Kunigo Roberto Grigo kalba, pasakyta gegužės 19 dieną Simono Daukanto aikštėje Vilniuje
Brangūs žmonės, Lietuvos piliečiai,
Gegužės 17-osios data žymi nusikaltimą. Žvelgiu į jūsų veidus ir mąstau, kad jeigu pridėtų jūsų nuotrauką (kol kas negausaus susibūrimo nuotrauką) prie tų, kurias mes turime išsaugoję iš Sausio 13-osios budėjimo, iš Baltijos kelio, matytume nuostabų panašumą tarp tų veidų ir jūsų veidų štai čia. Esate tos pačios dvasios žmonės.
Daugelis iš jūsų – iš mūsų čia esančių – galėjome prisisegti Nepriklausomos valstybės atkūrimo apdovanojimus, Vyčio kryžius, Sausio 13-osios medalius.
Kodėl susirinkome tada, tomis dienomis, kai būrėmės į Sąjūdį, leidome pogrindžio spaudą, budėjome sausio 13-ąją? Tuomet tikėjome, kad mūsų valstybė bus kitokia, bus žmoniška Lietuva, bus Lietuva, kurioje valdžia yra mūsų, yra mūsų skiriama ir tarnauja mums. Atrodė, kad tokia viltis, tokia svajonė galėjo išsipildyti.
Gegužės 17-ąją atsirado abejonė, ar mes tebeturime savo valstybę. Sava valstybė nenaudoja smurto prieš mažą vaiką. Sava valstybė nenaudoja smurto prieš taikius civilius žmones.