puteikis.lt
Įvairių Vilniaus miesto savivaldybės įstaigų ir įmonių vadovų algos siekia dešimt tūkstančių litų, o sunkiausią darbą dirbantys tų įstaigų eiliniai gauna tiek, kad ekonomistė Aušra Maldeikienė tai vadina nevilties atlyginimu: Vilniuje už tokią sumą pragyventi neįmanoma. Susipažinusi su duomenimis dr. A. Maldeikienė, dalyvaujanti rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą kartu su Lietuvos Sąrašu, dalijasi mintimis apie dabartinę sistemą.
Kai matai tokio dydžio atlyginimus, viena vertus, logiškai gali suprasti, kad reikia ieškoti gerų finansininkų ar vadybininkų įvairioms institucijoms, pvz., viešojo transporto ūkiui, kuris turi konkuruoti su privačiu verslu. O jei nori rasti gerą specialistą, žmogus turi sutikti dirbti už tokį atlyginimą – kaip vaizdingai pasakė vienas politikas, tik kvailiai dirba mažiau nei už 5000 litų…
Antra vertus, tie atlyginimai absurdiški, kai matai bendrą viešojo sektoriaus darbuotojų, vadinamųjų biudžetininkų, atlyginimų kontekstą. Šiuo atveju tos įmonės nėra visai biudžetinės, nes dalį savo pajamų užsidirba, bet jos teikia miestui reikalingas paslaugas ir jų darbą galime lyginti su viešojo sektoriaus atlyginimais. Nors ir iškreipta forma, šitas sektorius vis dėlto finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais.
Štai didele dalimi iš biudžeto finansuojamoje VšĮ „Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras“ dirbančio gydytojo psichiatro atlyginimas – 2555 Lt, o direktoriaus – beveik 10000 Lt… Gal tai reiškia, kad psichiatras gali dirbti dviem etatais? Nors man tai sunkiai suvokiama… Bet kuriuo atveju toks atlyginimų skirtumas labai didelis.
Dar juokingiau, kai UAB „Vilniaus viešasis transportas“ generalinio direktoriaus atlyginimas beveik 10500 Lt, o troleibuso vairuotojo – 3300. Didžiulis atotrūkis.
Biudžetinė įstaiga „Vilniaus miesto nakvynės namai“ – išvis ypatinga tema. Direktoriaus pavaduotojos atlyginimas – 5948 Lt, o direktorius – 4375. Kaip dabar madinga sakyti – nieko tokio, bet minčių kyla įvairių. Bet ypač keista, kai palygini nakvynės namų vadovų atlyginimus su socialinių darbuotojų algomis. Vyresnysis socialinis darbuotojas ant popieriaus gauna 2112 Lt, o paprasto socialinio darbuotojo atlyginimas per metus net sumažėjo: 2013-iais buvo 1830 Lt, 2014 m. pabaigoje –1667 Lt… Sumažėjo ir vyresniojo slaugytojo atlyginimas: nuo 1560 iki 1437 Lt. Į rankas jis turėtų gauti apie 900 Lt… O juk būtent šitie žmonės ir dirba sunkųjį darbą… Socialiniai darbuotojai kartais gauna mažiau už tuos žmones, pas kuriuos vaikšto…
O štai kažkokios VšĮ „Atnaujinkime miestą“ administratorės atlyginimas per metus padidėjo nuo 1800 iki 2500 litų, šios įstaigos direktoriaus atlyginimas – 6000.
Tuo mes pademonstruojame, kaip labai niekinam sunkų darbą dirbančius žmones ir kaip mėgstam tuos, kurie gerai sukasi. Nes jų atlyginimai prasideda nuo 6000 litų.
Matydama tuos direktorių atlyginimus, noriu pasakyti: Vilniaus universiteto profesoriaus – išskirtinio, turinčio ypatingų mokslinių pasiekimų, žinomo pasaulyje – atlyginimas šiuo metu numatytas 4700 Lt, o profesorius, kuris tiesiog yra aukščiausios klasės profesorius, gauna 3900 Lt.
Akivaizdu, kad tokiame atlyginimų sutvarkyme yra labai daug netvarkos, kuria mes parodome, kokią valstybę norime turėti. Tokią ir turime… Tai mūsų pasirinkimas, kurio pasekmės kada nors bus labai liūdnos – visuomenės defragmentacija, erozija. Koks jaunas žmogus norės rimtai studijuoti ir dirbti, jei puikiai suvokia, kad jo darbas nebus labai vertinamas – didele dalimi bus vertinamas jo gebėjimas suktis ir turėti gerų pažįstamų. Tie atlyginimai dažnai būtent tai ir rodo. Jeigu žmonės, kurie juos skiria, bandytų paaiškinti, tikriausiai nerastų labai rimtų argumentų, kodėl taip skiriasi labai panašios kvalifikacijos reikalaujantis administracinis darbas ir pan.
Jūsų vertinimu, ar žmogus, gaunantis 1437 Lt atlyginimą „ant popieriaus“, kaip Vilniaus nakvynės namų vyresnysis slaugytojas, gali normaliai pragyventi?
Ne, mes visi puikiai suprantame, kad jis nepragyvena. Tai nevilties atlyginimas: žmogus eina dirbti, nes yra neviltyje, norisi kažką užsidirbti… Socialinių darbuotojų darbas labai sudėtingas, antra vertus, žmogus negali jam atsiduoti, jis turi galvoti, kaip prisidurti… O po to mes nuoširdžiai stebimės, kad žmonės pervargę, šalis išnervinta, atskirtis labai didelė, kad žudosi, avarijų daug ir t. t. Tai susiję dalykai.
Lietuvoje nėra nustatoma absoliuti skurdo riba. Jūsų vertinimu, kokios sumos žmogui reikia, kad galėtų pragyventi Vilniuje?
Manau, mažų mažiausiai 1300 Lt, jeigu neturi vaikų ir iš ko nors paveldėto būsto. Jeigu būstą turi nuomotis – be 1300 Lt niekaip neišgyvens. Aišku, gyvenant šeimoje, ta suma mažesnė. Bet iš tiesų už mažiau nepragyvensi. Ant absoliučios skurdo ribos gyvena, pvz., jauni Vilniaus universiteto mokslų daktarai, kurie į rankas gauna apie 1400 Lt. Jeigu šita šalis teigia, kad jai reikia jaunų, energingų mokslininkų, ji sau meluoja – jai nereikia nieko.
Mūsų visuomenė nuoširdžiai tiki, kad socialinėje atskirtyje gyvena tie žmonės, kurie šito verti. Nes žmonės taip ugdomi ir mokomi nuo ankstyvos vaikystės, tuo pačiu juos stigmatizuojant. Pvz., vaikas mokykloje mokomas, kad kiekvienas dirbantis normaliai pragyvens. Taip jam sakomi du dalykai. Pirma – kad Lietuvoje nėra rinkos. Nes rinka turi šitą problemą – tam tikrais gyvenimo momentais net labai sąžiningai viską darantis žmogus gali patekti į tokią situaciją, kai neteks darbo ir pan. Antras dalykas – žmogui duodamas signalas, kad jeigu jis neuždirba pinigų, tai pats yra dėl to kaltas. Taip tas žmogus iš tiesų yra žeminamas, nes pasimeta ir nesupranta, kuo jis kaltas… Kad ir socialinis darbuotojas – jis gali dirbti kaip nori gerai, bet vis tiek uždirbs mažai, o visuomenė ir valstybė jam tuo pat metu aiškina: tu vertas tiek, kiek gauni… Na, tai žmogus pradeda suvokti save kaip nieko nevertą… Tikėtis iš taip pažeminto žmogaus sveiko pilietiškumo, savigarbos yra labai sudėtinga. Jis pakliūna į socialinį užribį ir moraline prasme: be viso kito, dar yra kaltas dėl to, kad mažai uždirba. Nors mažai uždirba todėl, kad jam paskirta tokia alga, kuri visai nepriklauso nuo jo darbo – ar dirbtų labai gerai, ar prastai, gaus tiek pat…
Ką Vilniaus valdžia galėtų padaryti, kad tai keistųsi?
Gal pirmiausia reikėtų atsisakyti daugelio tokių viešųjų įstaigų, kurios kuria visokias vizijas, planus, o iš tiesų neretai tiesiog yra būdas susodinti savus į labai gerai apmokamas vietas. Dažnai kritikuojamos avialinijos, bet aš būčiau šalininkė, kad jos liktų, nes tikėtis, kad į Vilnių kas nors atvyks, kai nesudarai tokios galimybės, mažų mažiausiai naivu… Bet kai prikuriama įvairių įstaigų, kurios prikuria visokių vizijų, turi būti labai aiški tos veiklos prasmė… Kaip besidomėtum, ją suvokti sunkoka, nebent tie vizijų kūrėjai aptarnauja merų ir kitų politikų viešuosius ryšius. Bet juk tam yra savivaldybės viešųjų ryšių skyrius…