie Respublikos Prezidentę, priminsiu, kad BPK 44 straipsnis nustato, jog: a) niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip šio kodekso numatytais atvejais ir nustatyta tvarka; b) kiekvienam sulaikytajam ar suimtajam nedelsiant jam suprantama kalba turi būti pranešama, dėl ko jis sulaikomas ar suimamas; c) kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi teisę kreiptis į teismą, skųsdamasis, kad neteisingai sulaikytas ar suimtas; d) kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka; e) kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos tik BPK numatytais atvejais ir tvarka.
Seime sulaikytą BNS žurnalistę Jūratę Skėrytę matydavau spaudos kambaryje prieš ir po mano spaudos konferencijų, siųsdamas savo pranešimus. Įsivaizduoju jos reakciją į sulaikymą. Ir štai kodėl. Prezidentei reikia tinkamos sklaidos apie jos veiklą ir paslapties apie buvusią veiklą išsaugojimo. BNS – viena svarbiausių grandžių, kuriai Prezidentė, jos kanceliarija ir atstovė spaudai, visų pirma, teikia informaciją. Ir staiga žurnalistės, vykdžiusios šią sklaidą, sulaikomos ir krečiamos už tai, kad tai darė. Atrodytų, absurdas? Deja, ne. Ne vienas žurnalistas dėl „netinkamų“ veiksmų, nušviečiant Prezidentės veiklą ir biografiją, neteko ir darbo. Sutrumpintai pacituosiu interneto komentarą dėl šių įvykių: „Man tai vien už BNS direktorės frazę: „Iki vakar atrodė, kad viskas Lietuvoje gerai, po vakar taip nebeatrodo“, norėtųsi, kad viskas tuo nesibaigtų. Nenoriu spėlioti …, bet šoko terapija pristabdys procesus. Linkiu… kad maža nepasirodytų ir nebeatrodytų Lietuvoje „viskas gerai”, o reali situacija pradėtų ryškėti.”
Mūsų valdžia su žurnalistais pasielgė, taip, kaip ir Rusijoje retai elgiamasi. Todėl būtina kalbėti apie tai, kas vyksta. Neapsimesti, kad nesuprantame. Visi, taip pat ir žiniasklaida, turi susivokti, kodėl mes vedami melo ir grąsinimų keliu, kad pavojinga net žurnalistui skelbti vien tik “valdišką” nuomonę. Kodėl tai suvokiama tik tada, kai tai, kas daroma su visuomene, skaudžiai paliečia tave patį? Kodėl tai darantys asmenys, sąmoningai ar būdami priversti tarnauti sistemai, užvaldžiusiai valstybę, nesusimąsto, jog šiai sistemai jie reikalingi tik tol, kol reikalingi. Net ir teisėjai, ne tik žurnalistai. Tai pamoka kiekvienam, kad sistema gali bet ką ir bet kada paaukoti ar parduoti, jei taip nuspręs. Ir tavo nuomonės, žmogau, neklaus. Į teisę ar žmoniškumą nusispjaus. Po vakarykščio Generalinio prokuroro pareiškimo dėl tyrimo patikrinimo matome, kad ginant Prezidentės mundurą dėl šios nemokšiškos „provokacijos“, gali būti paaukoti ir STT pareigūnai, teisėjas G. Viederis, „neadekvačiai“ vykdę komandą “fas!“. Labai „adekvačiai“ vykdė – vakar LRT laidoje VSD vadovo G. Grinos pasisakymą galima suprasti, kad valstybės paslaptis nebuvo atskleista, tik rūpintasi, kad nebūtų atskleisti „rimtos“ informacijos šaltiniai. Tačiau argi pažymoje nurodomi informacijos šaltiniai? Po šio pareiškimo ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas – pareiškėjas VSD tvirtina, jog valstybės paslaptis nebuvo atskleista. Tai rodo, kad valstybės institucijos naudojamos ne pagal įstatymo nustatytą paskirtį. Todėl šiuo atveju jau tirtinos ir VSD vadovo, Generalinės prokuratūros, pačios Prezidentės galimai nusikalstamos veikos. Kas tirs? Seimas taip ir neišdrįso pradėti svarstyti Nepriklausomo prokuroro įstatymo.
Matome, kad Prezidentei D. Grybauskaitei net ir psichologiškai be galo svarbu išsaugoti jos pasirinktą ir klusnų generalinį prokurorą. Jei Prezidentė jo neišsaugos, sistemai tarnaujantys, net ir tie, kurie nurodymus vykdo jausdamiesi aukščiau visko, supras, kad ir jie gali būti bet kada paaukoti. O tai jau šios sistemos griūties pradžia, nes Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva buvęs Seimas valstybėje įtvirtino alternatyvų teismams prokurorinį teisingumą – prokuroras tiria galimą nusikaltimą, tik jei jis pats nusprendžia. Teismo sprendimas šiuo klausimu prokurorui neprivalomas.
Sistemai reikalingi nesvarbu kaip, bet valdomi asmenys. Visiems, net ir teisėjams, kurie taip pat yra mūsų visuomenės dalis, būtina suvokti ir įveikti save. Psichologiškai labai nelengva buvo konkretiems teisėjams valstybės vardu priimti sprendimus buvusių FNTT vadovų V. Gailiaus ir A. Giržado naudai prieš valstybę, kuriai vadovaujanti Prezidentė viešai ciniškai pareiškia, kad jai svarbiau poligrafo parodymai, o ne teismo sprendimai, kad jai nesvarbus Tautos referendumo sprendimas. Teisėjai atsilaikė ir dėl UAB „FF Lizingas“ tariamos 6,9 mln. Lt skolos finansų ministerijai, kuriai savo metu vadovavo ministrė D. Grybauskaitė. Tačiau yra pareigūnų ir teisėjų, kurie pažeidžiami, o jų valdymo instrumentai – sistemos rankose. Tik taip galima paaiškinti, kodėl įtarimai dėl LAL privatizavimo nebuvo reiškiami metų metais, o tai padaryta tik praėjusią savaitę po dviejų partijų susijungimo. Tik taip galima suprasti, kodėl skandalingai prasidėjusi vadinamoji V. Matuzo byla kažkur „užšalo“ – Prezidentei reikalingi konservatoriai būsimuose rinkimuose. Matome, jog sistemai būtina turėti politinių procesų įtakojimo ir valdymo instrumentus, kad galėtų juos panaudoti tada, kada jai, o ne teisingumui ir Lietuvai reikia.
Pažeidžiamus asmenis kviečiu – vienus nedalyvauti politinėje veikloje, kitus – palikti savo valstybines pareigas. Nelengva tai padaryti – sistema negailestinga. Štai pernai rugsėjyje LGGRTC direktorė T.B. Burauskaitė viešai paaiškino, kad Lietuvos kriminalinės policijos vadas Algirdas Matonis pažeidė įstatymais nustatytas liustracijos taisykles ir negali dirbti šiose pareigose. Mat iki 1991 m. rugpjūčio pabaigos, t.y. iki Maskvos pučo baigties, jis dirbo KGB ir apie tai nustatyta tvarka nepranešė. Prezidentė viešai išbarė visus, kurie tai paviešino. Pernai spalio 7 d. „Respublika“ atspausdino interviu su Z. Vaišvila „Lietuva A.Matoniui dirbti KGB neliepė“, kuriame atskleista kad šis pareigūnas siekį išlikti aukštose pareigose dengia melu. Prezidentė ir Generalinis policijos komisaras atsakė tyla. Liudytojo A. Žalimo byloje teisme A. Matonis paliudijo, kad jis siuntė pavaldinius į prokuratūrą dėl informacijos apie būsimas žudynes Kaune. Šie pavaldiniai – kaltinamųjų suole, o A. Matonis, siuntęs juos su šia žinia, tik liudytojas. Todėl nenuostabu, kad toks pažeidžiamas pareigūnas ir po š.m. liepos 1 d. pasibaigusios Policijos departamento reorganizacijos paliktas vadovauti visai Lietuvos kriminalinei policijai!
Pagrindiniu Prezidentės propagandiniu įrankiu tapo pareiškimai, kad Prezidentei nė motais įstatymai, už kuriuos balsuoja Darbo partijos Seimo nariai. Tačiau ji tai daro pasirinktinai, nors šios partijos Seimo nariai balsuoja ir už kitus įstatymus. Prezidentei privalu žinoti, kad ji turi Konstitucines teises ir pareigą dalyvauti įstatymų leidime, teikiant įstatymų projektus, juos grąžinant Seimui ar vetuojant. Tačiau ji neturi teisės tuo spekuliuoti savo ar sistemos interesais. Tampa akivaizdu, kad tokiais veiksmais Prezidentė siekia, jog nebūtų priimti tik tie įstatymai, kurie pažeidžia valstybę užvaldžiusią sistemą.
Seimui ir Prezidentei priminsiu savo kalbos š.m. sausio 13-ąją Seime, kuriai Jūs plojote, t.y. pritarėte, pabaigą: „Kreipiuosi į Tautos atstovybę Seimą. Jus išrinko sudėtingu Lietuvai metu. Negriaukime Tautos pasitikėjimo valstybe. Nei Seimo, nei Prezidento valia nėra ir nebus aukščiau už Tautos valią. Jos ignoravimo pasekmės būtų nepataisomos. Tyliai atsakykite kiekvienas sau į šį klausimą.“ Nei Konstitucija, nei įstatymai Prezidentui nesuteikia teisės ignoruoti įstatymus, kurti Seimo rinkimų alternatyvą – užsimano Prezidentė ir nevykdo įstatymų. Konstitucija neatleidžia Prezidento ir nuo pareigos valdyti valstybę drauge su Tauta ir kitomis atstovaujamosios valdžios grandimis. Jei įstatymas ginčytinas, tai, Prezidente, nelaukite – dalyvaukite jo priėmimo procese. Ir jau niekaip nevalia nei Seimui, nei Prezidentei neįgyvendinti Tautos referendumo.
Kalbą iškilmingame Seimo posėdyje š.m. sausio 13-ąją pasakiau ne tam, kad pakalbėčiau, bet kad pasakyčiau tai, kas svarbu valstybei. Tai buvo tik antroji mano kalba iškilminguose Seimo posėdžiuose. Tiems, kurie neišgirdo jos turinio, priminsiu, kad Sausio 13-osios byloje teismas nustatė, jog po Kovo 11-osios virš 800 asmenų toliau dirbo perversmą Lietuvoje organizavusiai LKP/TSKP, t.t. ir Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurioje buvo įkurdintas perversmininkų štabas. Išsaugoti dokumentai patvirtina, kad mūsų Prezidentė buvo viena jų bent iki 1990 m. liepos. Būsima mūsų Prezidentė drauge su vienu pagrindinių perversmo organizatorių LKP/TSKP CK sekretoriumi Valentinu Lazutka nevykdė 1990-03-11 Lietuvos Vyriausybės potvarkio Nr.64p dėl šių pastatų perdavimo Lietuvai. Dėl šio potvarkio vykdymo buvęs rektorius a.a. S. Šimkus ir buvo pakeistas V. Lazutka, dėl kurio paieškos D. Grybauskaitės kadencijos metu nesimato jokių Generalinės prokuratūros veiksmų. 15-ai iš 48-ių kolaborantų šioje byloje panaikinti įtarimai, nes jie tiesiogiai nešaudė mūsų žmonių. Jų pavardes Generalinė prokuratūra atsisako pateikti, nors jie jau nebėra ikiteisminio tyrimo subjektai. Į visus klausimus, taip pat ir į A. Paleckio ir Rusijos pareiškimus „savi šaudė savus“ Prezidentė atsako tyla. Prezidentės pavaldinė atsako net melu, kad Prezidentė po LKP atsiskyrimo 1989 m. gruodyje būsima Prezidentė įstojo į atsiskyrusią LKP. Oficiali Prezidentės biografija kaitaliojama pagal situaciją net jos kadencijos metu! Bandymai tai išsiaiškinti galų gale pavadinti provokacija prieš Prezidentę. Nepaklusniųjų sudrausminimui Generalinė prokuratūra, panaikinusi įtarimus 15-ai kolaborantų, pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šios „provokacijos“.
Šiandien, kai visapusiškas Respublikos Prezidentės melo biografijoje ir šiandieninės jos veiklos toleravimas pačiu šiurkščiausiu būdu palietė ir žurnalistus, jau aš viešai klausiu – ar ir dabar ne laikas ir ne vieta Seime apie tai kalbėti? Po vakar dienos Prezidentės ir STT spektaklio noriu paklausti BNS žurnalisčių, ar jos yra tikros, kad nebuvo sąmoningai „pakištos“ ir neatsidurs kaltinamųjų suole? Priminsiu, kad prokuratūra netenkino mano prašymo dėl ikiteisminio tyrimo dėl tikros valstybės paslapties atskleidimo –Lietuvos ambasadorių tarnybinių pokalbių paviešinimo. Jau tada buvo aišku, kad tai yra valstybės instrumentų naudojimas kitaip mastančių ar kalbančių įbauginimui. Ar abu šie atvejai nėra primityviai surežisuoti Lietuvoje? Laikas visiems elgtis pagal sąžinę ir įstatymus, mąstyti apie tai, ką jums kažkas nurodinėja. Nemanyti, kad jei šis savavaldžiavimas dar neliečia tavęs, tai jis tavęs nepalies rytoj. Ir būtina jausti atsakomybę dėl savo darbo ne tik prieš Prezidentę, ignoruojančią Tautos valią, bet ir prieš pačią Tautą – valstybės suvereną. Kviečiu Sąjūdžio informacinės agentūros žurnalistus Audrių Siaurusevičių ir Ritą Miliūtę suteikti LRT eterį diskusijoms dėl renkamų referendumo parašų. Juk atsimenate, kaip Lietuvos žmonės laukė LTV ekrane ne tik valdžios nuomonės, bet ir Sąjūdžio „Atgimimo bangos“. Tikrai nepakenkė valstybei A. Siaurusevičiaus suorganizuota LTV laida 2009 m. sausio 16 d. iškart po įvykių prie Seimo, kai žmonės tiesioginiame eteryje išgirdo ne tik valdžios nuomonę.