Tomas Bakučionis | Bernardinai.lt
Kaskart matydami kalendoriaus skaičių kaitą, jau beveik nesusimąstome, kad ši kaita tėra tik subjektyvi žmogaus supratimo apie laiką išraiška, sąlygota vieno ar kito įvykio, tapusio laiko atskaitos tašku. Objektyviai žvelgiant, metų kaita – tai dar viena dangaus kūnų pozicijų kaita erdvėje, grįžimas į jų ankstesnę padėtį.
Metų kaita valstybės gyvenime – biudžeto priėmimu formalizuota pirmiau paminėta subjektyvioji žmogaus supratimo išraiška. Visa kita, t. y. bankų konsultantų ar ekonomistų kalbos apie BVP augimo ar kritimo prognozes, politolologų svarstymai apie viešosios politikos tendencijas ir koalicijas tėra tik kalbos, kurios valstybės piliečių gyvenimą menkai teveikia, nes nė vienas Lietuvos ekonomistas iki šiol įtikinamai ir logiškai nesugebėjo paaiškinti, kaip kylant BVP ir augant ekonomikai iš esmės didėja gyventojų skurdas.
Sakoma, kad kadaise panašiomis, tik labiau globaliomis prognozėmis užsiiminėjo senųjų civilizacijų žyniai. Vėliau tas pranašystes kažkokiu būdu kažkas perskaitę ir iššifravę paskelbė, kad senovės majų kalendorius baigiasi ties 2012–12–21 padala, kažkas sumastė, jog tai – pasaulio pabaiga. Kaip žinome, tądien nieko ypatingo neįvyko, išskyrus tai, kad Žemės pozicija (kaip ir kasmet) Saulės atžvilgiu keičiasi taip, kad prasideda vadinamoji vasaros saulėgrįža.
Tačiau mūsų jaunos (jei neskaičiuosim LDK ir tarpukario laikotarpio) valstybės istorijoje 2012-ieji gali tapti tuo lūžio tašku, kai pradėjome rimčiau svarstyti, kuriuo keliu ši istorija pakrypo. Rašytojai fantastai, o ir kai kurie mokslininkai kalba apie vienu metu egzistuojančias paraleles laiko ir įvykių juostas arba paralelius pasaulius ar paralelias realybes. Matyt, panašiai žinomo Roberto Zemeckio fantastinio filmo herojus, sugedus jo laiko mašinai, atsidūrė paralelioje realybėje, kuri priminė susapnuotą košmarą.
Turbūt nelabai perlenksiu, jei pasakysiu, kad 2012-aisiais rimtai sugedo mūsų valstybės „laiko mašina“, ir mes atsidūrėme toje paralelioje realybėje, kuri pradeda priminti košmarišką sapną. Sakydamas „valstybė“, visų pirma turiu omeny mūsų Konstitucijos nuostatas, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ bei kitas Konstitucijos Pirmajame skirsnyje įtvirtintas nuostatas. Sugretinant bei vertinant 2012-ųjų įvykius Lietuvoje ir minėtą Konstitucijos Pirmąjį skirsnį, peršasi mintis, kad mūsų valstybė įžengė į tą stadiją, kurioje yra paleistas valstybės sunaikinimo užtaisas.
2012-ųjų gegužės 17-osios įvykiai Klonio gatvėje man bylojo apie tai, kad mūsų valstybė nebeturi kompetentingos teisėsaugos sistemos. Kaip kitaip apibūdinti situaciją, kai 250 ginkluotų policininkų smurtaudami išplėšia bejėgę mergaitę iš jai įprastos aplinkos aklai vykdydami kontroversišką vieno teisėjo nutartį, tačiau kito teismo sprendimas nukabinti nevalstybine kalba užrašytus gatvių pavadinimų užrašus iki šiol lieka neįvykdytas, kaip ir bemaž 200 kitų teismų sprendimų. Man, kaip ir daugeliui piliečių, iki šiol kyla klausimas: ar gegužės 17-ąją valstybės institucijos vykdė „teisingumą“, ar tiesiog kažkieno užsakymu darė viską, kad sužlugdytų pedofilijos bylą? Šioje istorijos atkarpoje baisiausia tai, kad mūsų valstybė nesugeba ir nesistengia apsaugoti didžiausio savo turto – savo vaikų.
Nors pedofilijos bylos kontekste smegenų plovimo mašina veikė visu pajėgumu ir visais frontais, bent kiek mąstančiam piliečiui ir dabar yra akivaizdu, kad byloje likę daugybė klausimų, tačiau teisėsauga nepateikė nė vieno įtikinamo ir logiško atsakymo. Neįtikino ir tai, kad po bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme, visagalė Sistema ėmėsi naujos taktikos – pasodino bylą nagrinėjusį teisėją prieš žurnalistų kameras bylos peripetijas komentuoti. Neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui, tai – neįtikėtinas dalykas! Bet juk tikslas (smegenų plovimas) pateisina priemones. Koks skirtumas, kas operacijos ruporas – žurnalistas ar bylą nagrinėjęs teisėjas…. Norite teismų viešumo – šekite! Sistemos ruporu (veikiausiai ne savo noru) tapęs teisėjas pranešė svarbią žinią: Sistema dabar kurs naują „pedofilą Nr.1“ – Drąsių Kedį. Juk kaip Sistemai patogu ant mirusiojo etiketes klijuoti….
Jeigu šalia Garliavos istorijos prisimintume dar ir I. Rinau istoriją, tai akivaizdžiai pamatytume, kad valstybės institucijos ir, visų pirma, teismai neturi nuoseklios pozicijos mūsų valstybės vaikų atžvilgiu. Tad klausimas esminis: ar turime tikrą valstybę, ar ją tik imituojame?
Ko verta valstybė, jei ji sudaro prielaidas abejotinos reputacijos ministrui atleisti sąžiningai dirbusius FNTT pareigūnus dėl to, kad jie prisikasė prie jo partijėlės (ir galimai prie kitų partijų) neaiškių finansinių reikalų? Pirmos instancijos teismas (Vilniaus apygardos administracinis teismas) Vitalijų Gailių gražino į ankstesnes pareigas ir priteisė solidžią kompensaciją, kurią turėsime sumokėti mes – mokesčių mokėtojai – dėl vieno niekingo ministro manipuliacijų. Tačiau tai manęs per daug neguodžia, nes abejoju, ar teismo sprendimas būtų buvęs toks pat, jei būtų pūtę kitokie politiniai vėjai ir ano ministro partija būtų likusi prie valdžios. Siutina ir tai, jog valstybė nesukūrė pakankamų įstatyminių prielaidų, kad toks ministras už tokius fokusus susimokėtų iš savo kišenės. Tiesa, už panašius prajovus naujoji socialinių reikalų ir darbo ministrė lyg ir ketina papurtyti buvusio jos kolegos R. Dagio piniginę (turiu omeny neteisėtą Darbo biržos direktoriaus Šlekaičio atleidimą), tačiau ar tokių jos kalbų neištiks pirmiau minėtų politologinių kalbų likimas? Kita vertus, paties darbo biržos direktoriaus grąžinimas į darbą kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų….
Natūralu, kad svarbiausias 2012-ųjų įvykis – Seimo rinkimai, referendumas ir įvykiai aplink juos bei po jų. Esminė problema ir svarbiausiais pavojus yra tai, kad nė viena iš valstybės valdžių (nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji, nei Prezidentas, nei teisminė) neįvykdė iš Konstitucijos jai kylančios prievolės užtikrinti piliečių pasirinkimo teisę renkant Tautos atstovus ir priimant sprendimą referendume. Maža to, dabar net nekyla abejonių, kad valdžios institucijos šios prievolės ne tik kad sąmoningai nevykdė, bet dar ir paleido galingą rinkėjų smegenų plovimo mechanizmą žiniasklaidoje už pačių rinkėjų pinigus. Visos televizijos buvo kište užkištos iš esmės penkių politinių veikėjų (Uspaskicho, Kubiliaus, Butkevičiaus, E. Masiulio ir epizodiškai Čapliko arba Tomaševskio) veidais. Įstatymų leidėjas, pritariant Prezidentei, tam sukūrė ir teisines prielaidas, priimdamas atitinkamas Politinių partijų finansavimo įstatymo pataisas, kurios leido seiminėms partijoms pasiglemžti milijonines sumas iš mokesčių mokėtojų kišenės ir politinę kampaniją užversti pinigais. Apie kokias vertybes ir kokią sąžinę begalima kalbėti. Todėl 2012–2013-ųjų politinė dėlionė dėstosi taip, kad Lietuvoje artimiausiu metu susiformuotų dvipartinė sistema ir kad bent viena partija (o gal ir abi) būtų „prezidentinė“. Kitaip tariant, Lietuvoje tam tikros grupuotės siekia įgyvendinti rusišką valdomos demokratijos modelį, nors jis jau beveik veikia. Didžiausias pavojus tas, kad didelei daliai rinkėjų tai priimtina vien dėl jų bukumo arba jie šio pavojaus tiesiog nesuvokia, kitai didelei rinkėjų daliai – tiesiog nusispjaut. Kol kas sunku įvardyti konkrečius šios dėlionės veikėjus, tačiau tikėtina, kad naujo Lietuvos politinio žemėlapio kontūrai pradės ryškėti dar iki Europos Parlamento rinkimų. Tačiau didžiausią nerimą kelia tai, kad šiose dėlionėse Tautai, kaip valstybės suverenui, vietos nėra. Apie tai labai aiškų signalą pasiuntė pati Prezidentė, kalbėdama apie referendumo rezultatus ir iš esmės paneigdama tautos valią, nors dabar Prezidentės pozicija šiuo klausimu ir sušvelnėjo, tačiau tai veikiau jos reitingų rezultatų pasekmė. Kita vertus, ar vykdė valdžios institucijos savo pareigas informuojant ir šviečiant visuomenę? Deja, valdžios institucijos šią pareigą supranta kaip besaikę viešųjų ryšių kampaniją ir smegenų plovimą pasitelkiant dar ir garsius žurnalistus a la Algimantas Čekuolis.
Darbo partijos byla sugrąžina prie pirminės minties, kad valstybė nebeturi veiksmingos ir kompetentingos teisėsaugos sistemos. Priešingu atveju, ar būtų tokia byla šešerius metus „nagrinėta“, tarkim, Amerikoje (t. y. JAV)? Čia atsakomybė tenka ir įstatymų leidėjui, priėmusiam, viena vertus, bedantį, kita vertus, teisingumo lūkesčių neatspindintį Baudžiamojo proceso kodeksą. Pagaliau, ar daug rasime šalių, kur gyvuotų toks totalitarinio režimo atavizmas, kaip parlamento nario teisinė neliečiamybė. Dar galėčiau suvokti tokio instituto prasmę rinkimų kampanijos metu, bet tik ne išrinktame Seime!
Skandalai dėl rinkėjų balsų pirkimo bylojo vėl tą patį – neturime nei kokybiško įstatymų leidimo, nei kompetentingos teisėsaugos ir teismų, kurie veiksmingai apgintų demokratijos vertybes. Ar galima kitaip pavadinti šią situaciją, kai įstatyme nustatomas 72 val. terminas Konstituciniam Teismui išnagrinėti bylą dėl Rinkimų įstatymo pažeidimų ir rinkėjų papirkinėjimo? Juk šis terminas tai – paprasčiausiais idiotizmas! Įdomu būtų rasti tyrėją, kuris per 72 val. atliktų tiek procesinių veiksmų, kurių pagrindu būtų galima priimti nors kokį procesinį sprendimą?
Net ir nenešiojant rožinių akinių, vilties dar yra. Likus savaitei iki Kalėdų, grupė Seimo narių paskelbė, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“ ir sieks padorumo bei vertybių grąžinimo į politinį gyvenimą. Naivu būtų tikėtis, kad dešimties parlamentarų grupė greitu laiku galėtų ką nors pakeisti, tačiau jau vien tokios grupės atsiradimas Seime reiškia, kad dar ne viskas prarasta ir už mūsų Valstybę dar galime pakovoti ir bent jau sustabdyti valstybės sunaikinimo užtaisą. To visiems ir linkiu Naujaisiais!
Bernardinai.lt