Šiandieną LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ įvyko dviejų nelygiaverčių varžovų dvikova: prof. dr. Ignas Vėgėlė vs prof. Vytautas Sinkevičius.
Pokalbį studijoje klausykite ČIA.
Kova jau pirmajame raunde baigėsi nokautu – panašu į tai, kad prof. V. Sinkevičiui ši kova buvo jo „gulbės giesmė“.
Vienas nedidelis, tačiau, manau, reikšmingas pastebėjimas.
Prof. V. Sinkevičius ir laidoje savo trigrašį nevykusiai bandęs įkišti advokatas A. Šindeikis visuomenę bando įtikinti, kad Vyriausybės nutarimas, nustatantis asmens konstitucinės teisės į fizinę asmens neliečiamybę ir judėjimo laisvės apribojimus, yra priimtas vadovaujantis Civilinės saugos įstatymu ir neprieštarauja Konstitucijai, kadangi Civilinės saugos įstatyme yra nurodyta, jog ekstremaliosios situacijos metu Vyriausybei yra suteikta kompetencija riboti viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą bei ūkinės veiklos laisvę.
Taip, bičiuliai, tikra tiesa – Civilinės saugos įstatymas suteikia Vyriausybei tokią kompetenciją.
Kita vertus Civilinės saugos įstatymo teisės norma, suteikianti tokią kompetenciją Vyriausybei, nenustato ir/ar nesuteikia teisės riboti asmens konstitucinės teisės į fizinę asmens neliečiamybę, kuri, be kita ko, yra asmens teisės į jo privatų gyvenimą dalis, taip pat riboti asmens judėjimo laisvės.
Kitaip tariant, Vyriausybei yra suteikta kompetencija riboti viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą bei ūkinės veiklos laisvę, tačiau TAI NEREIŠKIA, kad, nustatydama šiuos ribojimus, Vyriausybė turi teisę apriboti ir kitas asmens konstitucines teises, iš kurių vienos yra asmens konstitucinė teisė į fizinę asmens neliečiamybę ir asmens judėjimo laisvė.
Vyriausybė tokios teisės (teisės riboti/suvaržyti asmens privatų gyvenimą, jo judėjimo laisvę) neturi dėl labai paprastos priežasties – tokia teisė (kompetencija) Civilinės saugos įstatymu Vyriausybei NESUTEIKTA.
Klausiantiems ir/ar abejojantiems dėl to, ar Vyriausybės nutarimu nustatyti ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo ribojimai iš tiesų riboja ir asmens konstitucinę teisę į fizinę asmens neliečiamybę, atsakau: dėl to nėra net menkiausios abejonės, kadangi bet kuri, net ir pati menkiausia invazinė medicininė procedūra, KAIP NE SAVO NORU pasirinkta procedūra, teismų praktikoje yra pripažįstama PRIVERSTINE procedūra.
Klausiantiems ar abejojantiems, ar tikrai yra pagrindas Vyriausybės nutarimu nustatytas procedūras laikyti procedūromis, kurios pasirenkamos ne savo noru, atsakau: dėl to nėra net menkiausios abejonės, kadangi „savo noru“ reiškia „aš noriu“. Kita vertus, jei „aš noriu“ yra tik „aš noriu dėl to, kad neprarasčiau darbo (ar pan.)“, tokiu atveju „aš noriu“ yra ne kas kita, o „aš esu priverstas“.
Dar daugiau – tam, kad asmens konstitucines teises ir laisves ribojantis Vyriausybės nutarimas galėtų būti pateisinamas ir pripažįstamas kaip atitinkantis Konstituciją ir įstatymus, įstatymas (šiuo atveju – Civilinės saugos įstatymas) ne tik turi nustatyti, kad Vyriausybei yra suteikiama teisė riboti asmens konstitucines teises ir laisves, bet ir nustatyti TOKIŲ TEISIŲ RIBOJIMO APIMTĮ, PAGRINDUS, TVARKĄ IR LAIKINUMĄ.
Todėl Civilinės saugos įstatyme nesant teisės normų, kurios nustatytų, kokia apimtimi gali būti ribojamos asmens konstitucinės teisės ir laisvės, šios teisės NEGALI BŪTI RIBOJAMOS, kadangi Vyriausybės NUTARIMU (poįstatyminiu teisės aktu) JOKIOMIS APLINKYBĖMIS NEGALIMA nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties, ką savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas.
Geras pavyzdys šiuo konkrečiu atveju galėtų būti Nepaprastosios padėties įstatymas, kuriame yra tiksliai, aiškiai ir detaliai nustatyta, kokias konkrečiai konstitucines teises ir laisves bei, svarbiausia, kokia apimtimi, yra leidžiama apriboti nepaprastosios padėties metu.
Klausiantiems ir/ar abejojantiems, ar šio metu ir nėra ta nepaprastoji padėtis, atsakau – ne, nepaprastoji padėtis Lietuvoje nėra ir niekad nebuvo paskelbta, o ekstremalioji situacija nėra ir negali būti tapatinama su neparastąja padėtimi, kurios metu, beje, net Seimas negalėtų apriboti daugiau asmens teisių ir laisvių, nei šiuo metu jų yra apribojusi vykdomoji valdžia, t. y. Vyriausybė.
Ir tai, mano nuomone, yra didžiausias teisinis absurdas, su kokiu mūsų valstybė susidūrė kelių dešimčių psichopatų dėka.
Nuorodos į šaltinius, kuriais vadovautasi:
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AB-13882-3-66-3-00057-2015-8
2. Konstitucinio Teismo 2007-05-05 nutarimas.