Mane savo kūnu dengė savigynos kovotojas. Broliškai švelniai priglaudė prie savęs, kad, neduok Dieve, nepataikytų kulka.
Kontūzytas, krauju apsipylęs vyriškis puolasi ant aplinkinių, moteris medikė savo trapiomis, bet valingomis rankomis bando jį sulaikyti.
Senis su šautuvu rankose lipa ant barikadų. „Aš nuo šešiolikos su juo nesiskiriu“.
Nustojau skaičiuoti uždengtus kūnus. Kiek jų? „Šautinė žaizda galvoje!“ – šaukia medikas.
Tie, kurie jaučiasi nepasiruošę stovėti priekinėse linijose, tempia ten maišus su akmenimis ir gauna savo skeveldrą.
Lieknutės merginos gydytojos stebina savo ištverme ir vidine jėga. Jų kolegos be perstojo priima naujus sužeistuosius. Šie, atrodo, niekada nesibaigs.
Dauguma sėdi ant šaligatvio krašto susiėmę už galvos, netikėdami visu tuo, kas vyksta. Kai kas stovi nuošaly ir plačiai atvertomis akimis, įsmeigtomis į tuštumą, rūko cigaretę.
Bebaimiai. Visi. Visi, kurie ten. Ugnyje. Po scena. Kitose miesto gatvėse.
Šiandien mes tapome kitais žmonėmis. Ir mums su tuo gyventi.
Fotografavau neįtikėtinai mažai. Ne tas rūpėjo.
Šaltinis: Sergejaus Morgunovo veidaknygė