Lyg ir akivaizdų, savaime suprantamą dalyką skelbia viena mūsų visuomeninio transliuotojo portalo antraštė: Be nuošliaužų nebūtų ir radinių, vadinamų dovana atkurtos valstybės 100-mečiui…
Bet ar tikrai yra taip? Kategoriškas atsakymas – ne. Kasinėjimai, kurių metu buvo aptikti 1863 metų sukilėlių palaikai, buvo vykdomi ne Kalno nušliaužusiuose šlaituose, o pačiame Gedimino kalno aikštelės centre, kurio nuošliaužos nepalietė ir niekaip negalėjo paliesti net ir susiklosčius pačioms nepalankiausioms aplinkybėms.
Vadinasi, „dovana“ buvo „gauta“ ne dėl to, kad 2016 m. vasario mėnesį prasidėjo nuošliaužos – didelės ir mažesnės. Bet kaip tuomet viskas nutiko?
„Dėkoti“ turime Kalno tvarkytojų šarlatanizmui, pagal kurių namudinius receptus Kalnas praėjusiais metais ir buvo „tvarkomas“. Kai po 2016 metų spalio 9 dieną įvykusios antros didelės nuošliaužos šiaurės vakarų šlaite atsidengė lūžtantys gelžbetoninių rostverkų poliai, buvo pagaliau nuspręsta veikti.
Medžių greitai neužauginsi – tam, kad jų šaknys tvirtai surištų ant šlaitų esantį gruntą, reikia kokių penkiolikos metų. Gal už kalną atsakingiesiems pagaliau nušvito protas ir jie nusprendė pašalinti antrą po medžių kirtimo nesąmonę, lėmusią Kalno šlaitų griūtį? Juk demontuoti ant šlaito viršaus pastatytas ir jį ardančias butaforines riedulių sienas bei griūvančius gelžbetoninius rostverkus galima per savaitę ar dvi. Turbūt bet kuriam sveiko proto žmogui tokia mintis pirmoji ir ateitų į galvą. Bet ne tokie mūsų „tvarkytojai“ – jų paprastais ir pigiais darbais nesudominsi.
Taigi tąkart nuspręsta kalno aikštelės centre išlieti požeminį vienuolikos metrų gelžbetoninį stulpą-inkarą ir nuo jo po žeme išvestais trimis plieniniais lynais pririšti viršutinį šlaito rostverką, o apatinį grandinėmis pririšti prie „sutvirtinto“ viršutinio. Mintis tokia avantiūristiška ir neprotinga, kad, matyt, retas net ir labai neapdairus inžinierius-konstruktorius po tokiu projektu padėtų savo parašą.
Tačiau toks projektas vis dėlto atsirado. O po juo – ir parašas: pasirašė aštuoniasdešimt ketvirtus metus einantis inžinierius veteranas Algirdas Steponavičius (IĮ „Ekspertas“ savininkas). Ten, kur turi būti įrengtas stulpas, 2017 m. sausio mėnesį pradedami archeologiniai tyrimai. Aptinkami keli palaikai. Iš pačių radinių ir laidojimo aplinkybių labai greitai pasidaro akivaizdu, kad buvo surasti 1863 m. sukilėlių palaikai.
Pradžioje šį atradimą bandoma nutylėti. Gal dėl to, kad tyrimai buvo vykdomi netinkamu archeologiniams kasinėjimams sezonu ir oro sąlygomis, gal bijota, kad išplauks į viešumą vykdomų inžinierinių darbų koncepcija ir įvairios detalės, galinčios sukelti teisėtų klausimų ir nusistebėjimų? Apie betoninio stulpo įrengimo darbus ir atrastus sukilėlių palaikus visuomenei tapo žinoma tik po Naglio Puteikio viešo kreipimosi ir jo atgarsių spaudoje pasirodžiusių žiniasklaidoje.
Štai tokia toji įvykių seka, dėl kurios buvo aptikti sukilėlių palaikai. Ji smarkiai skiriasi nuo tos, kurią bandoma įpiršti visuomenei. Turime dvi atskiras istorijas, kurių nesieja jokia geležinė priežasčių-pasekmių grandinė: kalno šlaitų griūtis, sukelta butaforijų statybų ir medžių iškirtimo, ir bandymas gelbėti – ne, ne Kalną, o netolimos praeities neatsakingų ir turėjusių katastrofiškų pasekmių sprendimų „paminklus“.
Ir nors ryšio tarp minimų istorijų nėra, bet bendri bruožai ryškūs – sprendimus priimančių atkaklumas primetant itin neatsakingus, avantiūristinius- šarlataniškus sprendimus ir dar mažesnis noras tą pripažinti bei taisyti jų pasekmes. Turbūt nereikia dėl to labai stebėtis, nes Kalno tvarkymo darbams vadovauja tie patys žmonės , kurių praeities sprendimai ir nulėmė apgailėtiną dabartinę Kalno būklę.