Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“
Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5, 21–43)
Šios dienos Evangelijos skaitinyje skaudžios netekties ištiktą tėvą Jėzus drąsina „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Taip Dievas stiprina ir guodžia kiekvieną mūsų, žengiantį per savo gyvenimo išbandymus – žodžiais „nebijokite“, „nenusigąskite“ ir panašiais padrąsinimais, Šventajame Rašte paminėtais net 365 kartus, Jėzus kviečia nenusiminti, su pasitikėjimu ir viltimi keltis ir eiti…
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje išlikime tikėjimo žmonėmis ir visuose išbandymuose išsaugokime Jo viltį – kad galėtume veikti – gyventi tuo, kuo tikime, ir mylėti tai, kas yra gera.
Tikėjimo nešama viltis ir jėga
Kas yra nuostabesnio ir didingesnio už numirėlio prisikėlimą? Tačiau kasdieniame mūsų gyvenime didelės nuostabos ir pagarbos sulaukia tas, kuris prisikelia iš nuodėmių, iš dvasinės mirties.
Kiekvienas iš mūsų esame kažkuo panašūs į Evangelijoje minimą dvylikametę mergaitę. Kiekviename mūsų kažkas yra mirę. Apie kokią mirtį čia pirmiausia kalbama? Apie dvasinę mirtį kaip nuodėmės padarinį. Daugeliu atvejų tokią mirtį sukėlė mūsų nuodėmės, ydos, silpnybės. Numirusi yra kažkuri gera mūsų savybė. Sunykęs vienas ar kitas geras charakterio bruožas. Susilpnėjęs tikėjimas, atšalusi meilė, prarasta viltis. Dvasinė mirtis pamažu veda į fizinę mirtį.
Dažnai viskas prasideda tuomet, kai kančia, liga ir mirtis – šios sunkios patirtys – išbando mūsų tikėjimą ir mus kaip asmenis. „Kodėl Dievas su manimi taip pasielgė? Ką aš blogo padariau, kad tokių kančių nusipelniau? Kodėl Dievas šitaip mane baudžia?“ Kiek kartų esame girdėję panašių klausimų iš ligonių arba mirštančiųjų, iš tų, kurie turi rimtų bėdų. Tai žiaurūs, bet suprantami klausimai. Jie parodo, kaip giliai skausmas ir mirties baimė paliečia žmogaus širdį. Matyt, mūsų genuose dar yra likę senovės pagoniškumo, kuris skatina mus klaidingai tikėti, jog kančia ir mirtis, ligos ir nelaimės yra Dievo bausmė. Taip tiki pagonys. Panašiai tiki ir kenčiantis žmogus. Kaip gali mylėti tą, kuris siunčia tau kančią, leidžia mirti mylimai dukrelei, tėvui, žmonai ar draugui?
Jėzus šio sekmadienio Evangelijoje pateiktais stebuklais mums sako, jog autentiškas Dievas yra visiškai kitoks: Jėzus Palestinos keliais nėjo skleisdamas nusivylimą, nenešė ligų, gaisrų, nelaimių ir mirčių. Jis kentėjo kartu su visais, buvo šalia kenčiančiųjų ir mirštančiųjų, gydė ligonius, prikeldavo mirusius, atleisdavo nuodėmes. Be abejo, nėra lengva tikėti, kad Dievas yra šalia kančios ar mirties momentais. Mes norime stebuklo, kaip Jayro dukrai, Naino jaunuoliui ar Lozoriui. Tačiau stebuklus Dievas daro ne tam, kad mes išvengtume gyvenimo įstatymų ar gamtos dėsnių, bet kad drąsiai susiremtume su gyvenimo negandomis turėdami širdyje tikėjimo nešamą viltį ir jėgą. Jėzus laisvai daro stebuklus, tačiau nedaro jų per jėgą. Stebuklui įvykti yra būtinas mūsų tikėjimas ir viltis. Stebuklas yra Dievo dovana, atsakas į žmogaus nuoširdų tikėjimą Dievu ir nepalaužiamą viltį maldoje. Gaila, dažnai žmonės yra dvasiškai akli ir nepastebi daugybės Dievo jiems parodytų ženklų, nes neturi atvertos Dievui širdies. Žmonės vis prašo naujų ir naujų ženklų, visiškai nepastebėdami jau seniai esamų: Dievo Žodžio Šventajame Rašte, Viešpaties jėgos, meilės ir gailestingumo sakramentuose.
Tai visiškai panašu į tą įvykį, kai didžiulė minia Jėzų spaudė, daugelis jį lietė, visi buvo arti jo, tačiau niekas nepalietė Jėzaus su tokiu tikėjimu ir viltimi, kaip ta ilgus metus serganti moteris. Jėzų palietė moters tikėjimas ir viltis. Tai vienintelis būdas, kaip paliesti Dievą. Tikėjimas išgelbsti, tikėjimas, kuris turi rankas paliesti, akis pamatyti, lūpas skelbti Dievo meilę, be viso šito, visos maldos ir apeigos, viskas tėra tik gestai ir tušti žodžiai. Mes taip pat labai dažnai liečiame eucharistinį Jėzų, bet ne visi jį paliečiame savo širdimi, savo tikėjimu ir meile. Daugelis skaitome Šventąjį Raštą, bet neišgirstame Dievo balso, kalbančio tiesiogiai mūsų širdžiai.
Prie Viešpaties reikia liestis tik su tikėjimu ir viltimi. O viltis yra „saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis […] [ten], kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 19–20). Ji taip pat yra ginklas, saugantis mus išganymo kovoje: „Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5, 8). Ji teikia mums džiaugsmą net išmėginimuose. „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge“ (Rom 12, 12). „Nė vienas gydytojas neišrašys tokio gero vaisto nuvargusiam kūnui ir iškankintai sielai, kaip viltis“, – sako austrų rašytojas Stefanas Cveigas. Viltis turi būti mūsų veiklumo šaltinis, nes tik tas veikia, kuris pasitiki. Išplėšk žmogui iš širdies viltį, ir dings džiaugsmas ką nors gera daryti; tuomet miršta visi didieji troškimai.
Viltis tik tada yra tikra dorybė, kai ji remiasi Dievu. Kas abejoja Dievo pažadais ar Jo gerumu, nusideda per mažu pasitikėjimu. Kas visiškai neturi vilties, nusideda vilties netekimu arba nusiminimu. Kas iš Dievo laukia dalyko, nesutinkančio su Jo šventumu, nusideda per dideliu pasitikėjimu; taip atsitinka, jei žmogus, be atodairos brendąs į nuodėmes, iš anksto mano, kad Dievas vis vien atleisiąs. Apie tai šv. Augustinas sako: „Vilties reikia bijoti kaip ir nevilties, jeigu jos apimti darome kitas nuodėmes. Paklausyk, ką kalba apimtas nevilties žmogus: vis tiek būsiu pasmerktas, galiu daryti, ką noriu. Taip pat paklausyk to, kuris gyvena viltimi: Dievas yra labai gailestingas, kai atsiversiu, viską man atleis, kodėl dabar negaliu pasielgti taip, kaip noriu? Vieną skatina nusikalsti neviltis, o kitą – viltis. Vargas tam, kuris praranda viltį. Vargas ir tam, kuris gyvena apgaulinga viltimi.“ Žmogus, kuris savo pasitikėjimą remia Dievu, gyvena viltimi. Jis jau dabar jaučia savo širdyje kažkokį dangišką tvirtumą; jis ištvermingai meldžiasi dėl visų savo reikalų; jis nepraranda kantrybės patirdamas išbandymus, liūdesį bei kančią. Pasitikėjimas ir viltis kankiniams suteikė kantrybės ir ištvermės. Viltis yra didžiausia jėga krikščionio gyvenime. „Kas myli – niekada nepraranda vilties“, – sakė šv. Augustinas.
Parengė mons. Artūras Jagelavičius