Audrius Makauskas | „Lietuvos žinios“ | 2012 m. birželio 1 d.
Mūsų krašte vaiko teisių apsaugos sistema yra neefektyvi, o Garliavos įvykių kontekste ji patyrė visišką fiasko. Tokia išvada peršasi šiandien minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną.
Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacijos valdybos pirmininkė dr. Giedrė Žilinskienė pabrėžia, kad vaikų globos sistema Lietuvoje veikia blogai, su smurtu kovojama nesėkmingai, o Garliavos įvykiai – tiesiog bendros vaiko teisių padėties mūsų krašte atspindys.
Sisteminės bėdos
Ar Lietuvoje gebama užtikrinti vaikų teises?
Vaiko teisių tarnyboms mūsų šalyje trūksta kompetencijos, profesionalumo, o kartais atrodo, kad ir paprasčiausio žmogiškumo. Sistemai būtina reforma. Vos prasidėjus vadinamajai Garliavos bylai, Seimo pirmininkė Irena Degutienė pasiūlė tokią reformą įgyvendinti. Buvo sudaryta speciali grupė, ji dirbo ilgiau nei pusmetį, bet dabar vėl tylu – reforma nevyksta.
Kokios pagrindinės šios sistemos problemos?
Dalis jų yra struktūrinės. Pavyzdžiui, vaiko teisių apsaugos tarnybos priklauso savivaldybėms ir yra pavaldžios tik joms. Jei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje kartais ir randasi gerų iniciatyvų, minėtos tarnybos gali jų tiesiog nevykdyti. Pačiose savivaldybėse vaiko politikos padėtis labai įvairi. Vienos, be to, ką gauna iš nacionalinio biudžeto, skiria lėšų vaikų reikmėms, kitos neskiria. Apie bendrą vaiko politikos koncepciją kalbėti neįmanoma.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas rekomendavo Lietuvai įsteigti centrinę vaiko politikos instituciją. Ji koordinuotų veiklą ir turėtų vykdomosios valdžios galias. Tačiau tokia institucija nesukurta. Galių trūksta ir Vaiko teisių kontrolieriaus tarnybai. Kai kuriais kritiniais atvejais ji padarė ne viską, ką galėjo. Sistemos neįgalumą atskleidė „dingusių vaikų“ istorija.
Kaip įmanoma, kad valstybei nepavyksta surasti ir suskaičiuoti savo vaikų?
Man atrodo, kad valstybė tiesiog nenori to žinoti. Nėra vaiko – nėra problemos. Ši istorija iškilo į viešumą, kai Dingusių žmonių šeimų paramos centras iškėlė problemą, kad 6,5 tūkst. vaikų nerasta, ir niekas jų neieško. Kreipėmės į įvairias valdžios įstaigas, prašėme išsiaiškinti padėtį ir pavesti kuriai nors institucijai ieškoti dingusių vaikų. Galiausiai kelias mus nuvedė į prezidentūrą – ten pritarta, kad šią problemą iš tiesų reikia kelti, ją analizuoti ir bandyti spręsti. Dabar nerastų vaikų skaičius sumažėjo – tokių yra 3318. Suprantu, kad dėl to gali būti kalta ir migracija, bet vis dėlto tai labai didelis skaičius. Paskelbta vos 250–260 vaikų paieška.
Teksto tęsinį skaitykite ČIA.