„Laikmečio“ redaktorius Tomas Viluckas paprašė parašyti straipsnį ankstesnio mano įrašo pagrindu (skaityti Tiesos.lt: „Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Jeigu žmonės išties būtų ‘educated’, nemaža jų dalis nebūtų ir ‘vaccinated’“), tai pratęsiau mintį:
Pasiskiepiję yra laikomi pilietiškais, šviesiais ir pažangiais, nusipelniusiais teisių ir galimybių. Turintys rimtą, moksliškai pagrįstą nuomonę, kad konkrečiu atveju skiepo rizika yra didesnė nei galima nauda, ir todėl abejojantys, nedrįstantys ar nenorintys skiepytis yra viešai smerkiami, teisiškai, ekonomiškai ir psichologiškai žlugdomi.
Nežinau, kaip kitus, bet mane sukrečia mokytojos, rudenį eisiančios mokyti Lietuvos vaikų, žinutė: „Labas, vakar pasiskiepijau. Prieš skiepą apsiašarojau, po skiepo nualpau. Šiandien tik pramerkus akis ašaros upeliais srūva. Jaučiuosi žiauriai išprievartauta ir kupina neapykantos šitai sušiktai vyriausybei.“
Sukrečia liudijimas nėščios moters, kuri renkasi tarp noro apsaugoti dar negimusį vaikelį nuo galimų nepageidaujamų vakcinos reiškinių ir garantijos, kad gaus reikiamą sveikatos priežiūrą nėštumo ir gimdymo metu. Sukrečia pasakojimas pardavėjos, kuri neturi pakankamai lėšų, kad galėtų testuoti savo sūnų abiturientą, bet visiškai pagrįstai nenori jo skiepyti.
Kaip atsakymu į „galimybių paso“ kritiką Facebook’e dalinamasi popiežiaus paraginimu skiepytis ir tokiu būdu atlikti meilės artimui darbą, lyg jis pateisintų mūsų Vyriausybės sprendimus. Tačiau meilės per prievartą nebūna. Popiežiaus raginimas toli gražu nėra tas pats kaip „galimybių paso“ politika, kai iš nepasiskiepijusių ketinama atimti teisę į darbą, mokslą, sveikatos priežiūrą, viešąjį transportą, bendravimą su draugais ir artimaisiais bei kt.
„Galimybių pasas“ yra grindžiamas utilitaristiniu mąstymu, kad dėl visuomenės intereso yra leistina ignoruoti konkretaus asmens teises ir interesus. Tai prieštarauja katalikiškai moralei ir biomedicinoje taikomai deontologinei etikai, pagal kurią asmuo niekada negali būti naudojamas kaip priemonė tikslui, kad ir labai kilniam, siekti.
Biomedicinos teisėje galioja principas, kad „žmogaus interesai ir gerovė yra svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus“ (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 2 straipsnis). Sukrečia, kad šis principas ir didelė dalis svarbių Konstitucijos ir įstatymų normų „ekstremalios situacijos“ metu visiškai ignoruojamos, lyg teisė Lietuvoje nebegaliotų.
Pabandykime įsivaizduoti, kokioje valstybėje mes gyvensime, kai tokia praktika taps įprasta? Šiandien formuojamas pavojingas visuomenės interesų viršenybės asmens atžvilgiu precedentas kada nors gali atsisukti ir prieš uoliai besiskiepijančius, „galimybių pasą“ turinčius ir visomis jėgomis „mokslu tikinčius“ Lietuvos gyventojus.