Dalius Stancikas. Laisvėjimo metai

Jei reikėtų vienu bruožu apibūdinti praeinančius 2014-uosius metus, tai tektų vartoti laisvėjimo terminą.

Laisvėjimas, kaip žinome, gali vesti į tobulėjimą, priartinti prie Kūrėjo, įpūsti ypatingą būties ir kūrybos dvasią. Bet už kerinčios laisvėjimo afišos gali slypėti ir apgaulinga, klaidinančiai viliojanti vergovės forma, kreipianti mus į dvasinę ir fizinę savižudybę, griaunanti esminius civilizacijos pamatus, būtinuosius moralinius tabu, neleidžiančius supainioti dieviškųjų ir žmogiškųjų galių – lyg kokia kasdienė bibliškojo Adomo nuopuolio kartotė.

2014-aisiais pasaulis „laisvėjo“ abiejomis kryptimis.

Didžioji demokratinio (taigi, laisvojo) pasaulio dalis toliau savinosi dieviškąsias galias, grubiausiai lįsdama į gyvybės ir mirties slėpinius, šį kišimąsi pateikdama kaip esminę žmogaus teisę, vis plačiau oficialiai įteisindama eutanaziją, abortus, gyvybės mėgintuvėlius, naikindama prigimtines lytis (metų pabaigoje ir Lietuvos Vyriausybė pritarė vadinamajai Stambulo konvencijai, pagal kurią atsiranda ne fizinės, o socialinės lytys), prigimtinę šeimos sąvoką (tiesa, vienalyčių šeimų įteisinimas paprastai vis dar vyksta minimalia balsų persvara, pavyzdžiui, šį rudenį Suomijoje gėjų šeimos įteisintos tik kelių parlamentarų persvara – tas rodo šios tendencijos trapumą), o prigimtinio kūno darkymas – „gražinimas“ tatuiruotėmis, kas mūsų jaunystės laikais būdavo išskirtinis užkietėjusių kalinių ar kareivių skiriamasis ženklas, dabar, regis, įgavo visuotinį grožio etalono mastą.

Ypatingas šių metų akcentas – JAV, valstybės, kurioje prieš 80 metų (o kai kuriose valstijose tik prieš 50 metų), dar galiojo „sausas įstatymas“, sostinėje Vašingtone po visuotinio referendumo įteisintas marihuanos vartojimas. Išvada viena: baltaodžiai vis mažiau daro įtaką galingiausios pasaulio valstybės gyvenimui, kuriame pats prezidentas viešai giriasi jaunystėje svaiginęsis narkotikais.

2014-aisiais būta ir kitokių laisvėjimo formų. Deja, taip ir nepasibaigė piliečių karas prieš valdžią Sirijoje: teigiama, kad per trejus su puse metų yra per 200 tūkst. žuvusių, po pasaulį išsklaidyta 6,5 mln. sirijiečių.

Šie metai prasidėjo Krymo išlaisvinimu, jo sugrąžinimu Rusijai, – taip prieš dvi savaites savo metiniame pranešime Kremliuje gyrėsi Rusijos prezidentas Vladimiras (liet. vertimas – valdyk pasaulį) Vladimirovičius Putinas. 2014-ųjų Rusija – geriausias įrodymas, jog žemiškoji realybė nesiskiria nuo mitų ar pasakų stebuklų: metų pradžia – karinis Vladimiro Putino triumfas, sudrebinęs pasaulį, o pabaiga – panika Kremliuje dėl beviltiškai žlungančio rublio (euras užvakar jau kainavo 100 rublių, taigi rublis per metus nuvertėjo daugiau nei laisvę narsiai ginančios, pabėgusios valdžios skaudžiai apvogtos Ukrainos grivina). Po šios savaitės rublio kracho net Rusijos politinio vasalo – Baltarusijos – prezidentas pareiškė: užtenka melstis Rusijai, matote, kaip nusėdo mūsų svarbiausia rinka, turime ieškoti patikimesnių verslo partnerių. Rusija, branduolinių ginklų ir gamtinių išteklių pilna galybė, po Krymo okupacijos pirmąkart istorijoje liko tokia vieniša – niekas pasaulyje nepanoro dėl vienadienių politinių užgaidų rizikuoti branduoliniais karais. Tad teko gėdingai pabrukus uodegą prašytis kinų pagalbos – pačių tikriausių rusų konkurentų, jau seniai nenuleidžiančių godžių akių nuo negyvenamų Sibiro platybių ir neišsenkamų požeminių lobių. Nuo vilko ant meškos – taip turbūt tektų apibūdinti pasikeitusį Rusijos politikos kursą nuo Vakarų į Rytus.

Šie metai – dar vienas patvirtinimas: žmonijos istorijos vyksme dar nebuvo imperijos, kuri nežlugtų, tokia ateitis laukia ir Rusijos, tad kuo greičiau patys rusai tai supras, tuo greičiau pradės sveikti. Svarbiausia – ne krentantis rublis, ne kylančios produktų kainos. Mes šiemet perėjome prie karinio – mobilizacinio stiliaus retorikos, ir tai labiausiai liūdina. Juk karo sąlygomis negalima kritikuoti vyriausiojo vado, karo sąlygomis viskas nukreipta diversantų paieškoms ir gyvenama pagal principą „mirtis šnipams“, – liūdnai aiškina rusų dvasininkas A. Kurajevas. O mums telieka suklusti: ar tokių pat gaidų šiemet nepajutome ir mes čia, Lietuvoje, pradėjusioje ypatingą žodžių mūšį su Rusija?

Kitos šių metų pasaulio laisvėjimo apraiškos – šiemet įvykęs Škotijos referendumas dėl atsiskyrimo nuo Anglijos (škotai turėtų džiaugtis, kad neturi tokios demokratijos naikinimo institucijos, kaip Konstitucinis Teismas) ir katalonų apklausa dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos (nepriklausomybės referendumo neleido Ispanijos Konstitucinis Teismas; panašiai šiemet pasielgė ir Lietuvos Konstitucinis teismas, pažeidęs esminį demokratijos principą – nurodęs, kad piliečiai negali išreikšti savo valios be valdžios kontrolės – pirmą atkurtos laisvės dešimtmetį to nebūtų drįsusi skelbti jokia valdžios institucija).

Netgi JAV Senato komiteto ataskaita apie CŽV taikytus kankinimo metodus – taip pat laisvėjimo kelias. Ir ta ataskaita svarbi ne tiek JAV piliečių išsilaisvinimui nuo savo pačių specialiųjų tarnybų savivalės – šiemet B. Obama pareiškė, kad JAV nutraukia dvylika metų trūkusį visuotinį pasaulio, netgi draugų, šnipinėjimą. Tai pirmiausia JAV išsilaisvinimas nuo 2001 metų rugsėjo 11-ąją ją užpuolusių ir visuotinį baimės virusą pasėjusių teroristų. Kaip tuomet sakė jų vadeiva Osama Bin-Ladenas, svarbiausias puolimo tikslas buvo ne užmušti kelis tūkstančius amerikiečių, bet įbauginti JAV ir taip sunaikinti jos demokratiją, vidinę laisvę, kurią kaip neišvengiamą viso pasaulio ateitį dar 19 amžiaus pradžioje nurodė prancūzų filosofas A. de Tocquevilis: Pastangos sustabdyti demokratijos raidą būtų tarsi kova prieš patį Dievą.

Sugebėti prieš visą pasaulį pripažinti klydus – tik labai stiprios ir tikrai laisvos šalies požymis. Tai ypač svarbu, nes JAV yra ne tik demokratijos lopšys, bet ir vienintelė supergalybė, prisiėmusi pasaulio policininko vaidmenį (ar prieš metus kas galėjo pagalvoti, kad daug metų buvę ideologiniai priešai JAV ir Irakas kartu kovos prieš „Islamo valstybės“ banditus, Alacho vardu kertančius galvas vaikams už tai, kad jie krikščionys, ir moterims už tai, kad atsisako patenkinti jų lytinį instinktą), todėl JAV pavyzdžiu, jos sėkmėmis ir klaidomis seka dauguma kitų.

Spec. tarnybų sutramdymas – tai būtinas kelias ir Lietuvai, nesugebančiai išsiaiškinti, ar nemelavo jos saugumiečiai dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje, kodėl viešai šmeižė žuvusį savo darbuotoją V. Pociūną, bendradarbiaudami su Rusijos saugumu provokavo nusikaltimui nepilnametę E. Kusaitę, čečėnų našlaičių globėjus Gatajevus, kaip staigiai praturtėjo buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas D. Jurgelevičius, nusipirkęs vieną iš Gruzijos televizijų, kokiu tikslu aukštiems politikams kurpiamos jokio pagrindo neturinčios sąmokslo teorijos.

Vis dėlto reikšmingiausias, daugiausiai įtakos žmonijos raidai turėsiantis metų atvirumas – šiemet vykęs Katalikų bažnyčios Sinodas. Pirmąkart toks drąsus, toks demokratiškas visoms nuomonėms. Pasirinkome skaidrumą. Nusprendėme, kad kiekvienas galime duoti kiek tik norime interviu visiškai laisvai, ir nebuvo numatyta jokia cenzūra, – sakė popiežius Pranciškus.

Todėl apie Sinodą pasakytus popiežiaus žodžius: Turime eiti į priekį. Nebijau, nes tai kelias, kurį Dievas paprašė mūsų nueiti ir reikėtų laikyti 2014 metų fraze ir esme.

Nebijokime eiti kartu – į 2015-uosius.

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
34 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
34
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top