I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA, IV dalis ČIA, V dalis ČIA, VI dalis ČIA.
Po kontroversiško Konstitucinio teismo išaiškinimo dėl lietuvių kalbos abėcėlės ir asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose kitataučių rašmenims Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimas tiesiai be užuolankų rėžė, jog “… atsirado tokių asmenvardžių, kur lietuvis, sukūręs savo valstybę, savo valstybiniuose dokumentuose negali teisingai ištarti to, kas ten parašyta. Tai irgi aiškus sukčiavimo elementas, tačiau jis kažkaip pro Seimo narius praslydo.
Na paimkite, kad ir originale užrašytą Čerčilio (Churchill) ar Degolio (de Gaulle), žinomų politinių veikėjų, pavardes ir jas pabandykite teisingai užrašytas perskaityti lietuviškai. Niekaip nepavyks.
Aš matau šiuo metu didžiulį kėsinimąsi į lietuvių kalbą ir būtent keičiant jos viešo naudojimo nustatytas normas. Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis. Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei. Taigi norint pakeisti lietuvių kalbos naudojimą, reikia ją gerai žinoti ir matosi, kad ją ministrė puikiai žino ir savo žiniomis naudojasi.
Kaip bebūtų Ingridos Šimonytės ausiai miela jos vaikystėje skambėjusi lenkų kalba, bet tai yra tik gana jauna vienos provincijos kalba. Tiesiog brutaliai, administraciniu būdu bandyt pakeist rusų kalbos mokymą lenkų kalba labai primena naują polonizacijos bangą. Dėl mūsų premjerės pozicijos lenkų kalbos atžvilgiu, liaudyje ją jau kai kur vadina Ingrida Šimonovska”, – sakė Signataras.
Publikacijoje “Apie kalbą naikinančius nelietuvius ir raudonuosius lietuvių šaulius” Nacionalinio susivienijimo pirmininkas papildė Signataro mintį, pridurdamas, jog “turbūt pirmą kartą taip atvirai prabylama apie lietuvių kalbos naikintojų tautybę. Sulaukta meto, kai atkurtoje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos reikalus tvarko ir jos likimą sprendžia ne lietuviai. Tikra tiesa: V. Čmil, E. Dobrovolskai, I. Šimonytei lietuvių kalba nėra gimtoji, tai yra tik išmokta ir todėl iš esmės likusi svetima kalba. Maža pasakyti, kad šioms aukščiausio rango pareigūnėms pastangos išgelbėti XIX a. prie visiško išnykimo slenksčio buvusią kalbą nedaro nei menkiausio įspūdžio, o pati kalba nėra ir negali būti jų mentaliteto ir tautinės savasties dalis”.
Tai gan greita reakcija į prasidėjusį beveik atvirą valdžios puolimą prieš viską, kas yra lietuviška. Puolimas vyksta tada, kai žmonės leidžia vasarą paplūdimiuose, mažiau domėdamiesi tuo, kas darosi aplinkui, o ypač politikoje.
Ariogaloje vykusiame Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ tariamas krikščioniškasis sparnas TS-LKD sudėtyje paskelbė steigiąs Respublikonų bendriją partijos viduje.
Apgailėtinas žingsnis, kuriuo mulkinamas rinkėjas, vaizduojant, esą šios partijos viduje yra kažkokia opozicija. Kodėl mulkinimas? Ogi todėl, kad tie patys tremtiniai jau pradeda perprasti melagingą šios partijos prigimtį. Tariamos opozicijos atsiskyrimas, skirtas jiems nuraminti, suprask, mes giname ir saugome krikščioniškąsias vertybes. Bet ar ne lengviau būtų jas ginti įsteigiant atskirą frakciją Seime o ne TS-LKD partijos viduje?
Žinoma, kad lengviau, bet tuomet patriotiškesni rinkėjai nusisuks nuo TS-LKD ir nebalsuos už šią partiją rinkimuose. To “respublikoniečiai”, gink Dieve, neleis. Dėl to „Nacionalinį susivienijimas“ budina žmones, kviesdamas nesileisti mulkinamiems, kelionėse po Lietuvą platina laikraštį laikraštį „Susigrąžinkime valstybę!“.
Šįkart kelionių akimirkos liepos 29 – rugpjūčio 5 dienomis
Paminklas Pušaloto krašto savanoriams (pasvalia.lt)
Tomas. Šeštadienį su Aivaru aplankėme vakariau nuo Panevėžio esančias regiono gyvenvietes: Bernatonius – Žaliapurvių k. sodybą – Stačiūnų k. 1983 m sukilimo atminties vietą, Skaistgirius – Medikonius – Mikoliškius – Pušalotą, Daukniūnus-Berčiūnus.
Tikslą buvome išsikėlę aplankyti parduotuves ir sodybas. Priklausomai nuo gyvenvietės dydžio, palikdavome laikraščius. Pušalote centre visos 4 esančios parduotuvės pasiliko NS leidinį. Ten sužinome, kad jauni žmonės daugiausia dirba Panevėžyje. Mikoliškio paukštynas (apie 100 dirbančiųjų) nupirktas lenkų. Vieninteliuose Berčiūnuose iš dviejų prekybos vietų, nei viena nesutiko priimti leidinio. Nutarėm, kad reiks sugrįžti, aplankant gyventojus.
Skaistgiriuose, kol reikėjo laukti, kada po pietų pertraukos, vėl pradės dirbti parduotuvė, aplankėme keletą sodybų. Aptikome nemažą, jauno ūkininko, gražiai tvarkomą (1935-37m) sodybą Žaliapurviuose. Pabendravę, įteikėme laikraštį. Nurodė, kaip rasti Stačiūnų k. 1863 m sukilimo atminties vietą.
Medikoniuose susipažinome su čia gyvenančia, bet Panevėžio “Linas” dirbančia sodybos šeimininke, pasikeitėme kontaktais. Iš jos sužinojome, kad gamykla šiuo metu dažnose prastovose. Audėjos uždirba minimumą. Nemažai darbuotojų atleidžiama. Paėmė daugiau laikraščių, žadėjo padalinti, Mikoliškyje esantiems pažįstamiems, kurie dominsi ir yra Lietuvai neabejingi.
Mūsų didžiam džiaugsmui, daug kur buvome sutikti su šypsena ir geranorišku požiūriu. Jeigu ir santūriai, tai pagarbiai bendraujantys. Dviese su Aivaru išdalinome laikraščius.
Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia
Edvardas. Šeštadienio vakarą su Aušra vykome į nedidelį turą po Kėdainių rajoną. Aplankėme Paberžę, kurioje vyko muzikos festivalis tėvui Stanislovui atminti. Dalinome laikraščius šventoriuje susirinkusiems šventės dalyviams, Aušra įteikė laikraštį Kėdainių merui Valentinui Tamuliui. Toliau vykome į Petkūnus, kur buvo Truskavos bendruomenių šventė. Šventė menka, žmonių nedaug. Bendruomenės namuose sutikome Donaldą M., kuri ruošėsi koncertuoti. Aušra pasiūlė jai laikraštį, bet artistė-politikė išreiškė nepasitenkinimą sakydama, kad frakcijoje (gal taryboje) juos pažįsta. Taip pat laikraščių pluoštelį palikome Surviliškio, Žibartonių ir Lančiūnavos parduotuvėse.
Sigita. Šiandien su Algimantu aplankėme Molėtų rajone Bijutiškių Šv.Onos bažnyčią, dalinome laikraščius prieš ir po mišių. Mišios buvo gan gausios, dalyvavo kardinolas S. Tamkevičius. Išdalinome. Nepaėmė vienintelis pusamžis vyriškis, iš pažiūros verslo žmogus, pažiūrėjęs, kad laikraštis Nacionalinio susivienijimo sakydamas, kad Radžvilas ne mano filosofas. Bet kiti paėmė maloniai, daugelis žinojo NS. Teko pakalbėti su keliais iš jų: diplomato Petro Zapolsko (kilęs iš Bijutiškio) klasioku, iš anksčiau man pažįstama mokytoja, aktyvia bendruomenės nare ir palaikančią NS, Kitas pokalbis buvo su vyriškiu, kurį besikalbant atpažinau.. Sakė, kad berods po metų išeis į pensiją tada galės aktyviau įsitraukti ir į politiką. Supratau, kad palaiko NS, nes šiek tiek pakalbėjome apie valstybę. Na ir vyšnia ant torto; po mišių įteikiau laikraštį kardinolui Sigitui Tamkevičiui.
Dubingiai. infomolėtai.lt nuotrauka.
Kitas aplankyta vieta Dubingiai, palikome laikraščius dviejuose parduotuvėse, maloniai paėmė. Sekantis miestelis Joniškis, kur vyko Jokūbo atlaidai ir po jų agapė. Apdalinome agapės dalyvius, palikome laikraščių surengtoje parodoje kunigui Česlovui Kavaliauskui pagerbti jo 100-čio proga. Vėl teko pasikalbėti su keletu pagyvenusių žmonių, kuriems rūpi Lietuvos valstybė. Vienas pašnekovas įvardijo, kaip blogį, kad sunaikinti kaimai ir daug nedirbamos žemės, ji tik laikoma išmokoms. Kitas pašnekovas paprašė kontaktų, sakė jo žmona labai aktyviai mus seka, skaito, žiūri laidą „Neredaguota“. Dar palikome laikraščių parduotuvėse Utoje ir Inturkėje.
Pritariu Erikui ir su Algimantu apie tai kalbėjome, kad šitoks būdas vykstant į miestelius labai, labai prasmingas. Ir jau beveik nebejaučiu nejaukumo, kaip būdavo pradžioje. Viskam reikia laiko ir patirties.
Algimantas. Antrinu Sigitai – Molėtų miestelių aplankymas buvo sėkmingas. Nepamirškim miestelių tolesniame NS žygyje po Lietuvą. Joniškyje (Molėtų sav.) po agapės laikraštį maloniai priėmė vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Nedideliame Joniškio miestelyje net du paminklai Nepriklausomybės karų aukoms atminti. Miesteliuose dėl paminklų problemų nekyla, kitaip nei Vilniuje.
Daiva. Mes taikėme “mišrią” laikraščio platinimo taktiką: ir paduodavome sutiktiems žmonėms gatvėje, aplankytame Ukmergės turgelyje, ir palikdavome po keletą laikraščių parduotuvėse, Taujėnų dvaro svečių namuose. Tikrai mus sutikdavo daugiausia geranoriškai, buvo mus žinančių, bet buvo ir negirdėjusių apie NS. Manau, kad mažų miestelių lankymo taktika labai teisinga, tam nei švenčių nereikia. Bet reikėtų “NS žygį per Lietuvą” papildyti vis daugiau aplankytų taškų vaizduojančiu žemėlapiu, kurį verta skelbti ir Feisbuke, ir pačiame laikraštyje. Gal atsirastų kviečiančiu atvažiuoti, kur dar nebuvome, bet lauktų.
Paminklas Ukmergėje partizanui J.Krikštaponiui
Neringa. Šiandien Ukmergės r. aplankytos gyvenvietės: Krikštėnai, Vileikiai, Vidiškiai, Jasiuliškis, Šventupė, Taujėnai, Rečionys, Šaukuva, Dainava, Deltuva. Neįsileido mūsų į Ralio varžybas Šventupėje:), bet padalinom laikraščius tiems, kurie lūkuriavo automobiliuose, eilėje prie įvažiavimo į renginį. Vidiškiuose mus pasitiko su šūksniais ,,mes su jumis!”. Aplankėme tuos, kurie pamiršti. Kai kuriems pasiūlėme ne tik laikraštį, bet ir išmesti televizorių. Garbingo amžiaus istorijos mokytojai, tikrai LT patriotei, pažadėjome rudenį atvežti naują laikraščio egzempliorių, užsirašėme kontaktus. Daiva užsirašė kontaktus ir buvusios žurnalistės (šiuo metu gyvenančios Vilniuje). Kai kurios gyvenvietės labai ištuštėjusios, tačiau labai džiugino akį sutvarkytos sodybos ir auginamų daržovių gausa:) Kaip reikia tokių apsilankymų, gyvo bendravimo, rankos paspaudimo, akių kontakto. Lietuvos žmonės, gyvenantys atokiausiuose kampeliuose, bet nepraradę tikėjimo. Jie mūsų visų stiprybė ir motyvacija nesustoti!
Erikas. Sekmadienis Ukmergės rajonas. Komanda: Neringa , Daiva, Vaclovas ir Erikas. Laikraščiai žmonėms, kuriuos retai kas aplanko. Puikiai bendrauta gal bus kontaktas su keliais žmonėmis. Pabendravome patys ir aplankėme vietas kur dar nėra tekę būti. Būtina aplankyti kuo daugiau tokių vietų. Pastebėjimai. Komanda turi būti didelė, greitai apeiti ir judėti toliau. Labai svarbi apranga nes ji tikrai daro įspūdį. Žmonės džiaugiasi jei pakalbini. Vos keli atsisakė imti laikraštį.
Vytautas S. Šiandien Šilalės miesto šventėje buvome penkiese – Valentinas, Arnas, Darius, Arnas ir aš. Šventė buvo turbūt gausesnė nei manėme, nes Šilalė vos 4.6 tūkstančio gyventojų miestas, o išdalinome nemažai laikraščių. Dalinome, kol „užsipildė“, t. y. kol beveik visi pradėjo kartoti, kad jau gavo, jau turi.
Žmonės labai geranoriški, kol po pietų neprasidėjo atsakymai „jau turiu“, ėmė beveik visi, sakyčiau 98 proc ar panašiai. Tai nereiškia prielankumo, bet reiškia atvirumą, susidomėjimą. Esame ten dar nežinomi, nepažįstami, tad dirvonai nearti.
Valentinas. Kaip rašė Vytautas, įspūdžiai iš Šilalės tikrai geri. Pastebėjau, kad Šilalėje šiek tiek noriau laikraštį ėmė jaunesnio amžiaus žmonės – studentai, jauni tėvai su mažais vaikais. Čia ta rinkėjų dalis, kuriai įprastai vis dar nėra lengva įsiūlyti laikraštį, taigi maloniai nustebau, kad čia jį ėmė ganėtinai noriai ir šiltai. Taip pat pastebėjau, kad prof. Radžvilo pavardė Šilalės gyventojams žinoma ne taip gerai, kaip kituose šią vasarą aplankytuose miesteliuose. Ten, kur profesoriaus pavardės paminėjimą įprastai lydi entuziastingas “Taip, žinau!”, čia teko nemažam skaičiui žmonių – net vyresnio amžiaus – trumpai pristatyti profesorių. Apskritai, tokiais atvejais visada pabrėžiu, kad mūsų partija yra “sąžininga, geros reputacijos, be skandalų”. Žmones tai veikia.
Pasitaikė ir viena tų širdį visada sušildančių situacijų, kur vienam praeiviui paėmus laikraštį, o kitam susidomėjus, kas čia per paslaptinga spauda, pirmasis praeivis paragina antrąjį paimti laikraštį: “Čia geri žmonės, gera partija, paskaitykite.” Pačiam lieka tik šypsotis ir įteikti laikraštį.
Almantas. Aplankėme Visaginą. Iš Ignalinos prisijungė Saulius ir Ramūnas. Pradžioje šiek tiek pasiaiškinome su tuo pačiu Tomu iš My Fiest, bet pavyko surasti neblogą sprendimą su kultūros centru. Išdalinome laikraščius. Gana neblogai, nes šventės lankytojų nebuvo labai daug ir didžioji dalis – rusakalbiai. Neėmė gal apie 40%. Rusakalbius kartais patraukdavo užrašas Susigrąžinkime valstybę. Sutikome mus žinančių, palaikančių patriotiškų lietuvių.
Ar tai nebuvo NS debiutas Visagine? Vėliau dar aplankėme regatą Palūšėje, kur buvo labai nedaug žmonių, smagiai visi pasėdėjome kavinėje ir aplankėme vieną seniausių Lietuvoje medinę Palūšės bažnyčią.
Biržai.
Kęstutis. Biržai už Šilalę bent dukart didesni, tai skaičiai atitinkami – 2100. Aišku, kad lemia ne tik miestų dydis, bet ir miestelėnų bei svečių dalyvavimas šventėje. O jų Biržuose netrūko, sutikome net iš Alytaus. Kaip Vytautas sako, taip yra – bent jau susidomėjimas NS akivaizdus. Maloniai nuteikė didesnis nei įprasta jaunimo rankose atsidūręs laikraščių skaičius.
Vieta ir komanda – svarbiausias sėkmės laidas. Virginija su vietos valdžia iš anksto suderino itin patogią poziciją, kur žmonių srautas didžiausias. O tada desantas iš Šiaulių skyriaus (Inga, Nijolė ir Kęstutis) ir Vilniaus (Algimantas, Vaclovas ir Linas) atliko tai ką moka geriausia. Ir jei dar kas nežinojo apie NS Biržuose, tatai buvo ištaisyta. Nuokrypis nuo mūsų reikalo. prisistatinėjo valstiečiai, socdemai, vienišas klajojo V. Valkiūnas Tik neturėjo jie ką pasakyti nei padalinti biržiečiams, gal tik LSDP raudonus balionus, kurie kažkodėl teikdavosi greit sprogti taip išreikšdami savo šeimininkų idėjų tvarumą…
Linas. Įterpsiu savo trigrąšį apie darbą Biržuose. Mūsų aštuntukas (Virginija, Inga, Nijolė, Kęstutis, Algimantas, Vaclovas, Kęstutis ir aš) padirbėjo neblogai. Pridėsiu tai ko nepasakė Kęstutis. Mūsų darbas efektyvėja, jaučiasi susiklausymas ir darna. Tiesiog atsišlifuoja veiksmai ir iš šono žiūrint atrodo, kad esame stipri komanda. Dauguma žmonių geranoriški, laikraščio neimdavo tik abejingi ir pikti veidai. Iš piktų veidu sprendėme, kad tai konservatoriai. Mano nuomone žmonėms pikta, kad griūna jų pasaulis ir tiesiog negali sau pripažinti, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mūsų atsakymas tokiems, geranoriška šypsena arba ramybe dvelkiantis veidas.
Buvo atvejų, kad neima laikraščio, o paskui grįžta ir paprašo. Buvo jaunimo, kuris tiesė rankas į laikraštį. Tai nustebino ir teikė vilties.
Noriu pasidžiaugti puikia energetika, kuri tvyrojo aštuntuko viduje, viso darbo metu. Jautėsi dvasios atgaiva esant bendraminčių būryje. Raginu visus, kurie esate užsidarę savo pasaulyje ir dar nedrįstate prisijungti prie mūsų žygio per Lietuvą, prisijungti. Tikrai nesigailėsite. Toks buvimas savųjų rate duoda energijos ir dvasinių jėgų antplūdį, kuris lydės visą sekančią savaitę. Rekomenduoju tai kaip puikią sielos terapiją ir dar nemokamą su nuvežimu ir parvežimu į vietą.
Ramūnas. šeštadienį su Sigita apsilankėme Druskininkuose, mus pasitiko vietiniai Valdas.
Mieste vyko daug renginių, išsimėčiusių po visą miestą (folkolro šventė, šunų paroda, mugė miesto centre prie bažnyčios) Pradžioje dalinome mugėje. Nedidelė, kaip Trakuose. Kas antras sutiktas buvo turistas iš Izraelio. Atrodo, kad Druskininkai tapo žydų emigrantų iš SSRS į Izraelio atostogų centru. Hebrajiškai kalbant negirdėjome, tik rusų kalbą. Jei pasisekdavo atpažinti vietinį ar vilnietį – paprastai imdavo. Nors teko turėti nemenką ginčą su pynėju iš vytelių su žmona, tikėtina konservatorių šalininkus, kurie bandė įrodyti, kad esame homofobai ne geresni už Gražulį. Ginčijomės, kol iš standartinių frazių supratome, kad smegenys praplauti LRT emocinės ideologijos. Ten išdalinome laikraščius, po to nusprendėme paėjėti iki folkloro festivalio, tikėdamiesi rasti palankesnę auditoriją. Taip ir buvo, tačiau žmonių buvo labai nedaug, gal pusšimtis. O jaunimas, tikėtina, buvo patraukęs į šunų mugę, kuris vyko kitame miesto gale. Auditorija buvo pagyvenusio amžiaus poros, kurios mielai ėmė laikraštį, dažnas apie mus žinojo. Viena moteris paklausė, tai ar susigrąžinsim valstybę? Bandysim, atsakiau. Tada visus reikalus sugadino prasidėjęs stiprus lietus. Supratę, kad žiūrovų tikrai nepadaugės, darbą ten baigėme.
Papietavę Draugystės sanatorijos Saulutės kavinėje, aptarėme su Valdu NS skyriaus Druskininkuose ir Lazdijų raj. steigimo galimybes, pasidalinome patirtimi iš Trakų. Kadangi lietus nesiliovė patraukėme namo pakeliui sustodami miesteliuose. Merkinėje – Aibė ir grybų, supirkimo punkte, Senojoje Varėnoje dviejose Aibėse. Bandėme palikti restoranuose, bet personalas neleido, sakydamas, kad su valdžia nesuderinta ar “daug kas nori”. Senoje Varėnoje. Ten dirba jaunimas, pilsto kavą, sriubą, jiems davėme laikraščius. Nustebino centro darbuotojas, pamatęs, kad turime laikraštį, palikęs darbo vietą ir atėjęs iki mašinos paprašyti laikraščio. Pasakė, kad laikraščių padėti negali, bet nori paskaityti asmeniškai ir pasidėjo į savo automobilį. Užsukom ir į Valkininkus. Ten yra žmonių savaitgaliais lankoma Aibė. Darbuotojos matys NS matė pirmą kartą, nes klausė kas per laikraštis ir be vedėjos nesutiko nieko padėti.
Valdas. Apvažiavau Leipalingio ir Veisėjų miestelius. Leipalingyje palikau laikraščius, o Veisėjuose taip pat. Leipalingyje susitikau su viena iš Leipalingio bendruomenės aktyvių narių ir pakalbinau pradžiai būti bent rėmėja, bei palaikyti mus skleidžiant žinią apie NS. Ten labai tikiuosi akyvaus palaikymo ir ateityje juos reiktų prijungti prie Druskininkų skyriaus, nes čia ta pati savivaldybė. Veisėjuose dar padalinau žmonėms susirinkusiems prie vienos iš Aibių. Laikraštį mielai paėmė.
Neringa. Dalinuosi įspūdžiais iš Ariogalos. Atvyko gausios pajėgos: Aušra, Andrius, Mantas, Matas (jeigu nesupainiojau gražaus jaunimo vardų:)) (Kaunas), Lidija, Eglė, Dobilas, aš (Vilnius), Edvardas su dukryte (Kėdainiai), Gintaras (Alytus). Savivaldybė į pranešimą, kad sąskrydyje bus NS nereagavo, palapinę pasistatėme šalia pagrindinio įėjimo. Iki eisenos likus pusvalandžiukui, padalinome laikraščius tiems, kurie buvo likę slėnyje. Nepatenkintų mūsų buvimu nepastebėjome. Nuo 10 val. vos spėjom suktis:)) atskirų miestų atstovų eisena, lydima dainų, leidosi nuo kalno. Maža dalis liko neapdovanota NS laikraštuku. Visi plačiomis šypsenomis, mes, ne ką mažesnes dovanodami, pasitikome sąskrydžio ,,nesukalbamiausius”… Padalinome laikraščius. Tik keli buvo, kurie jo atsisakė. Kiti sakė: ,,aš jau su niekuo nebesivienysiu, jau per vėlu”…
Netikėtai sutikau savo auklėtoją (gimusi tremty), sėdėjusių pavėsinėje mintys:
– kažkada konservatoriai parodė labai daug dėmesio.
– daugelis ,,pasikabino” ant kabliuko ,,Tėvynės…”,,krikščionių…”.
– daugelį susirinkusių žmonių sieja partija/darbas/aukštas postas (ne juos tiesiogiai, bet vaikus, vaikaičius…)
– kitiems jau nebelabai svarbu, kas juos sveikina iš tribūnų, ką žada…
Kadangi kalbėjausi su ukmergiečiais, pasidžiaugė, kad tik NS kovoja dėl J. Krikštaponio, sakė, jeigu reikės susirinkti tam reikalui, padės ir tiki, kad jeigu NS ateis, bus viskas kitaip, palinkėjo visiems sėkmės.
Vienas vyrukas nustebo, kad laikraštis ne dvigubas:), sakė, kad Šakiuose dalinom storesnį, bet paėmė ne tik sau, bet ir kaimynui. Viena moteris, gimusi tremtyje, atėjo iki mūsų palapinės, padeklamavo savo mamos, kitąmet švęsiančios šimtmetį, eilėraštį. Situacija, matyt, pasikeitusi, nes nuomonių, kurios šiek tiek kėlė abejonių prieš važiavimą, buvo.
P. S. Vyriausybės puslapyje įžiūrėjau nuotrauką, kur Šimonytės ,,fanės”, kartu su ja besišnekučiuojančios, dengia NS laikraštį kepure:)
Dovilas. Taip pat skubu pasidalinti naujienomis iš Ariogalos tremtinių sąskrydžio. Tiesiog puikus renginys mūsų dalyvavimo ir bendravimo su sąskrydžio dalyviais prasme. Nuotraukomis ir įspūdžiais detaliau, tikiuosi, pasidalins kiti aktyvistai iš buvusios mūsų 10 partiečių komandos. (Jau dalinasi!)
Aš čia informuosiu tik apie įvykius konservų bendruomenėje. Iš pat ryto sutiktas Audronius Ažubalis pakvietė 13:00 val. ateiti į Valdo Rakučio paskaitą (?) šauliams. Gal taip tik sutapo, kad apie 13:00 val. šventės dalyviams kalbas sakė Šimonytė, Juknevičienė ir pan. personos. Pats V.Rakutis, nedalyvavęs šventiniame sąskrydyje ir pasipuošęs Vl. Putvinskio klubo marškinėliais, iš automobilio atvyko tiesiai į didelę palapinę, kurioje su Ažubaliu ne šauliams, bet konservatorių partiečiams pristatė naujieną – jie kuria Respublikonų bendriją TS-LKD sudėtyje.
Tikslas – atstovauti konservatyvias idėjas ir tokius pat rinkėjus, organizuotai priešinantis partijos vadovų liberalistinėms nuotaikoms ir balsavimams prieš visas konservatyvias ir patriotines iniciatyvas. Per trumpą, tik 30 min. trukmės bendravimą užsiminta, kad iniciatorius yra Ažubalis, o idėjinės dalies autorius – istorikas Rakutis. Kviečiami prisijungti ir registruotis pritariantys partiečiai. Ažubalis teigė, kad Rakutis apie Respublikonų bendrijos steigimą partijos vadovybę yra informavęs. Į klausimą, kaip reaguota, trumpai atsakė “Blogai”.
Vėl gal tik sutapimas, kad dar nespėjus po šio pristatymo iš palapinės išeiti dalyviams, jau įbėga R. Juknevičienės dvariškiai ir prašo visus likti dabar jau pabendravimui su Rasele. Beje, iš renginio tribūnos tik prieš kelias minutes šaukusia “Valstybės nereikia susigrąžinti, nes niekas jos neatėmė. Jus apgaudinėja!”. Nedalyvavau Raselės pristatyme, tai tik numanau jos pokalbio temas…
Linas. Hm…įdomu kuo skiriasi respublikonų bendrija, nuo nėrimo vašeliu bendrijos, TS-LKD sudėtyje?
Eglė. Dar įspūdžių iš Ariogalos. Paskaičius kolegų komentarus, važiavau nusiteikusi prisižiūrėti piktų veidų ir būti aplipdyta „nacių“, „kremlinių“ ir kitomis etiketėmis. O grįžome pakylėtos nuotaikos. Piktų nebuvo, tikrai tik keli neėmė laikraščio, daug palaikančių. Žmonės, jau gavę laikraštį kitame mieste, ėmė po kelis parvežti draugams, klausė kada bus kitas laikraštis. Eisenos metu, kai vos spėjome dalinti laikraščius, vienas eisenoje dalyvavęs jaunas vyras, apsirengęs kažkokią uniformą (gal skautų, nespėjau įsižiūrėti), paėmė už rankos ir džiaugsmingai pasakė Nacionalinis susivienijimas. Dar prie palapinės buvo priėjęs jaunuolis su šaulių uniforma ir pasidžiaugė, kad atvažiavome.
Vytautas. Visų laikų tautos ir visuomenės buvo sudarytos iš trijų grupių žmonių: dorybingu, ydingų ir ,,tarpinių“. Platonas dorybę apibrėžė kaip stabilią dispoziciją gėriui. Tai reiškia, kad dorybingasis nėra tik neapibrėžtai ,,geras” ar ,,neblogas” žmogus, bet tas, kuris elgiasi taip, kaip reikia, bet kuriomis aplinkybėmis. Savo ruožtu yda — stabili dispozicija blogiui. Ydingas yra ne šiaip turintis silpnybių ir trūkumų žmogus, bet tas, kurio sieloje blogis įsišaknijęs taip, kad įprastiniais ugdomojo poveikio būdais neišraunamas. Visose visuomenėse dorybingų yra mažuma, ydingi irgi nesudaro daugumos. Dauguma yra svyruonėliai — tie, kurie linkę daryti gera, bet su sąlyga, kad tai nėra per sunku ir ne per brangiai kainuoja. Tai ir leidžia žvelgti į ateitį su atsargaus optimizmo doze.
Pernelyg griežtai kalbėti apie tokius piliečius kaip konservatorių fanatai ar tie patys politkaliniai ir tremtiniai reikėtų vengti, nors tiesa, kad susilaikyti kartais nelengva. Tačiau bet kuriuo atveju būtina keisti kalbėjimo akcentą. Pernelyg ilgai už viską, ką turime, buvo kaltinama tik valdžia, o piliečiai noriai laikomi vien jos aukomis. Bet ar iš tikrųjų dėl Lietuva krečiančių bėdų niekuo dėti tie 50 %, kurie nesiteikė ateiti į rinkimus? Ar toks elgesys nėra niekšiškumas būtent todėl, kad kenčia ne tik jie — tai būtų jų reikalas –, bet visa visuomenė? Jau tris dešimtmečius politiniai kaliniai ir tremtiniai yra viena svarbiausių TS-LKD atramų, o tai reiškia — jiems tenka milžiniška atsakomybė už vykstantį Lietuvos naikinimą.
Kiek kalti — nepaprastai sudėtingas klausimas, į kurį įmanoma atsakyti tik vertinant kiekvieno iš jų veiksmus ir atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Svarbių veiksnių — daugybė. Politkaliniai ir tremtiniai nėra tas pats kontingentas. Daug žmonių atsidūrė tremtyje net nesuprasdami už ką, nes niekada nesidomėjo politika. Šio sluoksnio žmonėms ir jų vaikams dėl sovietmečiu specialiai kurtų kliūčių buvo sunkiau prieinamos humanitarinių ir socialinių mokslų studijos, o politiškai naivius žmones lengva apgaudinėti. Turi reikšmės bendras menkesnis išsilavinimas ir ribotas akiratis. Galiausiai socialinės psichologijos eksperimentai parodė, kaip smarkiai žmonės linkę paklusti ir elgtis konformistiškai…
Bendras vaizdas — slegiantis. Tiesa, kad šiais žmonėmis negailestingai manipuliuojama. Panašiai kaip sovietmečiu eiliniais ,,revoliucijos” ar karo veteranais, kuriems buvo leidžiama pasidžiaugti paradais ir šventiniais minėjimais ar dėti gėles ant kapų, o vadai tvarkė savo reikalus. Šių dienų Lietuvoje panašiai palikta ir tokią pat funkciją atlieka Gedulo ir vilties diena, Ariogalos sueiga, leidžiama su ašaromis akyse dainuoti ,,žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos…”. Neįmanoma pamiršti kažkur matyto vaizdo, kai stovėdami politkaliniai ir tremtiniai ovacijomis sveikina žiauriai jų nekenčiančią Grybauskaitę, kuri, žvelgdamas į juos, turbūt galvojo: ,,per mažai jūsų, buožių ir nacionalistų išvežėme, reikėjo visus nugalabyti”.
Prarają tarp apsimestinės pagarbos ir ciniškai instrumentinio požiūrio į juos turbūt nujaučia daugelis šių žmonių. Netrūksta viską žinančių ir puikiai suprantančių — Kęstutis visiškai teisus. Ir čia jau ryškėja pradžioje minėtos skirtys. Dalis suprantančių, kaip, pvz., krikdemų frakcija Seime, yra tie ydingieji, arba tiesiog užkietėję niekšai, kuriems asmeninė gerovė yra svarbesnė už viską. Bet yra ir nujaučiančių bei iš dalies suvokiančių, bet intelektualiai ribotų ir bevalių žmonių, kurie plaukia pasroviui. Ypatinga kategorija — aršieji fanatikai, kuriems tapatinimas su TS-LKD yra asmeninės tapatybės dalis, kurią praradus sugriūtų visas jų pasaulėvaizdis ir gyvenimo prasmė. Dalis tiesiog nemąsto ir nenori mąstyti net susidūrę su jų įsitikinimus griaunančių faktų lavina. Todėl sutikčiau su Ramūnu, kad oficialiai jų vadovybė turbūt nesiryš nutraukti ryšių su konservatoriais.
Bet yra viena lemiamai svarbi aplinkybė: per dvejus metus iš esmės pasikeitė Lietuvos padėtis. Nesiryžtantys nutraukti ryšių žmonės vis dėlto anksčiau turėjo galimybę racionalizuoti ir pateisinti savo konformizmą — jie galėjo įtikinėti save ir kitus, kad nors stiprėja tradicinių vertybių puolimas, tiesioginės grėsmės vis dėlto nėra, ,,krikdemiškas” sparnas ne toks jau silpnas ir visa tai apgins. Tai, kas įvyko ir vyksta pastaraisiais metais, be abejo, nedžiugina. Bet žvelgiant politiškai, yra gerai — pagaliau dūžta visos iliuzijos, nes tai, kas seniai suplanuota padaryti su Lietuva ir buvo pamažu ir atsargiai daroma, dabar įgyvendinama atvirai, brutaliai, vaizdžiai kalbant — apnuoginus plėšrūnų iltis. Prof. Laimos nurodytas V. Rachlevičiaus str. tarsi nepasako nieko naujo, bet kartu pateikiamas puikus panoraminis Lietuvos padėties vaizdas. Taip — tai jau totalinis naikinimas. Taigi prieitas slenkstis, kai konformizmą ir pasyvumą pateisinančioms konservatorių šalininkų (ir ne tik jų) racionalizacijoms tiesiog beveik nebėra vietos. Apsimesti, kad nesupranti, kas vyksta, darosi visi sunkiau. Praktiškai neįmanoma. Ir štai čia — vėl grįžtant prie Platono schemos — turi prasidėti judėjimas trečiojoje — svyruojančių — grupėje. Tą pajudėjimą jau matome: atsigręžiančių į NS buvusių konservatorių, tarp jų politkalinių ir tremtinių, skaičius akivaizdžiai auga. Lėčiau negu norėtųsi — bet auga. Todėl bendrauti su šiais kadaise atrodžiusiais negrįžtamai įsipainiojusiais konservatorių tinkluose žmonėmis yra labai prasminga ir būtina. Bet kad jie ateitų, pirmiausia privalo sužinoti, kad ateiti yra kur — į sambūrį, kuris užsiima tokia keistenybe, kaip laikraščių dalijimas.
O kai jų vadovai susivoks, kur išeinama, ir supras, kad išeinančių nemažai ir vis daugėja — kas žino? Būna pavėluotų praregėjimų ir atsivertimų 🙂
Vytautas. Turbūt daugelis klausia, kokia NS žygio per Lietuvą ir viso šio sunkaus darbio prasmė. Atsakant į šį klausimą verta prisiminti ir lietuvių kalba išleistą Benedictseno knygą, ,,Bundanti tauta“, kuris aprašė XIX a. tautinio Atgimimo prasmę: ,,<… tokia pati nauda, kaip ir bukam, mašinaliai dirbančiam darbininkui staiga suvokus savo darbo prasmę ir įdėjus į jį širdies. Darbininkas ,,nubunda“ tada, kai jis tikisi gauti iš savo triūso ne vien duonos. Štai ko dabar pasiryžę siekti lietuviai. <…> Visi gražūs žodžiai apie pasaulinę pilietybę, bendrą kovą, nors ir būtų sunkumų dėl rasės ar kalbos, visos gražios idėjos tėra miglota viltis. Mūsų jausmai nepajėgia aprėpti daugiau už savo tautą ir esame neatsiejami nuo jos, tačiau šis ryšys palaiko ir paremia mus. Jei pasileisime, tapsime panašūs į jūroje plūduriuojančius sielius, nes kiekviena tauta yra tarsi medžiaga laivui. <…> Bendra žemė ir kalba – tai toks stiprus ryšys, kad tik nedaugelis sugeba susilieti su svetima tauta, net jei verčia likimas. Reikia laiko, kad išsilaisvintum iš senosios tautinės priklausomybės, ir dar daugiau laiko, kad priimtum naująją. Kol nepajunti atsakomybės kartu su žmonėmis, tarp kurių gyveni, negali visiškai priklausyti tai tautai“ (Benedictsen 1997: 12).
Jis taip pat rašė, jog tautinis jausmas – tai ne vaikiška ir siaura pasaulėjauta. o ir ne siaura sąvoka. Tautinis jausmas – intuityvus savo galios pajautimas, panašus į tą jausmą, kurį patiria vaikas, apsuptas savo artimųjų ir pasirengęs padaryti daugelį dalykų, kurių nesiryžtų atlikti būdamas vienas tarp svetimų. Tai jausmas, kad nesi vienas (Benedictsen 1997: 11).
Šios citatos ir įžvalgos yra veidrodis, į kurį paprasčiausiai užtenka žvilgtelėti ne užmerktomis akimis, ir jame išvysime šių dienų lietuvius. Bet kuris rimtesnis istorijos, kultūros ir politikos tyrėjas nedvejodamas pasakys: ta pati merdėjimo, jau pereinančio į mirimą, būklė. Ir tai nėra joks spalvų tirštinimas, tuščias gąsdinimas ar ,,pylimas” ant tautos. Todėl, kad galima objektyviai ir sausai (iš esmės panašiai kaip skelbiamos ligos diagnozės) įvertinti ir konstatuoti akivaizdų faktą: tai, kas iš pažiūros atrodo esanti ir vadinama lietuvių tauta, yra niekaip, išskyrus privačiais pragmatiškais ryšiais nesusijusių, tai yra jokio bendro tikslo neturinčių ir kolektyvinės valios negalinčių sutelkti bei išreikšti izoliuotų individų (bio)masė. Ji iš inercijos dar šneka lietuviškai, bet iš esmės jau yra pasiruošusi atsisakyti gimtosios kalbos ir šnekėti jiems primesta kalba, kad ir kokia ji būdu. Tai įrodyti be galo paprasta. Egzistuoja taisyklė: žmonės gina jiems iš tiesų svarbius dalykus. Jeigu šito nedaro — vadinasi, tie dalykai nėra svarbūs, net jeigu būtų paaimanuojama, kad jie yra prarandami. Lygiai taip pat nevertėtų piktintis dėl apibūdinimo ,,biomasė” — žodis net geriau, negu ,liaudis” perteikia vykstančio tautos nuosmukio ir išsigimimo esmę. Hegelis pasakė tai, kas žinoma nuo seniausių laikų, griežto teorinio teiginio forma: išlieka tik tos tautos, kurios valingai teigia savo istorinę ir politinę būtį. Tai reiškia, kad asimiliuotos ir išnykusios tautos žmonijos istorijoje atlieka biomasės, kuriai laiminčios tautos primeta savo dvasinę ir kultūrinę formą, vaidmenį. Kalbant dar paprasčiau — tokios tautos yra trąšos, maitinančios nugalinčių ir silpnomis tautomis besimaitinančių tautų medžius. Jokios racionalizacijos, jokie savęs teisinimai negali atšaukti šio istorijos dėsnio. Todėl turime savęs klausti, kas mes esame ir kuo norime būti: lietuviakalbė trąša ar lietuvių tautos medžiu?
Toliau save apgaudinėti tuo, ką vadinu pramoginiu patriotizmu, yra neįmanoma ir savižudiška. Netrukus regėsime dar vieną tokio ,,patriotizmo” pliūpsnį. Nesunku numatyti, kiek prasidėjus pasaulio krepšinio čempionatui bus prarėktų gerklių ir ištuštinta alučio bokalų. O jeigu dar pusėtinai seksis 🙂 Taigi, jeigu ir toliau pagrindiniu patriotiškumo rodikliu bus gerklės užkimimo laipsnis ir išgertų bokalų skaičius, greitai viskas baigsis.
Beje, natūraliai kyla klausimas ir dėl tokių patriotizmo apraiškų, kaip Vasario 16 ir Kovo 11-osios eitynės. Viskas būtų gerai, bet… Galima ir vėl įsivaizduoti, kaip pasikeistų Lietuvos veidas ir galimai likimas, jeigu nors kiek didesnė tokių eitynių dalyvių dalis rastų bent vieną kitą savaitgalį per metus išeiti į žmones ir savo pavyzdžiu priminti, kad tautos gyvuoja ne vien pramogomis. Kad ir tie patys baikeriai. Aplakstantys visus Lietuvos kampelius, turintys tam tikrą įvaizdį ir autoritetą tarp vaikų ir paauglių žmonės — negalėtų keliaudami pasiimti pluoštelį NS laikraščių ar kitokios spaudos ir šitaip iš dalies atlikti XIX a. knygnešių misiją?
Tokių knygnešių bus 20 ar 30 – Lietuva bus vienokia. Atsiras 100, keli šimtai ar 1000 – kitokia.
Parengta iš paskelbtų NS dalyvių kelionių įspūdžių