Tokia galėjo būti antraštė pranešimo apie tyrimą, kurį pernai vasarą ir rudenį atliko Vidaus reikalų ministerijos vyriausioji specialistė dr. Eglė Vileikienė ir Socialinės informacijos centras, o šiemet sausio 31-ąją paskelbė Nacionalinė teismų administracija. Tačiau Nacionalinės teismų administracijos pranešimo visuomenei antraštė teigė įvykus stebuklą: „Gyventojų pasitikėjimas teismais išaugo iki 51 proc.“
Šį stebuklą savo pranešime Nacionalinė teismų administracija pamėgino išaiškinti šitaip:
„2013 m. pabaigoje atliktos apklausos rezultatai rodo, kad pernai Lietuvos gyventojų pasitikėjimas teismais žymiai paaugo ir šiuo metu siekia 51 proc. (2012 m. – 21 proc.). Tyrimo autorė sociologė dr. Eglė Vileikienė pabrėžia, kad net 45 proc. apklausoje dalyvavusių šalies gyventojų, gerai vertina teismų darbą. Teismais pasitiki 51 proc. respondentų. Iš visų apklaustųjų, asmeninį kontaktą su teismai turėjo 9 proc. Iš jų daugiau kaip pusė mano, kad teismai išmano savo darbą, gerbia žmonių teises, yra verti pasitikėjimo. […] ‘Paskaičius viešai skelbiamas publikacijas ir atsakomąsias reakcijas į jas, labai dažnai galima susidaryti įspūdį, kad šalies gyventojai teismais nepasitiki ir jų darbą vertina tik neigiamai. Anaiptol situacija nėra tokia bloga, kokia nuolat akcentuojama. Visuomenė teismų darbą vertina gerai – tą pagrindžia ir 57 proc. sutinkančių, kad žmonės turėtų paklusti teisėjų priimtiems sprendimams, net jei sprendimas jiems nėra palankus’, – sako dr. E. Vileikienė. Sociologė visuomenės nuomonės pokytį sieja su viešumoje sumažėjusiu neigiamos informacijos kiekiu, teismų pastangomis užtikrinti operatyvų informacijos teikimą žiniasklaidai ir visuomenei, pačios sistemos griežtą požiūrį į aplaidžiai dirbančius teisėjus, didėjantį teisėjų pasirodymą viešojoje erdvėje.“
Taigi visuomenei buvo džiugiai paskelbta, kad per metus 30 nuošimčių išaugo lietuvių pasitikėjimas teismais. Ir toks stebuklas nutiko vykstant politiniams teismų procesams, Teisėjų tarybai nesiteikiant paaiškinti, kodėl kitos Europos Sąjungos ar NATO šalys skiria politinį prieglobstį Lietuvos teisėtvarkos persekiojamiems asmenims – Gatajevų šeimai ir Šarūnui Paberaliui, lietuvių teisėjams viešai kalbant apie svarbioms liudininkėms žodžiu „ištrintas atmintis“ ir kitokias keistenybes.
Nacionalinės teismų administracijos sukurtas stebuklas subliūkšta, susipažinus su tais tyrimo duomenimis, kurie oficialiame pranešime liko nutylėti.
Taigi, ką atskleidė Vidaus reikalų ministerijos ir Socialinės informacijos centro atliktas visuomenės požiūrio į teisėjus ir teismus tyrimas?
Visų pirma, jis parodė, kad didžioji dauguma lietuvių laiko teisėjus pačiais korumpuočiausiais teisėtvarkos pareigūnais. 2013 metais net 83 nuošimčiai apklaustų Lietuvos gyventojų pritarė teiginiui, kad teisėjai yra labai arba iš dalies korumpuoti. Vos 7 nuošimčiai manė, kad teisėjai nėra korumpuoti, 10 nuošimčių prisipažino, kad atsakymo į šį klausimą nežino. Tad teisėjų korumpuotumu įsitikinusių lietuvių nuošimtis iš esmės išliko nepakitęs: 2012-aisiais tokių buvo 82 nuošimčiai. Mažiau korumpuotais už teisėjus yra laikomi prokurorai, pasieniečiai, kalėjimų prižiūrėtojai ir kiti pareigūnai. Tiesa, duomenų, ką lietuviai mano apie policininkų korumpuotumą, Vidaus reikalų ministerija šio tyrimo medžiagoje nepateikta.
Antra, tyrimas atskleidė, jog dauguma lietuvių yra įsitikinę, kad jų valstybėje teismai nėra visiems vienodai teisingi. Tik 26 nuošimčiai apklaustųjų teigė, kad teismai visų gyventojų problemas sprendžia vienodai. Net 68 nuošimčiai mano priešingai.
Trečia, tyrimas liudija didelę dalį visuomenės apėmusį teisinį nihilizmą. Daugiau nei trečdalis – net 38 nuošimčiai – lietuvių teigia, kad žmonės neturi paklusti teisėjų sprendimams, jei šie nėra jiems palankūs.
Ketvirta, tyrimas rodo ypatingai cinišką lietuvių požiūrį į teisėjus ir teismus. Tik 16 nuošimčių apklaustųjų mano, kad sąžiningumas yra teigiama teisėjo savybė. 17 nuošimčių tvirtina, kad tokia teisėjų savybė yra neigiama: sąžiningumas trukdo teisėjo darbui. 58 nuošimčiai galvoja, kad sąžiningumas nėra nei teigiama, nei neigiama teisėjo savybė. 8 nuošimčiams buvo sunku į šį klausimą atsakyti. Dar ciniškiau lietuviai vertina kyšių neimančius teisėjus. Atsisakymą imti kyšius tik 9 nuošimčiai apklaustųjų laiko teigiama teisėjo savybe. 31 nuošimtis įsitikinęs, kad kyšių ėmimas yra teigiamas teisėjo bruožas. 51 nuošimtis mano, kad susilaikymas nuo kyšių nėra nei teigiama, nei neigiama teisėjo savybė. Panašiai lietuviai žvelgia ir į teisėjų pagarbą žmogaus teisėms: tik 31 nuošimtis mano, kad pagarba žmogaus teisėms yra teigiama teisėjo savybė, 11 nuošimčių teigia, kad ji yra neigiama, 50 nuošimčių – nei teigiama, nei neigiama. Visai kitaip vertinamas teisėjų darbo išmanymas: 62 nuošimčiai yra įsitikinę, kad darbo išmanymas yra teigiama teisėjo savybė, 2 nuošimčiai – kad neigiama, 29 nuošimčiai teigia, kad ši savybė nėra nei teigiama, nei neigiama. Taigi teisėjo moralę Lietuvos visuomenė linkusi atskirti nuo teisėjo darbo, jo profesionalumo. Daugumai lietuvių daug svarbesnis yra teisėjo „darbo išmanymas“ negu jo sąžiningumas, pagarba žmogaus teisėms, atsisakymas imti kyšius. Nemaža dalis visuomenės sąžiningumą laiko teisėjo trūkumu. Tiesa, net 62 nuošimčiai piliečių teigia, kad „teisėjo darbas yra gerbiamas“. Tačiau „gerbiamas“ šiuo atveju ne teisėjo sąžiningumas, padorumas, bet jo „išmanymas“ – mokėjimas suteikti paslaugą.
Penkta, tyrimo rengėjai nepaaiškina, kodėl taip smarkiai skiriasi jų atlikto tyrimo ir kitų agentūrų atliekamų tyrimų rezultatai. Visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ duomenimis, 2013 metais teismais pasitikėjo tik 19 nuošimčių gyventojų, nepasitikėjo – 40 nuošimčių, kad sunku pasakyti, teigė 41 nuošimtis. Ir šie skaičiai, pasak „Vilmorus“, per pastaruosius metus reikšmingai nepakito. Tuo metu Vidaus reikalų ministerija, kaip minėta, tvirtina, kad, pagal jos tyrimą, teismais pernai pasitikėjo 51 nuošimtis lietuvių. Taigi rezultatai skiriasi net 32 nuošimčiais! Kodėl? Iš dalies į šį klausimą atsako ministerijos užsakymu apklausą atlikusio Socialinės informacijos centro internetinė savireklama:
„Gerai žinome, ko iš tyrimų agentūros tikisi klientai: mokame išversti kliento problemą į tyrimų kalbą, tyrimų kalbą į vartotojų kalbą, o vartotojų atsakymus – į kliento problemos sprendimus; labai gerai pažįstame Lietuvos vartotoją; neparduodame klientams to, ko jiems nereikia, net jei labai prašo. Mūsų veikla – rinkos tyrimai. Mūsų užduotis – mūsų klientų konkurencinė galia. Didžiuojamės matydami, kaip mūsų kartu atrasti sprendimai sulaukia pripažinimo rinkoje.“
Kiek mokesčių mokėtojams kainavo šiais tyrimais padidinta teismų ir teisėjų „konkurencinė galia“ ir išaugintas jų „pripažinimas rinkoje“, neskelbia nei Nacionalinė teismų administracija, nei Vidaus reikalų ministerija.