2012

[strong]Tomas Dapkus[/strong] | Alfa.lt

Buvęs pirmasis kultūros ir švietimo ministras, Vilniaus universiteto docentas, visuomenininkas dr. Darius Kuolys interviu Alfa.lt sako, kad 2012-ieji „buvo valdžios savivalės prieš savo piliečius, prieš sąžiningus valstybės pareigūnus metai“. Visuomenininko teigimu, 2012 metais „moralinė sutartis tarp valdžios ir visuomenės buvo labai šiurkščiai ir labai grubiai nutraukta“. D. Kuolys sako, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir jo faktinis vadovas Romualdas Vaišnoras vasario mėnesį įvykdė „savivalės, savotiško teroro aktą prieš sąžiningus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus – generolą Vitalijų Gailių ir majorą Vytautą Giržadą“. Vilniaus universiteto docentas taip pat smerkia gegužės 17-tą policijos įvykdytą Garliavos šturmą ir teigia, kad Tėvynės sąjunga per šiuos metus patyrė „moralinį krachą“. D. Kuolys sveikina Konstitucinį Teismą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjus, kurie savo reikšmingais sprendimais „apgynė civilizuotos valstybės principus“. Interviu Alfa.lt dr. D. Kuolys taip pat kalba apie prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Viktoro Uspaskicho vadovaujamos Darbo partijos bylą.

Šiauliuose trejus metus iš eilės buvo renkami „valdžios kugeliai“. Nominaciją pelnydavo blogais darbais pagarsėję, žiniasklaidoje neigiamai aprašyti ar asmeniniuose priėmimuose žmones įžeidę politikai, valstybės, savivaldybės tarnautojai. Aktyvūs miestelėnai, „kugeliais“ paprastai išrinkdavo tuos asmenis, kurie patekdavo į vietinės žiniasklaidos sudaromus nepopuliariausių asmenų sąrašus. Gyventojams šį akcija patiko dar ir dėl to, kad tarpušvenčiu – Šv. Kalėdoms pasibaigus, o Naujiesiems dar neatėjus – jie galėdavo pabendrauti centrinėje miesto Prisikėlimo aikštėje, pasivaišinti karštu bulvių plokštainiu, kurį dovanodavo viena veikli Šiaulių verslininkė bei organizatoriai – „Demokratijos“ diskusijų klubo dalyviai. Labdaringose vaišėse dalyvaudavo iki trijų šimtų šiauliečių. Per neilgą šios humoristinės nominacijos gyvavimo laikotarpį daug pykčio pliūpsnių atlaikė rengėjai, nes mažne kiekvienas nominuotasis ar jo palaikymo komanda jautė pareigą taškytis tulžimi, nemokėjo „sveikai“ reaguoti į tautos balsą. Atėjo metas tobulinti „Valdžios kugelių“ rinkimo akciją.

[strong]Rima Baškienė. Politikai reikalingas vertybinis stuburas[/strong]

Bernardinai.lt

Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. „Bernardinai.lt“ sveikina šią politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos kaip prekybos galia, kuriai svetimi visi vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino jungtis į tokią grupę ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje.

Jau skelbėme Povilo Urbšio samprotavimus, o dabar siūlome parlamentarės Rimos Baškienės mintis.

Pilietiniam portalui Tiesos.lt skirtas žinomo filosofo ir kultūrologo komentaras.

Senokai suvokta, kad mūsų politiniam elitui, partinei nomenklatūrai nėra svarbu nei ideologinės nuostatos, nei pažiūros – visus juos vienija esminis valdžios, visos valdžios instinktas. O valdžia – tai finansinių srautų kontrolė. Tie srautai taip sėkmingai kontroliuojami, kad Lietuva pagal visus socialinius rodiklius ilgam įsitvirtino Europos Sąjungos šalių dugne. Jokių prošvaisčių, kad bent jau imtume iš to dugno ropštis. Tačiau konservatoriai vis dėlto išsiskiria tam tikru ideologiškumu – jie kartkartėmis primena giną tradicines, taip pat šeimos vertybes. Šitai juos skatina daryti ir partijos pavadinime atsiradęs „krikščioniškas“ – vertybinis – sandas. Ginama dažniausiai žodžiais ar viešųjų ryšių akcijomis. Praktinėje veikloje tų vertybių nematyti. Nė su žiburiu jų nerasime ir konservatorių parengtoje Lietuvos raidos strategijoje Lietuva 2030. Pastaruoju metu linkstama vis atviriau iš tradicinių vertybių, o sykiu ir iš konservatoriškojo krikščioniškumo pasišaipyti ar pasityčioti. Tokio žanro pavyzdys – įžymioji rinkiminė konservatorių videoreklama, kurioje mergaičiukė ragina suaugusius „gaidžius“ kuo greičiau judinti „subines“ ir balsuoti už šią vertybinę partiją.

Povilas Urbšys. Parlamentaras, kuris rimtai nežiūri į priesaiką, nėra tikras tautos atstovas

Bernardinai.lt

Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. Grupę sudaro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė, konservatoriai Sergejus Jovaiša, Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Paulius Saudargas ir Vytautas Juozapaitis, liberalai Vitalijus Gailius ir Eugenijus Gentvilas, Partijos „Drąsos kelias“ atstovai Vytautas Antanas Matulevičius, Algirdas Patackas ir savarankiškai išrinktas Seimo narys Povilas Urbšys.

[strong]Rimantas Varnauskas[/strong] | Alfa.lt

„Jau vaikystėje buvau skulptorius, kai prieš šventes kepdavo įvairius kepinius, tai iš tešlos išlipdydavau visokius paukščiukus, o mama juos iškepdavo“, – tvirtina Nacionalinės premijos laureatas, skulptorius Vladas Vildžiūnas.

Seimo rinkimai be konkurencijos yra svarbiausias 2012 metų politinis įvykis Lietuvoje.

Pirmiausia todėl, kad jis lėmė esminį valdžios pasikeitimą – po dešiniųjų valdymo tradiciškai sugrįžo kairieji. Per 23 metus rinkimų sūpynės „dešinė – kairė“ buvo sustojusios tik 2004-aisiais, kai a.a. Algirdas Brazauskas liko vadovauti vyriausybei ir po rinkimų. Tiesa, tuomet jo vedami socialdemokratai Seimo rinkimuose taip pat stiprokai „nukraujavo“ gavę tik pusę turėtų balsų (20 proc.) ir pergalę (30 proc.) užleidę naujai susikūrusiai Darbo partijai.

Lietuviai vieninteliai iš trijų Pabaltijo valstybių per rinkimus pakeitė savo „krizės premjerą“, nes tiek estų dešiniuosius atstovaujantis Andrus Ansipas, tiek latvių Valdis Dombrovskis liko vadovauti vyriausybėms antrai kadencijai. Priežasčių lietuviškam išskirtinumui rasim ne vieną, bet pagrindinės turbūt būtų šios: latviai ir estai palaikė savo premjerus, nes juos vertė vienytis baimė dėl vietinių rusų politinės įtakos (tuo tarpu, Lietuvos dešinieji savo rinkiminę kovą nutaikė ne prieš vietos ruso vadovaujamą Darbo partiją, bet prieš disidentų remiamą „Drąsos kelią“), A. Ansipas ir V. Dombrovskis krizės metu buvo populiaresni už Andrių Kubilių, nes draugiškiau bendravo su savo piliečiais, ir, galiausiai, Estija ir net Latvija iš krizės išbrido su žymiai mažesnėm skolom ir palūkanom, nei Lietuva.