Bernardinai.lt
Meksikietė Marcela Turati (g. 1974) savo tekstuose analizuoja žmogaus teisių, socialinės raidos ir narkotikų pramonės klausimus. Drauge su bendraminčiais įkūrė tinklą „Periodistas de a Pie“, ginantį kokybišką žurnalistiką ir žodžio laisvę. Parašė knygą „Fuego Cruzado“, pasakojančią apie narkotikų karo aukas, ir bendradarbiavo sudarant leidinius, skirtus nepilnamečių imigrantų darbininkų padėties ir meksikiečių judėjimų prieš prievartą klausimams.
Žurnalistę kalbina taz.de reporteris Wolfas-Dieteris Vogelis.
Gerbiama Marcela, tokie reporteriai kaip Jūs Meksikoje vis dažniau susiduria su prievartos pasekmėmis: masinėmis kapavietėmis, išniekintais palaikais, vilties netekusiais artimaisiais. Kaip tai pakeitė Jūsų darbą?
Dirbdama žurnaliste ne vienus metus rašiau apie skurdą. Anksčiau lankiau čiabuvių bendruomenes, informavau visuomenę apie žmogaus teisių pažeidimus ir gamtos katastrofas. Vis dėlto mano darbas visiškai pasikeitė, kai nuo 2008 m. tuometinis prezidentas Felipe Caderónas ėmė masiškai siųsti karius į valstybes, garsėjančias stipriais narkotikų karteliais. Redakcijos deleguodavo mane į šiuos regionus. Per vieną naktį tapau karo reportere. Bendravau su našlaičiais, našlėmis ir atstumtaisiais, rašiau apie susišaudymus ir skaičiavau žuvusiuosius. Turėjau operatyviai pranešti apie 72 nužudytus imigrantus arba motiną, praradusią aštuonerių metų sūnų.
Kaip tai pakeitė Jus?
Dirbdama su žmonėmis, praradusiais namus per katastrofas, jau buvau įgijusi tam tikros patirties. Nepaisant to, bėgant metams tapau vis liūdnesnė, nebenorėjau nieko matyti, tik dirbti. Tai tipiški potrauminio streso simptomai. Su jais susidūrė daugelis mano kolegų. Pasijunti perdegęs, savitai abejingas gyvenimui.
Kaip tai ištverti?
Susikūriau savo apsaugos strategiją. Pradėjau medituoti, lankiau emocinės apsaugos kursus ir dalyvavau žmogaus teisių organizacijų susitikimuose su dingusių asmenų artimaisiais. Rašydama apie aukas, kartais užsidegu žvakę arba meldžiuosi. Be to, dirbu su kitais panašią patirtį turinčiais žiniasklaidos atstovais. Tai labai padeda.
Panašu, kad niekada negalvojote pasitraukti?
Iš pradžių ne. 2008–2010 m. rašiau knygą. Buvau mačiusi tiek siaubo, kad visko nebepakėliau. Kai pristačiau ją Meksike, niekas nenorėjo manimi tikėti. Tuo metu apie aukas ir jų artimuosius dar nebuvo kalbama, sostinėje niekas nežinojo apie šią prievartą. Sulaukiau keistų reakcijų. Kai kuriems pasirodžiau pamišusi. Žmonės siūlė man apsilankyti pas psichologą ir manė, kad neturėčiau taip niūriai žvelgti į pasaulį. Vėliau iš tiesų pradėjau savęs klausti, ar neturėčiau imtis ko nors kito. Praėjusiais metais kelis mėnesius nerengiau žinių.
Kas paragino vėl pradėti rašyti?
Ajocinapos atvejis. Kai 2014 m. policija ir nusikalstamas pasaulis pradangino 43 studentų, iš karto supratau, kad turiu apie tai pranešti visuomenei. Šiaip ar taip, ne vienus metus rašiau apie dingusius žmones. Žinojau, kaip bendrauti su institucijomis, buvau dalyvavusi masinėse laidotuvėse ir turėjau šiam darbui tinkamą išsilavinimą. Taigi, daug kartų vykau į Pietų Meksiką. Pirmosios savaitės buvo baisios. Jaučiausi taip, tarsi mano siela gulėtų bendrame kape, o kūnas abejingai klaidžiotų Meksiko gatvėmis.
Ar žurnalistinis darbas gali paveikti tyrimo eigą?
Tai ne taip paprasta. Rašiau, kad oficiali 43 studentų dingimo versija negali atspindėti tikrovės. Kad jauni vyrai negalėjo būti sudeginti sąvartyne, kaip teigė teisingumo ministras. Tai patvirtino ir sąvartyno darbuotojai. Kai paviešinau jų pasisakymus, pasigirdo tyrėjų grasinimai. Darbininkams buvo prisakyta gerai apgalvoti savo žodžius. Priešingu atveju atmintis būsianti atgaivinta vienoje kameroje su kartelio nusikaltėliais. Sąvartyno darbininkai pakeitė savo parodymus. Tokių pavyzdžių daugybė. Paviešinę kritišką informaciją, žurnalistai tampa aktyvistais.
Žiniasklaidos atstovams nuolat gresia pavojus, organizacija Reporters Without Borders teigia, kad nuo 2000 metų buvo nužudyta mažiausiai 80 žurnalistų. Kas už to slypi?
Dažniausiai kalbama apie žurnalistus, pranešančius policijos naujienas ir tiriančius organizuotus nusikaltimus, pavyzdžiui, mano kolegą, Verakruzo valstijoje tyrusį dingusių žmonių atvejį. Naftos regione už grobimus ir šantažą atsakingas kartelis „Los Zetas“. Ėmęsis šios temos, Jimenezas dingo pats. Vėliau buvo rastas jo kūnas. Praėjusiais metais Verakruze dingo žurnalistas, parašęs apie nužudytą taksistą. Jis nežinojo, kad žmogžudystė buvo vieno kartelio pranešimas kitam karteliui.
Nenuspėjama situacija…
Taip, suklysti lengva. Vienas reporteris informavo mane apie žudikų skambutį. Jie siūlė nufotografuoti nužudytą žmogų, tikėdamiesi, kad kitą dieną jo nuotrauka pasirodys laikraštyje. Vėliau paskambino priešininkų kartelis ir paaiškino, kad tai buvo jų žmogus. „Jei paviešinsi jo nuotrauką, turėsi problemų“, – išgirdo reporteris. Nuvykus į įvykio vietą, kareiviai neprileido jo artyn ir uždraudė fotografuoti iš arti. Norėdamas, kad visos trys pusės liktų patenkintos, mano kolega padarė prastos kokybės nuotrauką iš didelio atstumo.
Vadinasi, pirmiausia tenka kalbėti apie suplanuotus nusikaltimus, surišančius rankas žurnalistams?
Visas pasaulis mano, kad nusikaltėliai yra kriminalinio pasaulio atstovai. Savaime suprantama, daug atvejų taip ir lieka neišaiškinti, nes žmonės bijo pateikti parodymus. Spaudos laisvę ginančios organizacijos „Articulo 19“ tyrimai patvirtino, kad maždaug du trečdalius išpuolių surengia politikai ir saugumo tarnybos. Į juos dažnai įtraukiama ir valstijų valdžia. Ne taip lengva atskirti, kas yra kas. Grasina meras, tačiau už jo slepiasi organizuoti nusikaltėliai. Taip nutiko ir Ajocinapos atveju. Tiriamoji žurnalistika, atskleidžianti korumpuotas struktūras, sulaukia didelio pasipriešinimo.
Rugpjūtį Meksike buvo nužudytas fotografas Rubénas Espinosa, žmogaus teisių aktyvistė ir trys juos lydėjusios moterys.
Rubénas aktyviai dalyvavo socialiniuose judėjimuose, tačiau jo žūtis baugina ne tik dėl to. Jis atvyko į Meksiką, nes Verakruze buvo persekiojamas ir sulaukdavo grasinimų. Iki šiol sostinė buvo saugi priebėga. Dabar tapo aišku, kad persekiojimai nesiliaus ir čia. Daug žurnalistų, ne vienerius metus atvirai protestavusių prieš prievartą, nusprendė, kad bus geriau nutilti ir veikti kitaip.
Ką turite galvoje?
Mums reikia solidarumo. Labai svarbu tai, kad į tarptautinę bendruomenę įsimaišė mūsų rašytojai, žiniasklaidos atstovai, menininkai ir režisieriai. Prezidentas Enrique Peña Nieto pirmą kartą viešai prakalbo apie pasikėsinimus į žurnalistus. Vis dėlto pirmiausia būtina užkirsti kelią nebaudžiamumui. Nebausdami tų, kurie grasina, kankina arba žudo žurnalistus, duodame jiems kelią.
Pagal taz.de parengė Lina Žukauskaitė