Naujųjų metų pradžioje Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė paprašė politikos apžvalgininką Tomą Vilucką pasidalyti savo įžvalgomis apie 2014 metus.
Tomai, gal galėtumėte pasidalyti savo praėjusių metų vertinimu? Kaip Jums jie dabar atrodo? Gal jau galima išskirti kokius nors lūžio ar susivokimo momentus? Gal kelių metų perspektyva labiau paaiškina tai, kas vyko pernai?
Jei apsiribotume politine Lietuvos plotme, tai, manau, galėtume tvirtinti, kad per praėjusius metus valdantysis šalies elitas dar labiau susitelkė. Ir tam labiausiai „padėjo“ lemtingi įvykiai, pirmiausia, be abejo, Ukrainos krizė, stipriai sukrėtusi, sudrebinusi visą Europos geopolitinę situaciją, ir tai kas vyko (vyksta) geopolitinėje plotmėje, turėjo labai ryškių pasekmių Lietuvos politinėje padangėje.
Antrasis momentas, be abejo, buvo, drįsčiau teigti, labai stiprus pilietinių jėgų pralaimėjimas per referendumą dėl Konstitucijos pataisų.
Trečiasis – Prezidento rinkimai, kurie, kaip ir buvo prognozuojama, tapo tam tikra demokratijos imitacija, paprasčiausiu dabartinės vadovės perrinkimu, o ne rinkimais.
Taigi visi šie trys momentai, sudėjus kartu, mano požiūriu, buvo svarbiausi 2014-ųjų metų įvykiai ir visi jie leido valdančiajam elitui dar labiau sutvirtėti, sustiprėti, tiksliau – išlaikyti status quo. Pagrindinės politinės jėgos buvo tik dar labiau konsoliduotos.
Ir, reikia pastebėti, Lietuvos gyventojai prie šito prisidėjo: visais mano paminėtais atvejais didesnė šalies piliečių dauguma – tiek rinkimų būdu, tiek referendumo keliu ar tiek, sakykime, vieša opinija – pritarė dabartinei šalyje susiklosčiusiai politinei situacijai.
Gal galėtumėte paanalizuoti kiekvieną aspektą atskirai?
Gal pradėkime nuo įvykių Ukrainoje, nes tai, kas ten vyko, buvo puikiai panaudota vidaus politinėje rinkoje. Pirmiausia, bet kuris bandymas kritikuoti ar abejoti kokiais nors Prezidentūros ar Vyriausybės veiksmais iš karto gauna etiketę: primenama, kokia dabar geopolitinė situacija, ir bet koks aštresnis vertinimas yra vaizduojamas kaip žaidimas Kremliaus naudai. Šiuo metu nei šalies Prezidentės, nei Vyriausybės veikla praktiškai negali būti abejojama, nes tai iškart laikoma vos ne šalies interesų, nacionalinių interesų išdavyste.
Ir tam puikiai panaudojamos visos propagandinės priemonės, viešieji ryšiai – nesvarbu, kas vyktų šalyje. Prisiminkime, kad ir neseniai vykusį bandymą suorganizuoti mokytojų streiką. Galime įvairiai vertinti juos organizavusią profsąjungą, bet kai švietimo ministras žmonių bandymą kovoti už savo teises iš karto pavadina žaidimu Kremliui, bandymu destabilizuoti padėtį, jau yra per daug įžūlu. Matėme ir daugiau tokių bandymų bet kurią pilietinės valios, visuomenės grupių teisių raišką, marginalizuoti, vadinti „ėjimu prieš valstybę“, įžvelgti „Kremliaus ranką“…
Kitas dalykas, šalies politiniai lyderiai, ryškiausios figūros – Prezidentė, užsienio reikalų ministras – daro labai garsius, efektingus pareiškimus taip pritraukdami tam tikrą užsienio žiniasklaidos dėmesį, o mums, vidaus rinkai, tai rodoma kaip Lietuvos, kaip vertybių gynyba. Tokiais pareiškimais bandoma parodyti, kad mūsų lyderiai yra labai drąsūs, daro tai, ko nedaro bailūs Vakarų lyderiai.
Viena vertus, tarsi ir akcentuojama, kad „priešas prie vartų“, kad kažkas baisaus gali įvykti. Kita vertus, taip tarsi siunčiamas ir nepasitikėjimo signalas mūsų partneriais NATO ir Europos Sąjungoje. O juk mes vis dėlto esame visateisiai tų saugumo struktūrų nariai, ir jeigu išties mums kas nors gresia, tai gresia ir visoms šitoms struktūroms – tokia būtų logiška išvada. Todėl šalies vadovai pirmiausia turėtų priminti gyventojams, nesėdami panikos, kad mes esame tam tikrose saugumo struktūrose, kad turime būti ramūs, orūs.
Tačiau mes matome visai kitką – mums visą laiką bandoma įteigti grėsmę, tuo parodomas nepasitikėjimas Lietuvos partneriais. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė ar net JAV prezidentas – jie rodomi kaip bailūs, neryžtingi, o mūsų lyderiai, mūsų politikai – kaip labai labai drąsūs, jie vieninteliai kovoja už vertybes, juk vienintelis tikras vyras Europoje – Lietuvos prezidentė.
Toks propagandinis žaidimas labai stipriai atsispindi viešojoje erdvėje ir skirtas stiprinti ne mūsų saugumą, o būtent dabartines valdančiųjų pozicijas.
Kitas dalykas – toliau niveliuojasi bet koks skirtumas tarp pozicijos ar opozicijos – opozicija kaip reiškinys Lietuvoje šiuo metu jau nebeegzistuoja. Viena vertus, tai reiškia visišką politinės sistemos degradaciją, kita vertus, vyksta ir jos konsolidacija – pavyzdžiui, praktiškai visos politinės jėgos vieningai darė viską, kad Tautos referendumas neįvyktų. Žinoma, visa tai vainikavo Konstitucinio Teismo išaiškinimai, apriboję piliečių konstitucines teises.
O juk tai, ką žmonės padarė, kad įvyktų referendumas, buvo kaip stebuklas. Surinkti tuos parašus buvo labai stipri pilietinė iniciatyva. Tačiau su referendumu susiję įvykiai parodė, kad beveik neįmanoma ką nors pakeisti. Dabar, po Konstitucinio Teismo išaiškinimo apie tam tikras Referendumo įstatymo nuostatas, jau negalime padaryti net ir tokio stebuklo.
Kas dėl Prezidento rinkimų – tai irgi buvo iliuzinė kova, nes liberalų ir konservatorių partijos vienbalsiai parėmė prezidentę, nors prieš tapdama prezidente ji niekada nebuvo tų partijų narė ar kaip nors su jomis susijusi.
Dar įdomesnė socialdemokratų pozicija – jie iškėlė kandidatą, kuris neturėjo jokių šansų mesti iššūkį dabartinei prezidentei. Tad rinkimai buvo tik proga prezidentės „konkurentams“ pasireklamuoti, kita vertus, jie ir vėl parodė, kad valdantieji yra labai vieningi. Tam tikrais klausimais nebuvo netgi kitokios pozicijos, netgi atviros kovos – viskas buvo tiktai imitacija, it kokios gražuolių varžytuvės – nebuvo nė kalbos apie idėją, strategiją, apie tikslus.
Šie rinkimai parodė, kad nė nereikia kalbėti žmonėms apie šalies viziją, tikslą, kuris juos vienytų. Žmones turi vienyti grėsmė. Ir baimė.
Ir kad grėsmė, baimė juos suvienytų, kuriami įvykiai. Tam puikiai panaudota net Ukrainos tragedija – ji puikiai tinka tam, kad keltų baimę ir tuo pagrindu leistų valdantiesiems sustiprinti savo pozicijas.
Ko gera, šių metų pabaigos akcentas – prezidentės paskelbtas informacinis karas ir Seimo paskubomis priimtos įstatymų pataisos, kurios dar labiau suvaržo piliečių laisves, susiaurina informacinį lauką, suteikia policijai ir saugumui daugiau instrumentų veikti neva karo sąlygomis – ir būtų visų praėjusių metų pikas – tos baimės atmosferos, apie kurią jūs kalbate, viršūnė?
Būtent, o pradžia – metinis prezidentės pranešimas, kur ji primygtinai, atskiru punktu kreipėsi į žiniasklaidą, visų pirma – į žiniasklaidą, ir kur akcentavo „atsakomybę, informacinį karą“ ir t.t. Ir nuo tada toji baimės, tiksliau – gąsdinimų kreivė tik kilo į viršų, ir niekam neleista net abejoti, ar pagrįstas toks piliečių teisių ribojimas.
Viskas yra smarkiai iškreipiama – naudojamasi išoriniais įvykiais, kad mažėtų mąstymo, pilietinių teisių laukas, gal net visai sumenktų, tačiau patys piliečiai to net nepastebėtų.
Toks viešojo lauko „apkarpymas“ man vis labiau primena dabar visur sodinamas naujai išvestas medžių veisles, ypatingas tuo, kad šie medžiai nesikeroja, auga „kaip reikia“ – rutulio ar kūgio formos. Jie nepalyginamai pranašesni, „efektyvesni“ – jų nebereikia net karpyti. Juokaudama juos vadinu „pudeliniais“. Panašu, kad ir mes auginame tokią „pudelinę“ Lietuvą – nesišakojančią, augančią „kaip reikia“. Ir kuo toliau, tuo mažiau žmonių pajunta, jog jų jau net karpyti nebereikia – jie jau patys apsiriboja, susisiaurina…
Taip, pakanka tik kartoti: karas, karas, karas, „priešas prie vartų“ – ir viskas. Ir tauta… konsoliduota.
Kad šiuo metu einama toliau – dabar jau sakoma „priešas tarp mūsų“, intensyviai žvalgomasi priešų jau čia, viduje, ieškoma penktosios ar net šeštosios kolonos… Ir kuriamos visokios baidyklės – neapykantos taikiniai. Tai irgi labai patogu – kaltųjų paieška leidžia nukreipti, nukanalizuoti nepasitenkinimą realiai prastėjančia padėtimi štai į tokias propagandos priemonėmis sukurtas baidykles.
Toks baubų kūrimas pirmiausia nukreipiamas prieš savus piliečius, ir jis man primena XX a. penktojo dešimtmečio Jungtines Valstijas, kai senatoriaus Mc’Carty vykdyta raganų medžioklė – priešų „tarp mūsų“ paieškos – buvo įgavusi didelį mastą, bet po jos šalis atsitokėjo, kai paaiškėjo, kad tie, kurie ėmėsi šitos raganų medžioklės, – patys buvo „nešvarūs“.
Dabar kyla klausimas, kas bus, kai nueis ši banga, o ji neišvengiamai nueis, kaip tada bus žiūrima į tuos piliečius, kurie buvo vadinami priešais? Visi praeityje vykę politiniai žaidimai nepraeina be pasekmių. Galima dabar žaisti ir užsižaisti, saugoti savo pozicijas, niekinti kurias nors savo piliečių grupes, savus piliečius visaip pravardžiuoti, iš jų tyčiotis, dergti, daryti iš jų baubus, priešus. Bet atėjus laikui vis tiek viskas paaiškės, vis tiek pamatysime, kad tai buvo tik paprasčiausi „fantomai“ – puikiai politinių technologų sukonstruoti, bet neturėję jokio pagrindo. Ir tada vėl kils susiskaldymai, susipriešinimai – ir kas bus už tai atsakingas?
Taigi aš klausiu – kas už tai atsakys? Kas bus atsakingas už šį lietuvišką makartizmą?
Kitas klausimas būtų – kada atsitokėsime?
Čia jau nežinia, mes negalime burti iš kavos tirščių…
Tada formuluočiau kitaip – ko reikia, kad atsitokėtume greičiau?
Nelengvas klausimas. Ką paimtum, kur bežiūrėtum, aš manyčiau, pirmiausia reikia lyderių, reikia stiprių intelektualių asmenybių, kurios turėtų autoritetą visuomenėje ir kurios keistų vyraujantį diskursą. Kad būtų ne tiek emocijų, kiek viešo kalbėjimo, sprendimo paieškų. Bet kol kas yra gana sudėtinga situacija.
Deja, ir tie, kurie kalba, jie neišgirstami… Mes turime stiprių žmonių, kurie, atrodo, kalba teisingai, bet jie kalba tiktai mažoms auditorijoms, ir jų balsas, jų žodis, deja, dar nepasiekia tiek, kiek galėtų.
Taip, visuomenėje periodiškai kyla tam tikros bangos, tačiau egzistuoja ir priešpriešinės bangos. Tad, manau, ypač svarbu pats judėjimas, kuris subrandintų tokias tiesos ieškančias, tiesą pasakančias asmenybes, kurios surastų raktą į žmonių protus, sąžines, širdis, ir kad būtų žmonių, pasiruošusių jas išgirsti.
Tada prasidėtų ir kiti pokyčiai. Be to, Lietuva nėra izoliuota sala, ir daug kas priklauso nuo procesų pačioje Europoje: kaip vystysis, kuria linkme eis Europos Sąjunga, kokie ekonominiai procesai taps svarbūs – Lietuvos įsijungimas į eurozoną ją dar labiau susies su tais europiniais procesais. Lietuvai nepavyks likti visų tarptautinių tendencijų nuošaly.
O kaip Jums atrodo 2015-ieji metai? Ar tos Jūsų pastebėtos tendencijos turi pagrindo išlikti?
Daug kas priklausys nuo to, kaip valdantieji susidoros su ekonominiais iššūkiais, nes valiutų pasikeitimas paveiks tam tikras gyventojų ekonomines svirteles, bet jeigu valdantieji sugebės susidoroti su šiais iššūkiais, dabartinė situacija tik tęsis.
Kitas dalykas, daug kas priklausys nuo to, kokie bus procesai, kaip jie plėtosis Rusijoje ir kaip vystysis jos konfliktas su Ukraina. Daug kas priklausys ir nuo to, kiek mūsų elitas su tuo žais, kaip piliečiai į tai reaguos – juk tuoj rinkimai į savivaldą, netrukus – ir į Seimą.
Šie savivaldos rinkimai bus tuo įdomūs, kad parodys, kaip pasiseks nepriklausomiems kandidatams ar nesisteminėms partijoms. Tai gali parodyti tam tikras tendencijas, ar žmonės sugeba susikalbėti, įtikinti kitus savo sumanymu. Gal tai ir bus pirmieji ženklai, kurie leis pamatyti, ar jau bręsta, fermentuojasi kokie nors pokyčiai visuomenėje ar ne.
Taigi 2015-aisiais metais šie du momentai, ko gero, turėtų būti patys svarbiausi.
Parengti pokalbio išrašą talkino Aušra Gabalytė