Sekmadienis. Oras už lango nenuspėjamas – pro debesies kraštelį švysteli saulė, tačiau vis pradeda lynoti. Nesuprasi – ar prasideda tikras ruduo, ar vėlyva bobų vasara ketina sugrįžti. Pagalvoju, ar Žirmūnuose dabar vėjo plėšiami irgi krenta lapai… Netrukus su šeima išvažiuojame Žirmūnų fontano link, greitai jau sukiojamės pažįstamomis gatvėmis ir sustojame automobilių aikštelėje.

Apsidairau. Taip, Žirmūnuose irgi ruduo – žirmūniečiai skuba įvairiomis kryptimis, apsirengę storais paltais, medžiai geltonuoja ir raudonuoja, kur ne kur jau nuplikę, žvarbus vėjas ketina supinti lapuose panirusius takelius ir suklaidinti einančiuosius. Bet aš, vyniodamasi šiltesnį šaliką, žengiu skambių būgno garsų link. Po minutės pamatau būrelį žmonių, kurie pajutę būgno ritmą šoka, trypčioja, linguoja. Suprantu, kad atėjau ten kur norėjau – į Liudviko Jakimavičiaus akciją „Atgaivinkime Žirmūnus!“. Čia veiksmas jau vyksta – dažomas senasis fontanas, burzgia žolės pjovimo mašina, fontanas puošiamas gėlėmis, kabinami dailūs plakatai.

Smalsiai stebiu talką – visi šypsosi ir bendrauja, nejučiomis koja mušu ritmą pritardama būgnininko G. Laurinavičiaus kuriamai muzikai, o išgirdusi netikėtą šurmulį atsisuku į gatvę – stotelėje sustoja senovinis troleibusas, durys atsiveria. Iš jo lyg vanduo pradeda plūsti labai smagus jausmas, sunkiai nusakomas žodžiais. Fotoaparatų objektyvai mirksi, susirinkusieji džiugiais šūksniais pasitinka su senoviniu porfeliu, pilnu gerų idėjų, išlipantį Liudviką. Liudvikas atveria jį ir dalinasi – dabar kiekvienas čia esantis tikrai įsijungia į šventės šumulį ir kaskart nusišypsodamas įpučia Žimūnams naujos gyvybės. Netrukus vieningomis pajėgomis pakabintas didžiulis Žirmūnų užrašas sutinkamas pučiamųjų ansamblio atliekamomis smagiomis melodijomis. Pasilypėjęs šalia vėliavos šokti pradeda L. Jakimavičius, prie fontano sukasi kelios poros, aplinkui straksi vaikai : „Jaučiuosi kaip tolimam krašte“ – priėjusi prie manęs taria dešimtmetė mergaitė. Iš tiesų, Vilniuje jau seniai nemačiau tokios puikios akcijos. Tikriausiai smalsaudama, iš kur sklinda graži muzika, juokas ir džiugios kalbos, iš debesies išlenda saulutė. Tuoj pat ant postamento prie ką tik baltai nudažyto fontano lipa Liudvikas. Kadaise ten stovėjo bronzinis vaikas, kuris buvo lyg Žirmūnų rajono širdis, taigi, simboliška, kad dabar nuo jo sklido įkvepianti L. Jakimavičiaus kalba. Tuomet tikriausiai ne tik aš, bet ir daug akcijoje esančių žmonių pagalvojo, kad mūsų visų džiugiai pažadinti Žirmūnai bunda ir keliasi.

„Tebūnie vanduo!“ pasigirsta nuo postamento ir… senasis fontanas ištrykšta po 20 metų pertraukos. „Vanduo yra gyvybė, fontanas yra širdis“, – sako Liudvikas, visi ploja, vaikai bėgioja po vandens srove, pūstelėjus vėjui truputį vandens lašiukų kliūna visiems. „Pakrapijo, kaip švęstu vandeniu!“ – sako kažkas šluostydamasis akinių stiklus.

Toliau groja trimitai, būgnas dunksi, sodinami medeliai. Žinau, kad po daugel metų, matydama prie seno fontano lapojančius storakamienius medžius, prisiminsiu, kad kai Žirmūnai kėlėsi, medeliai buvo dar tik pradėję leisti šaknis. Ir vilsiuosi, kad tada mums tikrai pavyko. O sekmadienį tuo tikrai nesuabejojome!

Žmonėms pradėjus skirstytis tai, ką vieningai sukūrėme akcijoje „Atgaivinkme Žirmūnus!“, liko lyg ant žemės iš nenusakomų platybių nusileidęs švelnaus debesies pavidalu – į jį tikriausiai panirs ir kiekvienas žimūnietis.

Ugnė Matulevičiūtė (14 metų)

Šiandien, spalio 6 dieną, 12 valandą aikštėje prie buvusio Žirmūnų restorano, Žirmūnų parduotuvės ir Žirmūnų fontano su kažkur dingusia bronzine mergaite ar į mergaitę panašiu berniuku, ties Žirmūnų troleibusų stotele, Žirmūnų g. 61, įvyko nuotaikinga Žirmūnų atgaivinimo šventė, kurią su savo bendražygiais surengė Liudvikas Jakimavičius – Lietuvos Sąrašo iškeltas kandidatas į LR Seimą Žirmūnų apygardoje.

Pasiruošimas šventei prasidėjo kiek anksčiau, kai iš Troleibusų parko išriedėjo šventinis Troleibusas „Atgaivinkime Žirmūnus“. 10.30 val. šv. Troleibusas pasiekė buvusią Minsko stotelę prie dabartinės „Iki“ parduotuvės. Čia į šv. Troleibusą įsėdo Kandidatas Liudvikas, jo žmona Rūta, jo draugai, giminės ir artimieji, maestro Algirdas Januševičius su pučiamųjų kvintetu „Sostinės varis“ ir visi, norėję važiuoti šventėn.

Trimitams trimituojant, dūdoms dūduojant, Kandidatui Liudvikui skaitant eilėraštį „Troleibusų dispečerė“ bei kitą brandžiąją kūrybą, šv. Troleibusas iki 12.00 valandos suko ratus po Žirmūnus, stotelėse dalydamas žmonėms kvietimus į šventę ir ragindamas lipti vidun bei kartu važiuoti šventėn. Smagia keliautojų nuotaika užsikrėtę žirmūniečiai trypčiojo pagal trankią fanfarų muziką, dalijosi įspūdžiais, kai kurie leidosi ir į politines diskusijas.

Tuo pačiu metu kiti šv. Troleibusan neįsėdę Kandidato Liudviko draugai, bičiuliai, artimieji ir bendražygiai susirinko prie buvusios Žirmūnų parduotuvės, prie apleisto Žirmūnų fontano su dingusia bronzine mergaite ar variniu berniuku, ir čia įsijungė į dailininko Gitenio Umbraso kuriamą meninę instaliaciją: klijavo gėlytes, dažė nuo laiko papilkėjusią girnapusę, rinko visokiausias šiukšles ir šiukšleles, pjovė žolynus, ravėjo klombas, kasė duobes medeliams, kabino iškabą „ŽIRMŪNAI“ ir kitokią vaizdinę medžiagą. Darbas virte virė. Tuo metu pradėjęs būgnus mušti maestro Gediminas Laurinavičius kėlė talkininkų ūpą, kvietė žirmūniečius į šventę.

12.00 val. šv. Troleibusas iškilmingai sustojo Žirmūnų stotelėje: iš jo, skambant trimitams ir būgnams, susirinkusiems entuziastingai plojant ir mojant, iškilmingai išlipo Kandidatas Liudvikas, jo giminės, artimieji, maestro Algirdas Januševičius su kvintetu bei visi pakeleiviai.

Prasidėjo šventė prie Fontano: kvintetas grojo smagias melodijas, pakaitom tratėjo būgnai, Kandidatas Liudvikas apėjo šventės dalyvius ir, paspaudęs jiems rankas, vaikams paglostęs galveles, apdalijo visus atvirukais su senuoju Fontanu: senieji žirmūniečiai grožėjosi prisimindami, o jaunieji ir vaikai stebėjosi – tokio fontano jie nebuvo matę… Atėjusieji į šventę buvo pakviesti ir į kitas menines Rašytojo Liudviko akcijas.

12.30 val. Kandidatas Liudvikas kopėčiomis užlipo ant Fontano pakylos, kur stovėta bronzinės mergaitės ar varinio berniuko, ir drožė revoliucingą kalbą apie būtinybę atgaivinti Žirmūnus bei Fontaną ir pakvietė visus drauge kurti Respubliką. Pasveikinęs visus su Švente ir ištaręs „vanduo – tai gyvybė“ paragino Fontaną ištrykšti.

Ir Fontanas ištryško. Kvintetui grojant, žirmūniečiams plojant, jis tryško 25 minutes… Tuo metu Kandidatas kartu su šventės dalyviais pasodino medelius ir, juos palaistę, visaip kitaip džiaugėsi atgimstančiu Žirmūnų gyvenimu: aplinkinių namų vaikai braidžiojo po pražydusį fontaną, senieji žirmūniečiai guviai dalijosi prisiminimais apie savo jaunystės Žirmūnus, jaunieji rimtai svarstė, ką daryti, kad valdžia juos išgirstų.

13.00 val. šventė … baigėsi: trimitai bei būgnai irgi šventės dalyvių iškilmingi plojimai, mojavimai išlydėjo Kandidatą Liudviką gaivinti Žirmūnų ties Šaltinėliu. Liko tik pražydęs fontanas ir aiškus patyrimas: mes daug ką galime drauge, susitelkę.