10 klausimų ir atsakymų apie Ukrainos liustracijos įstatymą

Karl Volokh | censor.net.ua

Kaip žmogus, tiesiogiai prisidėjęs kuriant ir priimant įstatymą „Dėl valdžios apvalymo“, norėčiau pateikti kai kuriuos šio dokumento paaiškinimus. Kartu su kolegomis išklausėme daug dalykinių patarimų ir labai mažai kritikos, skirtos įstatymui, ir pagal galimybes atsižvelgėme į viską, kuo ta kritika buvo konstruktyvi. Dabar įstatymas priimtas ir pasirašytas prezidento, bet, kaip man pasirodė, ne visi dar iki galo suvokė, kokia jo esmė ir koks jo vykdymo mechanizmas. Aš norėčiau atsakyti į kai kuriuos pačius aštriausius klausimus, kurių pagrindinis – „O kas toliau?“ Nuoširdesni klausia taip: „Na ir…?“

Pradžioje noriu pastebėti, kad šis įstatymas yra jei ne labiausiai, tai vienas iš labiausiai aptarinėjamų. Akivaizdu, aktyviausi Ukrainos piliečiai jaučia be galo didelį liustracijos poreikį. Šių metų sausio 16-osios „diktatoriški įstatymai“ taip pat buvo labiausiai svarstomi, bet juos rengiant visuomenė neturėjo jokios galimybės dalyvauti, antraip jie išvis nebūtų pasirodę. Liustracijos įstatymas, galiu užtikrinti, nebuvo rengiamas užkulisiuose – kiekvienas, kuris norėjo ką nors pasakyti, pasiūlyti arba kam nors paprieštarauti, taip ir padarė. Tas, kuris nenorėjo, liko nuošalyje savo valia.

1. Kodėl įstatymas sulaukė ir palaikymo, ir kritikos?

Palaikoma dėl to, kad toks yra visuomenės reikalavimas – apvalyti valdžią nuo nusikaltėlių ir korupcionierių. Priimti tokį įstatymą buvo mūsų šansas ir mes jo nepraleidome. Kritiką kelia tai, kad įstatymas pasikėsina į labai turtingų, labai įtakingų ir labai korumpuotų žmonių interesus, todėl laukti jų supratingumo būtų naivu. Neverta abejoti jų gebėjimais suorganizuoti kampaniją prieš šį įstatymą. Ir jie tai daro. Visuomenės užduotis – nepasiduoti jų spaudimui, jei ji iš tiesų nori apvalyti valdžią nuo nusikaltėlių.

2. Ar įstatymas dėl valdžios apvalymo nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos?

Kategoriškai – ne. Daug žmonių nesupranta įstatymo esmės ir laiko, kad nušalinimas nuo valstybės tarnybos yra bausmė – kaip baudžiamojoje teisėje. Tiesą sakant, yra ne taip. Mes juk nelaikome bausme tokios situacijos, kai žmogus savo darbo vietoje nėra atestuojamas, tiesa? Taip ir čia. Faktiškai šis įstatymas prideda prie kvalifikacinių reikalavimų sąrašo dar vieną – visuomenės pasitikėjimą. Dėl visiems žinomų priežasčių šis faktorius šiuo metu yra labai svarbus. Įsivaizduokite teisėją, kuris negali paaiškinti, iš kur jis turi triaukštį namą Konča-Zaspoje (ukr. Конча-Заспа –rekreacinė poilsio zona istoriniame Kijevo miesto Holosivo rajone – red. past.), kurio vertė – keli milijonai dolerių. Liustracijos įstatymas pats savaime neatima nuosavybės, teisėjai nesėda į kalėjimą už korupciją vien dėl to, kad jis negali patvirtinti savo nuosavybės įgijimo teisėtumo, bet jis praranda pasitikėjimą ir dėl to negali būti teisėju. Beje, daugelio šalių teisės aktai nekaltumo prezumpciją mokestiniais klausimais panaikina. Jei valstybė reikalauja, būtent piliečiui tenka atsakomybė pateikti ataskaitą apie savo pajamas. Ir neverta jaudintis dėl to, kad atleistas teisėjas (valdininkas) badaus – juk jis galės dirbti advokatu ar privačiame versle. Gruzijos pavyzdys – geriausia iliustracija.

3. Ar gali liustracijos teisės aktai išnaikinti korupciją?

Liustracijos teisės aktai, be abejo, negali išspręsti visų klausimų, susijusių su korupcija, ir tai reikia aiškiai suprasti. Paprastas pavyzdys. Pirmajame įstatymo variante buvo trys valdininkų giminaičių ratai, kuriuos planuota patikrinti: pirmasis ratas – pats valdininkas, jo sutuoktinis ar sutuoktinė, vaikai, gyvenantys kartu su jais; antrasis – tėvai, broliai ir seserys; trečiasis – seneliai, močiutės ir vaikaičiai, bet mes susidūrėme su tuo, kad remiantis dabartiniais antikorupciniais teisės aktais yra neįmanoma patikrinti pastaruosius du ratus. Kodėl? Pavyzdžiui, mes reikalaujame iš valdininko, kad jo uošvis ir uošvė pateiktų savo turto deklaraciją, darydami prielaidą, kad būtent jų vardu gali būtų įforminta tarnautojo neteisėtai įgyta nuosavybė. Bet uošvis ir uošvė turi teisę to nedaryti, t.y. nedeklaruoti savo turto, o mes neturime įstatyminio pagrindo įpareigoti juos tai padaryti. Arba, tarkim, jie tiesiog negali paaiškinti savo aktyvų kilmės. Ir valdininkas, kaip liustracinio patikrinimo objektas, tokiu atveju pagrįstai gali klausti: kaip galima bausti jį už tai, kad uošvio pajamos yra neskaidrios arba jis, uošvis, tyčia nenori pateikti deklaracijos, kad tik nemylimas žentas būtų atleistas iš darbo? Kitaip sakant, kai antikorupciniai teisės aktai bus pasirengę eiti toliau, nei yra dabar, mes galėsime sugriežtinti liustracinius kriterijus. O kol kas jie apsiriboja tik pirmuoju giminaičių ratu. Mes turime atminti, kad liustraciniai teisės aktai pratęsia antikorupcinius, o ne užbėga jiems už akių.

4. Koks likimas laukia labiausiai odiozinių Janukovyčiaus periodo figūrų dabar, kai priimtas valdžios apvalymo įstatymas? Ar kas nors iš jų gali išvengti liustracijos?

Labiausiai odiozinės figūros išvažiavo iš šalies arba nedirba valstybės tarnyboje. Bet jie bus liustruojami, jei bandys grįžti į valdžią. Dabar sunku prisiminti ką nors iš labiausiai odiozinių, kurie atsidūrė už įstatymo veikimo lauko. Dažnai kalbama, kad pagal mūsų įstatymą Sergejus Liovočkinas išvengs liustracijos. Bet yra ne taip – jis vienareikšmiškai negali grįžti į valstybės tarnybą, todėl jis pakankamai atkakliai priešinasi įstatymui bandydamas jį sukompromituoti. Įstatyme yra dvi valstybės tarnautojų kategorijos, kurias privalu atleisti iš karto ir besąlygiškai – ėję atitinkamas pareigas valdant Janukovyčiui ir susiję su represijomis prieš Maidaną. Ir šių žmonių sąrašus Vyriausybė jau sudarė. Kelios dešimtys žmonių artimiausiomis savaitėmis pasitrauks, po to jais paseks ir kiti. Čia kalbama jau apie keletą tūkstančių tarnautojų. Iš viso per artimiausią pusmetį bus patikrinta iki milijono žmonių.

5. Ar galima liustracijos įstatymą laikyti „galutiniu“? Kada baigsis liustracija?

Visose šalyse, kuriose buvo įvykdyta liustracija, šis procesas nebuvo vienkartinis veiksmas, prasidėdavęs ir baigdavęsis numatytomis dienomis. Tai ilgas procesas ir su metais liustracijos kriterijai tik griežtėja. Kaip ir denacifikacija, Vokietijoje besitęsianti nuo 1945-ųjų (tiesa, tai ypatinga liustracija, nes joje esama ir kriminalinio persekiojimo elementų). Ir mūsų procesas bus ilgas. Praeis pirmasis liustracijos etapas, ir visuomenė tikriausia nuspręs, kad reikalavimus valdininkams reikia griežtinti. Todėl negalima manyti, kad įstatymas tobulas ir baigtinis.

6. Ar galima pasitelkus šį įstatymą visiškai apvalyti valdžią?

Žinoma, ne. Niekas to ir nesitiki, bent jau dabar. Jei mes imsime valdininkus (prokurorus, teisėjus), kurie buvo pakankamai gudrūs ir atsargūs, kad nesąžiningai įgytą turtą įformintų ne savo vardu, tai pirmuoju etapu jie, visai galimas daiktas, išsisuks nuo šio įstatymo. Mes pasieksime tik pačius įžūliausius, beatodairiškus ir nebepataisomus. Su laiku, tobulindami antikorupcinius teisės aktus, tikimės pasiekti ir visus kitus. Bet svarbiausia – įstatymo taikiniams pagaliau taps aišku, kad šalyje pasikeitė žaidimo taisyklės. Ir ankstesnė įžūli, iššaukianti prabanga, kurioje gyvena valdžią Ukrainoje turintys, kainuos jiems tarnybą. Be to, aš tikiuosi, kad šiuo atveju liustracija bus tik papildoma priemonė – šalia kalėjimo bausmių, kurias korupcionieriai gaus už savo veiksmus. Jūs žinote, kad dabar dėl įtvirtintos kolektyvinės atsakomybės sistemos nepavyksta nieko patraukti atsakomybėn. Bet pradėta liustracija padės išjudinti šį procesą. Į valdžią masiškai ateis nauji žmonės ir, mūsų skaičiavimais, procesas pajudės iš mirties taško.

7. Ar bus liustruojami valstybės tarnautojai, kurie eina renkamas pareigas (merai, deputatai), taip pat – teisėjai?

Iš pradžių mes buvome įtraukę deputatus, merus ir panašias renkamas pareigas į liustruojamųjų sąrašus. Bet mus pataisė Europos ekspertai, pagrindę tai tuo, kad rinkimai yra pats teisingiausias būdas liustruoti, – juk būtent tauta, kaip valdžios suverenas, skiria žmones į pareigas, ir yra neteisinga atimti iš tautos šią teisę biurokratų naudai. Pradedant nuo kitų rinkimų Vyriausios rinkimų komisijos tinklapyje bus būtina paskelbti informaciją apie tai, kiek vienas ar kitas kandidatas atitinka liustracijos kriterijus, o tauta tegul pati sprendžia mesdama biuletenius į urną.

Teisėjų klausimas sudėtingesnis. Pagal Konstituciją yra tik du pagrindai atleisti teisėją: priesaikos sulaužymas (tam reikalinga speciali įrodinėjimo procedūra) ir neatitikimas specialiems profesiniams kriterijams. Bet įstatymas papildo tam tikru būdu kvalifikacinius reikalavimus, keliamus teisėjų pareigybei. Pavyzdžiui, teisėjas, neatlikęs turto liustracijos ar priėmęs tokį nuosprendį, kurį vėliau pakeičia Europos Žmogaus Teisių Teismas, automatiškai yra atleidžiamas iš užimamų pareigų. Taip kad teisėjai vis tiek neliks šio proceso nuošalėje.

8. Kodėl nekuriamas joks valdžios institutas, atsakingas už liustraciją? Kokia liustracijos procedūra? Kaip liustracijoje gali dalyvauti visuomenė? Ar yra galimybė apeiti įstatymą?

Papildomas valdžios institutas nesukurtas todėl, kad nėra būtinybės turėti dar vieną biurokratinę struktūrą, kokių ir taip yra per daug, tačiau Teisingumo ministerija, remdamasi savo Kovos su korupcija departamentu, prie savo pareigų pridės ir šią – koordinuoti liustraciją.

Įstatymas parašytas tokiu būdu, kad jame neliko erdvės iniciatyvai ir piktnaudžiavimams vienos ar kitos pusės naudai, t.y. liustracinio tikrinimo metu mes turime gauti atsakymą į vieną klausimą: kokiam nors valdininkui liustracijos įstatymas taikomas ar ne. Ir tai viskas. Taigi daug svarbiau ne kurti naują [valdžios] institutą, o kontroliuoti, kaip įstatymas vykdomas. Pavyzdžiui, generalinis prokuroras tikrina savo žinybą. Dokumentas, apie tai, ar atliko jo tarnautojai turto liustraciją, siunčiamas ne tik generaliniam prokurorui, bet ir Teisingumo ministerijai, kuri turi kontroliuoti, kaip pasielgta su informacija, kad toks ir toks darbuotojas neatliko liustracijos ir turi būti atleistas per 10 dienų. Po to tai tikrinama. Kad ši informacija netyčia „nepasiklystų“ Teisingumo ministerijoje, prie jos bus sukurtas visuomeninis priežiūros institutas, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į pažeidimus, jei tokių būtų.

Kas dėl galimybės apeiti įstatymą, tai čia reikia turėti omeny, kad jis nebuvo rašomas konkretiems žmonėms ir dėl to keletas laimingųjų būtinai atsiras. Įsivaizduokite žmogų, ėjusį keletą atsakingų pareigų valdant Janukovyčiui, bet (taip jau susiklostė) jį perkeldavo iš vienos vietos į kitą, ir jis niekur nedirbo daugiau nei metus. O Įstatyme apibrėžta, kad kalbama apie valdininkus, ėjusius konkrečias pareigas ilgiau nei metus. Ką gi, šiam konkrečiam žmogui tiesiog pasisekė. Jei, žinoma, koks nors teisėjas nenuspręs, jog kokių nors pareigų ėjimo terminus reikia sumuoti. Bet būtų keista įstatymą derinti pagal kokį nors konkretų žmogų.

9. Kodėl, skirtingai nuo europietiškų liustracijos įstatymų, ukrainietiškame įstatyme ideologinė liustracija akcentuojama kur kas mažiau? Kodėl ukrainiečių įstatymas daug labiau nukreiptas į turtinį, o ne į politinį dėmenį? Kuo skiriasi europietiška ir ukrainietiška liustracijos?

Skirtumus tarp Ukrainos ir Europos šalių įstatymų lemia istorijos etapai, kuriais vykdoma liustracija. Europiečiams pagrindinė grėsmė tuo metu buvo komunistinės sistemos ir sovietinių (bei jam giminingų) specialiųjų tarnybų čiuptuvai. Ukraina beveik ketvirtį amžiaus gyvena pokomunistinėje visuomenėje ir daugelis to meto problemų tapo nebeaktualios. Dauguma aukštų komunistinių funkcionierių šiandien jau seniai išėję į pensiją, o dauguma komjaunimo darbuotojų išsivaikščiojo po visiškai skirtingas ideologines stovyklas. [Aukščiausios Rados] pirmininkas Aleksandras Turčinovas vadovavo vienam iš komjaunimo rajoninių skyrių, o deputatas Alkesandras Jefremovas buvo komjaunimo miesto komiteto sekretoriumi, tačiau šiandien jie yra tarpusavy kovojančiose, ideologiškai priešingose partijose. Argi galima jiems taikyti vienodas ribojančias priemones? Akivaizdu, kad ne. Beje, komjaunimo funkcionieriai nė vienoje Europos šalyje nebuvo liustracijos taikiniu.

Tačiau per šiuos metus Ukrainoje atsirado kitų rimtų problemų, kurias liustracija ir siekia išspręsti, pavyzdžiui, sisteminė korupcija. Arba kita bėda: šiandien susiklosčiusi tokia padėtis, kad valstybės paslapčių „nešiotojai“ tiesiogine prasme yra šalyje, kuri vykdo karinius veiksmus prieš Ukrainą. Kas dar Europoje buvo susidūręs su tokia problema? Būtent toks situacijų skirtumas ir lemia liustracijos įstatymų skirtumus. Ir dėl šios priežasties mums reikia pradėti būtent nuo valdininkų nuosavybės ir nuo jų tarnavimo atvirai antiukrainietiškam Janukovyčiaus režimui.

10. Kuo pradinis įstatymo variantas skiriasi nuo priimtojo? Ar tikrai įstatymas buvo prirašomas ar perrašomas svarstymo proceso metu Aukščiausiojoje Radoje? Kas pasikeitė? Su kokiais kompromisais teko sutikti, kad įstatymas būtų priimtas? Ar atsirado kam nors galimybė išvengti įstatymo poveikio?

Be abejo, šis įstatymas negali būti be kompromisų – juk tai ne instrukcija, o dokumentas, už kurį buvo balsuojama parlamente ir kuris turi būti palaikytas daugumos jo narių. Taip, buvo kai kurių, tačiau ne principinių keitimų, kuriuos siūlė partijos, kad svarbūs joms žmonės galėtų likti dirbti. Tačiau kai reikia rinktis tarp neprincipinės formuluotės ir galimybės, kad įstatymas bus priimtas, tai būtinybė daryti kompromisus pasidaro akivaizdi.

Pagrindinis klausimas, dėl kurio kilo nesutarimų tarp įstatymą rengusios darbo grupės narių, buvo punktas, kurį sąlygiškai mes vadiname „teise nuplauti kaltę krauju“. Įstatyme yra viena „landa“, panaikinanti pareigą liustruotis, t.y. netekti darbo, tam, kuris dalyvavo kariniuose veiksmuose šalies rytuose Ukrainos armijos, Nacionalinės gvardijos, UST [rus. Служба бесопасности Украины – СБУ – Ukrainos Saugumo tarnyba – UST – red. past.]ir pan. gretose. Iš pradžių mes ketinome palikti šią „landą“ tik eiliniams darbuotojams, tarp jų – ir „Berkuto“ nariams, nepadariusiems kriminalinio nusikaltimo. Tačiau paaiškėjo, kad ir šalies vadovus reikėjo palikti darbe, ir aukštesnio laipsnio bei kvalifikuotus pareigūnus, tuos pačius UST darbuotojus bei pasieniečius, kariaujančius Rytuose. Ir mes pripažinome tokius argumentus svariais, nes visuotinis pasienio tarnybos išvaikymas dabartinėmis sąlygomis – be galo rizikingas žingsnis, keliantis grėsmę Ukrainos saugumui. Man asmeniškai tai ne kompromisas su sąžine, tai protingas kompromisas, todėl kad Vyriausiajam kariuomenės vadui reikia vykdyti karinius uždavinius, ir jei jam teks išvyti iš tarnybos svarbius АТО [rus. антитеррористическая операция – antiteroristinė operacija – ATO – red. past.] žmones, jam gali kilti dar daugiau sunkumų, nei yra dabar.

Jei palyginsite įstatymo variantus po pirmojo svarstymo ir paskutinį, tai pamatysite, kad esama tik išorinių skirtumų, nes pasikeitė jo struktūra (pasikeitė kokybiškai ir į gerąją pusę), bet liko beveik nepasikeitę liustraciniai kriterijai. Įstatymas tiesiog tapo logiškesnis ir darnesnis. Dabar jį kur kas lengviau suprasti ir vykdyti. Žinoma, buvo atsižvelgta ir į dalį deputatų pasiūlytų pataisų. Jei nebūtų šio įstatymo boikotavęs Aukščiausios Rados atitinkamas komitetas, viskas būtų praėję kur kas sklandžiau ir greičiau.

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė

censor.net.ua

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

10 klausimų ir atsakymų apie Ukrainos liustracijos įstatymą

Karl Volokh | censor.net.ua

Kaip žmogus, tiesiogiai prisidėjęs kuriant ir priimant įstatymą „Dėl valdžios apvalymo“, norėčiau pateikti kai kuriuos šio dokumento paaiškinimus. Kartu su kolegomis išklausėme daug dalykinių patarimų ir labai mažai kritikos, skirtos įstatymui, ir pagal galimybes atsižvelgėme į viską, kuo ta kritika buvo konstruktyvi. Dabar įstatymas priimtas ir pasirašytas prezidento, bet, kaip man pasirodė, ne visi dar iki galo suvokė, kokia jo esmė ir koks jo vykdymo mechanizmas. Aš norėčiau atsakyti į kai kuriuos pačius aštriausius klausimus, kurių pagrindinis – „O kas toliau?“ Nuoširdesni klausia taip: „Na ir…?“

Pradžioje noriu pastebėti, kad šis įstatymas yra jei ne labiausiai, tai vienas iš labiausiai aptarinėjamų. Akivaizdu, aktyviausi Ukrainos piliečiai jaučia be galo didelį liustracijos poreikį. Šių metų sausio 16-osios „diktatoriški įstatymai“ taip pat buvo labiausiai svarstomi, bet juos rengiant visuomenė neturėjo jokios galimybės dalyvauti, antraip jie išvis nebūtų pasirodę. Liustracijos įstatymas, galiu užtikrinti, nebuvo rengiamas užkulisiuose – kiekvienas, kuris norėjo ką nors pasakyti, pasiūlyti arba kam nors paprieštarauti, taip ir padarė. Tas, kuris nenorėjo, liko nuošalyje savo valia.

1. Kodėl įstatymas sulaukė ir palaikymo, ir kritikos?

Palaikoma dėl to, kad toks yra visuomenės reikalavimas – apvalyti valdžią nuo nusikaltėlių ir korupcionierių. Priimti tokį įstatymą buvo mūsų šansas ir mes jo nepraleidome. Kritiką kelia tai, kad įstatymas pasikėsina į labai turtingų, labai įtakingų ir labai korumpuotų žmonių interesus, todėl laukti jų supratingumo būtų naivu. Neverta abejoti jų gebėjimais suorganizuoti kampaniją prieš šį įstatymą. Ir jie tai daro. Visuomenės užduotis – nepasiduoti jų spaudimui, jei ji iš tiesų nori apvalyti valdžią nuo nusikaltėlių.

2. Ar įstatymas dėl valdžios apvalymo nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos?

Kategoriškai – ne. Daug žmonių nesupranta įstatymo esmės ir laiko, kad nušalinimas nuo valstybės tarnybos yra bausmė – kaip baudžiamojoje teisėje. Tiesą sakant, yra ne taip. Mes juk nelaikome bausme tokios situacijos, kai žmogus savo darbo vietoje nėra atestuojamas, tiesa? Taip ir čia. Faktiškai šis įstatymas prideda prie kvalifikacinių reikalavimų sąrašo dar vieną – visuomenės pasitikėjimą. Dėl visiems žinomų priežasčių šis faktorius šiuo metu yra labai svarbus. Įsivaizduokite teisėją, kuris negali paaiškinti, iš kur jis turi triaukštį namą Konča-Zaspoje (ukr. Конча-Заспа –rekreacinė poilsio zona istoriniame Kijevo miesto Holosivo rajone – red. past.), kurio vertė – keli milijonai dolerių. Liustracijos įstatymas pats savaime neatima nuosavybės, teisėjai nesėda į kalėjimą už korupciją vien dėl to, kad jis negali patvirtinti savo nuosavybės įgijimo teisėtumo, bet jis praranda pasitikėjimą ir dėl to negali būti teisėju. Beje, daugelio šalių teisės aktai nekaltumo prezumpciją mokestiniais klausimais panaikina. Jei valstybė reikalauja, būtent piliečiui tenka atsakomybė pateikti ataskaitą apie savo pajamas. Ir neverta jaudintis dėl to, kad atleistas teisėjas (valdininkas) badaus – juk jis galės dirbti advokatu ar privačiame versle. Gruzijos pavyzdys – geriausia iliustracija.

3. Ar gali liustracijos teisės aktai išnaikinti korupciją?

Liustracijos teisės aktai, be abejo, negali išspręsti visų klausimų, susijusių su korupcija, ir tai reikia aiškiai suprasti. Paprastas pavyzdys. Pirmajame įstatymo variante buvo trys valdininkų giminaičių ratai, kuriuos planuota patikrinti: pirmasis ratas – pats valdininkas, jo sutuoktinis ar sutuoktinė, vaikai, gyvenantys kartu su jais; antrasis – tėvai, broliai ir seserys; trečiasis – seneliai, močiutės ir vaikaičiai, bet mes susidūrėme su tuo, kad remiantis dabartiniais antikorupciniais teisės aktais yra neįmanoma patikrinti pastaruosius du ratus. Kodėl? Pavyzdžiui, mes reikalaujame iš valdininko, kad jo uošvis ir uošvė pateiktų savo turto deklaraciją, darydami prielaidą, kad būtent jų vardu gali būtų įforminta tarnautojo neteisėtai įgyta nuosavybė. Bet uošvis ir uošvė turi teisę to nedaryti, t.y. nedeklaruoti savo turto, o mes neturime įstatyminio pagrindo įpareigoti juos tai padaryti. Arba, tarkim, jie tiesiog negali paaiškinti savo aktyvų kilmės. Ir valdininkas, kaip liustracinio patikrinimo objektas, tokiu atveju pagrįstai gali klausti: kaip galima bausti jį už tai, kad uošvio pajamos yra neskaidrios arba jis, uošvis, tyčia nenori pateikti deklaracijos, kad tik nemylimas žentas būtų atleistas iš darbo? Kitaip sakant, kai antikorupciniai teisės aktai bus pasirengę eiti toliau, nei yra dabar, mes galėsime sugriežtinti liustracinius kriterijus. O kol kas jie apsiriboja tik pirmuoju giminaičių ratu. Mes turime atminti, kad liustraciniai teisės aktai pratęsia antikorupcinius, o ne užbėga jiems už akių.

4. Koks likimas laukia labiausiai odiozinių Janukovyčiaus periodo figūrų dabar, kai priimtas valdžios apvalymo įstatymas? Ar kas nors iš jų gali išvengti liustracijos?

Labiausiai odiozinės figūros išvažiavo iš šalies arba nedirba valstybės tarnyboje. Bet jie bus liustruojami, jei bandys grįžti į valdžią. Dabar sunku prisiminti ką nors iš labiausiai odiozinių, kurie atsidūrė už įstatymo veikimo lauko. Dažnai kalbama, kad pagal mūsų įstatymą Sergejus Liovočkinas išvengs liustracijos. Bet yra ne taip – jis vienareikšmiškai negali grįžti į valstybės tarnybą, todėl jis pakankamai atkakliai priešinasi įstatymui bandydamas jį sukompromituoti. Įstatyme yra dvi valstybės tarnautojų kategorijos, kurias privalu atleisti iš karto ir besąlygiškai – ėję atitinkamas pareigas valdant Janukovyčiui ir susiję su represijomis prieš Maidaną. Ir šių žmonių sąrašus Vyriausybė jau sudarė. Kelios dešimtys žmonių artimiausiomis savaitėmis pasitrauks, po to jais paseks ir kiti. Čia kalbama jau apie keletą tūkstančių tarnautojų. Iš viso per artimiausią pusmetį bus patikrinta iki milijono žmonių.

5. Ar galima liustracijos įstatymą laikyti „galutiniu“? Kada baigsis liustracija?

Visose šalyse, kuriose buvo įvykdyta liustracija, šis procesas nebuvo vienkartinis veiksmas, prasidėdavęs ir baigdavęsis numatytomis dienomis. Tai ilgas procesas ir su metais liustracijos kriterijai tik griežtėja. Kaip ir denacifikacija, Vokietijoje besitęsianti nuo 1945-ųjų (tiesa, tai ypatinga liustracija, nes joje esama ir kriminalinio persekiojimo elementų). Ir mūsų procesas bus ilgas. Praeis pirmasis liustracijos etapas, ir visuomenė tikriausia nuspręs, kad reikalavimus valdininkams reikia griežtinti. Todėl negalima manyti, kad įstatymas tobulas ir baigtinis.

6. Ar galima pasitelkus šį įstatymą visiškai apvalyti valdžią?

Žinoma, ne. Niekas to ir nesitiki, bent jau dabar. Jei mes imsime valdininkus (prokurorus, teisėjus), kurie buvo pakankamai gudrūs ir atsargūs, kad nesąžiningai įgytą turtą įformintų ne savo vardu, tai pirmuoju etapu jie, visai galimas daiktas, išsisuks nuo šio įstatymo. Mes pasieksime tik pačius įžūliausius, beatodairiškus ir nebepataisomus. Su laiku, tobulindami antikorupcinius teisės aktus, tikimės pasiekti ir visus kitus. Bet svarbiausia – įstatymo taikiniams pagaliau taps aišku, kad šalyje pasikeitė žaidimo taisyklės. Ir ankstesnė įžūli, iššaukianti prabanga, kurioje gyvena valdžią Ukrainoje turintys, kainuos jiems tarnybą. Be to, aš tikiuosi, kad šiuo atveju liustracija bus tik papildoma priemonė – šalia kalėjimo bausmių, kurias korupcionieriai gaus už savo veiksmus. Jūs žinote, kad dabar dėl įtvirtintos kolektyvinės atsakomybės sistemos nepavyksta nieko patraukti atsakomybėn. Bet pradėta liustracija padės išjudinti šį procesą. Į valdžią masiškai ateis nauji žmonės ir, mūsų skaičiavimais, procesas pajudės iš mirties taško.

7. Ar bus liustruojami valstybės tarnautojai, kurie eina renkamas pareigas (merai, deputatai), taip pat – teisėjai?

Iš pradžių mes buvome įtraukę deputatus, merus ir panašias renkamas pareigas į iliustruojamųjų sąrašus. Bet mus pataisė Europos ekspertai, pagrindę tai tuo, kad rinkimai yra pats teisingiausias būdas liustruoti, – juk būtent tauta, kaip valdžios suverenas, skiria žmones į pareigas, ir yra neteisinga atimti iš tautos šią teisę biurokratų naudai. Pradedant nuo kitų rinkimų Vyriausios rinkimų komisijos tinklapyje bus būtina paskelbti informaciją apie tai, kiek vienas ar kitas kandidatas atitinka liustracijos kriterijus, o tauta tegul pati sprendžia mesdama biuletenius į urną.

Teisėjų klausimas sudėtingesnis. Pagal Konstituciją yra tik du pagrindai atleisti teisėją: priesaikos sulaužymas (tam reikalinga speciali įrodinėjimo procedūra) ir neatitikimas specialiems profesiniams kriterijams. Bet įstatymas papildo tam tikru būdu kvalifikacinius reikalavimus, keliamus teisėjų pareigybei. Pavyzdžiui, teisėjas, neatlikęs turto liustracijos ar priėmęs tokį nuosprendį, kurį vėliau pakeičia Europos Žmogaus Teisių Teismas, automatiškai yra atleidžiamas iš užimamų pareigų. Taip kad teisėjai vis tiek neliks šio proceso nuošalėje.

8. Kodėl nekuriamas joks valdžios institutas, atsakingas už liustraciją? Kokia liustracijos procedūra? Kaip liustracijoje gali dalyvauti visuomenė? Ar yra galimybė apeiti įstatymą?

Papildomas valdžios institutas nesukurtas todėl, kad nėra būtinybės turėti dar vieną biurokratinę struktūrą, kokių ir taip yra per daug, tačiau Teisingumo ministerija, remdamasi savo Kovos su korupcija departamentu, prie savo pareigų pridės ir šią – koordinuoti liustraciją.

Įstatymas parašytas tokiu būdu, kad jame neliko erdvės iniciatyvai ir piktnaudžiavimams vienos ar kitos pusės naudai, t.y. liustracinio tikrinimo metu mes turime gauti atsakymą į vieną klausimą: kokiam nors valdininkui liustracijos įstatymas taikomas ar ne. Ir tai viskas. Taigi daug svarbiau ne kurti naują [valdžios] institutą, o kontroliuoti, kaip įstatymas vykdomas. Pavyzdžiui, generalinis prokuroras tikrina savo žinybą. Dokumentas, apie tai, ar atliko jo tarnautojai turto liustraciją, siunčiamas ne tik generaliniam prokurorui, bet ir Teisingumo ministerijai, kuri turi kontroliuoti, kaip pasielgta su informacija, kad toks ir toks darbuotojas neatliko liustracijos ir turi būti atleistas per 10 dienų. Po to tai tikrinama. Kad ši informacija netyčia „nepasiklystų“ Teisingumo ministerijoje, prie jos bus sukurtas visuomeninis priežiūros institutas, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į pažeidimus, jei tokių būtų.

Kas dėl galimybės apeiti įstatymą, tai čia reikia turėti omeny, kad jis nebuvo rašomas konkretiems žmonėms ir dėl to keletas laimingųjų būtinai atsiras. Įsivaizduokite žmogų, ėjusį keletą atsakingų pareigų valdant Janukovyčiui, bet (taip jau susiklostė) jį perkeldavo iš vienos vietos į kitą, ir jis niekur nedirbo daugiau nei metus. O Įstatyme apibrėžta, kad kalbama apie valdininkus, ėjusius konkrečias pareigas ilgiau nei metus. Ką gi, šiam konkrečiam žmogui tiesiog pasisekė. Jei, žinoma, koks nors teisėjas nenuspręs, jog kokių nors pareigų ėjimo terminus reikia sumuoti. Bet būtų keista įstatymą derinti pagal kokį nors konkretų žmogų.

9. Kodėl, skirtingai nuo europietiškų liustracijos įstatymų, ukrainietiškame įstatyme ideologinė liustracija akcentuojama kur kas mažiau? Kodėl ukrainiečių įstatymas daug labiau nukreiptas į turtinį, o ne į politinį dėmenį? Kuo skiriasi europietiška ir ukrainietiška liustracijos?

Skirtumus tarp Ukrainos ir Europos šalių įstatymų lemia istorijos etapai, kuriais vykdoma liustracija. Europiečiams pagrindinė grėsmė tuo metu buvo komunistinės sistemos ir sovietinių (bei jam giminingų) specialiųjų tarnybų čiuptuvai. Ukraina beveik ketvirtį amžiaus gyvena pokomunistinėje visuomenėje ir daugelis to meto problemų tapo nebeaktualios. Dauguma aukštų komunistinių funkcionierių šiandien jau seniai išėję į pensiją, o dauguma komjaunimo darbuotojų išsivaikščiojo po visiškai skirtingas ideologines stovyklas. [Aukščiausios Rados] pirmininkas Aleksandras Turčinovas vadovavo vienam iš komjaunimo rajoninių skyrių, o deputatas Alkesandras Jefremovas buvo komjaunimo miesto komiteto sekretoriumi, tačiau šiandien jie yra tarpusavy kovojančiose, ideologiškai priešingose partijose. Argi galima jiems taikyti vienodas ribojančias priemones? Akivaizdu, kad ne. Beje, komjaunimo funkcionieriai nė vienoje Europos šalyje nebuvo liustracijos taikiniu.

Tačiau per šiuos metus Ukrainoje atsirado kitų rimtų problemų, kurias liustracija ir siekia išspręsti, pavyzdžiui, sisteminė korupcija. Arba kita bėda: šiandien susiklosčiusi tokia padėtis, kad valstybės paslapčių „nešiotojai“ tiesiogine prasme yra šalyje, kuri vykdo karinius veiksmus prieš Ukrainą. Kas dar Europoje buvo susidūręs su tokia problema? Būtent toks situacijų skirtumas ir lemia liustracijos įstatymų skirtumus. Ir dėl šios priežasties mums reikia pradėti būtent nuo valdininkų nuosavybės ir nuo jų tarnavimo atvirai antiukrainietiškam Janukovyčiaus režimui.

10. Kuo pradinis įstatymo variantas skiriasi nuo priimtojo? Ar tikrai įstatymas buvo prirašomas ar perrašomas svarstymo proceso metu Aukščiausiojoje Radoje? Kas pasikeitė? Su kokiais kompromisais teko sutikti, kad įstatymas būtų priimtas? Ar atsirado kam nors galimybė išvengti įstatymo poveikio?

Be abejo, šis įstatymas negali būti be kompromisų – juk tai ne instrukcija, o dokumentas, už kurį buvo balsuojama parlamente ir kuris turi būti palaikytas daugumos jo narių. Taip, buvo kai kurių, tačiau ne principinių keitimų, kuriuos siūlė partijos, kad svarbūs joms žmonės galėtų likti dirbti. Tačiau kai reikia rinktis tarp neprincipinės formuluotės ir galimybės, kad įstatymas bus priimtas, tai būtinybė daryti kompromisus pasidaro akivaizdi.

Pagrindinis klausimas, dėl kurio kilo nesutarimų tarp įstatymą rengusios darbo grupės narių, buvo punktas, kurį sąlygiškai mes vadiname „teise nuplauti kaltę krauju“. Įstatyme yra viena „landa“, panaikinanti pareigą liustruotis, t.y. netekti darbo, tam, kuris dalyvavo kariniuose veiksmuose šalies rytuose Ukrainos armijos, Nacionalinės gvardijos, UST [rus. Служба бесопасности Украины – СБУ – Ukrainos Saugumo tarnyba – UST – red. past.]ir pan. gretose. Iš pradžių mes ketinome palikti šią „landą“ tik eiliniams darbuotojams, tarp jų – ir „Berkuto“ nariams, nepadariusiems kriminalinio nusikaltimo. Tačiau paaiškėjo, kad ir šalies vadovus reikėjo palikti darbe, ir aukštesnio laipsnio bei kvalifikuotus pareigūnus, tuos pačius UST darbuotojus bei pasieniečius, kariaujančius Rytuose. Ir mes pripažinome tokius argumentus svariais, nes visuotinis pasienio tarnybos išvaikymas dabartinėmis sąlygomis – be galo rizikingas žingsnis, keliantis grėsmę Ukrainos saugumui. Man asmeniškai tai ne kompromisas su sąžine, tai protingas kompromisas, todėl kad Vyriausiajam kariuomenės vadui reikia vykdyti karinius uždavinius, ir jei jam teks išvyti iš tarnybos svarbius АТО [rus. антитеррористическая операция – antiteroristinė operacija – ATO – red. past.] žmones, jam gali kilti dar daugiau sunkumų, nei yra dabar.

Jei palyginsite įstatymo variantus po pirmojo svarstymo ir paskutinį, tai pamatysite, kad esama tik išorinių skirtumų, nes pasikeitė jo struktūra (pasikeitė kokybiškai ir į gerąją pusę), bet liko beveik nepasikeitę liustraciniai kriterijai. Įstatymas tiesiog tapo logiškesnis ir darnesnis. Dabar jį kur kas lengviau suprasti ir vykdyti. Žinoma, buvo atsižvelgta ir į dalį deputatų pasiūlytų pataisų. Jei nebūtų šio įstatymo boikotavęs Aukščiausios Rados atitinkamas komitetas, viskas būtų praėję kur kas sklandžiau ir greičiau.

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė

censor.net.ua

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top