Minėdami garsaus rusų rašytojo ir disidento Aleksandro Solženicyno (1918 m. gruodžio 11 d. – 2008 m. rugpjūčio 3 d.) septintąsias mirties metines siūlome prisiminti aktualumo nepraradusį straipsnį, kuriame aptariami nevienareikšmiai valdžios ir inteligentijos santykiai buvusioje Sovietų sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje.
„The Economist“ | 2008 m. rugpjūčio 10 d.
Jie vienas kito nemėgo – Aleksandras Solženicynas ir liberalioji Rusijos inteligentija. Vakaruose laikytas iškiliausiu jos vaiku, A.Solženicynas ją koneveikė, kaip ir visa kita. Jis net atsisakė vartoti žodį „inteligentija“ ir vietoj jo sugalvojo bjaurų ir menkinantį terminą „obrazovanščina“. Inteligentija atsakė taip pat – ji gerbė jo drąsą, skaitė „samizdatu“ platinamus darbus, bet nepritarė jo antivakarietiškiems įsitikinimams ir nelaikė vienu iš savų.
Aleksandras Solženicynas. Didžiausias jo priekaištas inteligentijai: nesugebėjimas atlikti svarbiausios savo funkcijos – kalbėti autoritarinės valstybės priespaudoje gyvenančių žmonių vardu. Jos nariai buvo tapę sistemos dalimi, patogiai įsitaisę jos užkaboriuose ir plyšiuose. „Prieš šimtą metų, – rašė jis 1974-aisiais, – Rusijos inteligentija aukomis laikė nuteistuosius mirti. Šiandien aukomis laikomi gavusieji administracinį papeikimą“.
Savo įsakymus jis parašė didžiosiomis raidėmis: „NEMELUOK! NEPRISIDĖK PRIE MELO, NEREMK MELO!“
Kai A.Solženicynas šitaip rašė, mažai kas drįso prieštarauti didžiajam Rusijos tremtiniui. Bet kai 1994 metais grįžo į tėvynę, jis tapo žmogumi iš praeities. Vos keli žymūs rašytojai ir menininkai atėjo pareikšti pagarbos prie grando karsto. Žymiausi laidotuvių dalyviai buvo Vladimiras Putinas ir Michailas Gorbačiovas.
1973 metais išleistas „Gulago archipelagas“ sukrėtė pačius sovietinės sistemos pamatus, tačiau nesuteikė šaliai imuniteto prieš sovietinės eros simbolius ir elementus.
Šiandien Rusiją valdo KGB išugdytas elitas, skamba sovietinis himnas, žiniasklaida ir teismai šoka pagal Kremliaus dūdelę, o parlamentas tik deda antspaudus ant „reikalingų“ įstatymų. Naujuose istorijos vadovėliuose rašoma, kad Sovietų Sąjunga, nors ir ne demokratinė, „milijonams viso pasaulio žmonių buvo geriausios ir teisingiausios visuomenės pavyzdys“. Didelė dalis atsakomybės už tai tenka V.Putinui, tačiau ne be kaltės ir Rusijos inteligentai. Putinizmas stiprėjo, nes visuomenė, kurią jie turėtų ugdyti, jam nesipriešino.
Prieš pat V.Putinui paliekant prezidento postą, žymus kino režisierius Nikita Michalkovas su keliais kitais V.Putino gerbėjais parašė laišką „Rusijos menininkų vardu“ ir meldė prezidento nepalikti valdžios. Šis laiškas sukėlė kitos inteligentų stovyklos pasipiktinimą – jie taip pat parašė viešą laišką, kuriame paprašė V.Putino išeiti. Šie du laiškai buvo bene vieninteliai leisgyvės inteligentijos gyvybės ženklai – galbūt didžiojo inteligento mirtis bus dar vienas.
Pats inteligentijos terminas atsirado Rusijoje. Vakaruose ji paprastai asocijuojasi su talentingais literatais, galvojančiais apie kitą pasaulį, bet persekiojamais šiojo valdžios – dvasingais ir dorais. Tačiau sovietinė inteligentija buvo visiškai kitokia. Ją sukūrė valstybė, kad tarnautų jos tikslams. Su XIX šimtmečio pirmtakais ji turėjo mažai bendro.
Tomo Stoppardo trilogijos apie XIX amžiaus Rusijos inteligentus „The Coast of Utopia“ („Utopijos krantas“) veikėjas Aleksandras Gercenas apgailestauja, kad Rusija neįnešė jokio indėlio į filosofiją ir politiką. „Taip, vieną įnešė. Inteligentiją“, – atsako jo draugas. „Na, šis žodis pasibaisėtinas“, – pareiškia kitas. „Ką jis reiškia? – klausia A.Gercenas. – Jis reiškia mus. Unikalų rusišką reiškinį, intelektualinę opoziciją, tapusią tikra socialine jėga“.
T.Stoppardo veikėjai šiandieninėje Rusijoje pasijustų svetimi. Jų neapykanta autokratijai, aistringa kritika ir sugebėjimas išsakyti atstumtųjų rūpesčius atrodo naivūs ir senamadiški. Ar Rusijos inteligentija prarado socialinę jėgą arba protinę galią? O galbūt ji gali egzistuoti tik autoritarinėje visuomenėje be veikiančio parlamento? Ar A.Solženicynas buvo teisus diagnozuodamas, kad Rusijoje inteligentija reiškia tik diplomuotus ir patogiai gyvenančius žmones?
Jis tikrai nebuvo pirmasis Rusijos inteligentas, kritikuojantis inteligentiją. Esminę jos tapatybės dalį visais laikais sudarė savikritika ir atgailavimas.
1909 metais Sergejus Bulgakovas savianalizės kupinoje knygoje „Vechi“ pasakoja apie liūdną inteligentijos padėtį, jos skleidžiamą melą, drausmės ir padorumo trūkumą. „Rusijos visuomenė, išsekinta įtampos ir nesėkmių, nugrimzdo į kažkokį sąstingį ir apatiją, dvasinį suskilimą ir depresiją. Rusijos literatūrą užliejo drumzlina pornografijos ir sensualizmo banga“.
Bolševikinei Rusijai nereikėjo tokių save analizuojančių mąstytojų kaip S.Bulgakovas. Jį vieną pirmųjų 1922 metais išvijo V.Leninas. Dauguma jo skaitytojų pradingo kalėjimuose.
V.Leninas ir J.Stalinas sunaikino senąją Rusijos inteligentiją, kuri buvo stipri politinė jėga. Tačiau, būdami kultūringi diktatoriai, jie papirko ir kitaip palenkė geriausius jų atstovus savo pusėn.
Pavyzdžiui, A.Čechovo laikų inteligentiją įkūnijęs Maskvos teatras ilgainiui virto sovietine institucija. Aktoriai buvo apipilti dovanomis ir privilegijomis, galėjo keliauti po užsienį ir ilsėtis valstybinėse sanatorijose, jei tik jų menas tarnavo bolševikinei valstybei. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje valdžia ėmė dovanoti žemės sklypus išskirtiniams menininkams, mokslininkams ir inžinieriams.
Vasilijus Kačialovas šiame teatre vaidino A.Čechovo herojus. Pasak jo sūnaus, su savo naujojo gyvenimo dvilypumu aktorius taikėsi gerdamas. O girtas keikdavo save už parsidavimą ir už tai, kad leido valstybei iš jo padaryti Rusijos ir sovietinės inteligentijos tęstinumo simbolį.
Tiesą sakant, sovietinės inteligentijos, kaip socialinio reiškinio, branduolį sudarė mokslininkai – ypač fizikai. Oksfordo universiteto istorikas Andrejus Zorinas teigia, kad sovietinę inteligentiją sukūrė branduolinė fizika.
J.Stalinui reikėjo branduolinės bombos ir jis suprato, kad mokslininkų smegenys neveikia, jei jiems nesuteikiama tam tikra laisvė. Mokslininkams sukurtos sąlygos buvo beveik utopinės: jie užėmė aukštą padėtį visuomenėje, jiems netrūko pinigų ir įrangos, niekas netrukdė jiems dirbti. „Mokslas buvo mylimiausias valdžios vaikas, – sako Rusijos mokslų akademijos narys Vladimiras Fortovas. – Profesija buvo prestižinė ir gerai mokama. Galėjome daryti savo tyrimus ir nekvaršinti galvos dėl nieko kito“.
Rusijos branduolinės fizikos specialistai gyvendavo uždaruose miesteliuose – ne kokiuose nors barakuose, o jaukiuose miškų supamuose namukuose, primenančiuose šveicariškus šalė. Geriausi SSRS mokslininkai netgi neprivalėjo stoti į Komunistų partiją ir galėjo tiesiogiai susisiekti su Kremliumi. Tai, kad Andrejus Sacharovas buvo vienas iškiliausių rusų fizikų, pirmosios SSRS vandenilinės bombos tėvas ir galėjo tiesiogiai susisiekti su Lavrentiju Berija, jo nepasitenkinimui suteikė ypatingos reikšmės ir jėgos.
Į mokslininkų kolonijas buvo tiekiami ne tik deficitiniai maisto produktai, bet ir kultūra. Politinė mokslininkų įtaka leido jiems kviestis tuos menininkus, kurie negalėjo rengti pasirodymų didesnei publikai. Charizmatinis poetas, dainininkas ir maištininkas Vladimiras Vysockis vieną pirmųjų savo viešųjų koncertų surengė Dubnoje – branduolinių tyrimų miestelyje“.
SSRS kariniai poreikiai prigamino daugybę visokiausių mokslininkų, o jie, savo ruožtu, skatino ir kultūrą, sako A.Zorinas. Šios kultūros vartotojais buvo milijonai inžinierių ir mokslininkų, dirbusių tyrimų institutuose ir statybų kontorose. Realiai SSRS ekonomika negalėjo jų visų išlaikyti. Sklido tokie anekdotai: jie apsimeta, kad dirba, o valstybė apsimeta, kad moka.
Daugybė išsilavinusių, protingų ir darbu neapkrautų 30–50 metų žmonių, nesitikinčių kilti karjeros laiptais, buvo tobula terpė sklisti liberalioms idėjoms. Bėgant laikui jie susibūrė į politinę klasę. Jie nebuvo disidentai ir gyveno valstybės išlaikomi, tačiau jiems buvo įgrisusi sovietinė propaganda, kurią jie neretai (privačiai) kritikavo.
Jie norėjo gyventi kaip „civilizuoto pasaulio žmonės“, norėjo keliauti į užsienį, nusipirkti maisto be eilių ir naudotis laisvai prieinama informacija. Tačiau jie nei norėjo, nei laukė Sovietų Sąjungos suirimo.
Ši politinė klasė – inteligentija – ir paruošė dirvą perestroikai bei buvo pagrindinė Michailo Gorbačiovo rėmėja. „Perestroika“ jiems siūlė viską, ko jie geidė, negrasindama Sovietų Sąjungos egzistencijai. Devintojo dešimtmečio pabaiga turbūt buvo inteligentijos aukso amžius – ji galėjo mėgautis tam tikra raiškos laisve ir vis dar stabilia valstybės parama. Kai 1991 rugpjūtį konservatyvūs komunistai ir KGB pareigūnai sukilo prieš Michailą Gorbačiovą, šimtai tūkstančių Rusijos inteligentų apsupo parlamentą ir gynė „perestroikos“ pasiekimus.
„1991 rugpjūtį prisimenu šiltai ir su gilia nostalgija. Tuomet maniau, kad išmušė viena iškiliausių Rusijos istorijos valandų, kad tą dieną paskelbsime valstybine švente“, – pasakoja Maskvos Mažojo dramos teatro meno direktorius Levas Dodinas.
Aukštas, gražus, žilaplaukis Borisas Jelcinas, stovintis ant tanko ir kalbantis M.Gorbačiovo vardu, – toks vaizdas nusipelno kanonizavimo.
Tačiau diena, kai žlugo KGB perversmas, netapo nacionaline švente, o jos dešimties metų jubiliejų pažymėjo grąžintas Sovietų Sąjungos himnas. Paradoksalu: inteligentijos triumfas, atvedęs prie sovietinės imperijos griuvimo, buvo ir jos galo pradžia. Sovietinė inteligentija buvo suaugusi su valstybe. Kai žlugo valstybė, tas pats laukė ir inteligentijos. Žlugęs perversmas nepažymėjo ideologinės takoskyros ir naujos tautos gimimo – jis pažymėjo tik senosios mirtį.
Sudaužiusi savo auksinį narvą inteligentija nebežinojo, ką toliau daryti. Sutartis, pagal kurią inteligentai lodavo ant valstybės, o ši retkarčiais atsikirsdavo, bet ir toliau juos išlaikydavo, – nutrūko. Valstybei nebereikėjo inteligentijos. Jai reikėjo vadybininkų ir verslininkų, galinčių užkirsti kelią badui ir bankrotui. Inteligentija išaugino persekiojamo mąstytojo kultą ir kanonizavo savo pačios herojišką kovą – cenzorių draudimas buvo tapęs kone garbės ordinu. Tačiau ji nemokėjo tvarkytis su kasdienėmis ir proziškomis užduotimis, kurti valstybės institucijų.
Daugybė mokslininkų išvyko iš šalies. Kai kurie ėmėsi verslo (daugelis B.Jelcino eros oligarchų, pavyzdžiui, Borisas Berezovskis, praėjusiuose gyvenimuose buvo mokslininkai). Keli pasuko į valstybės tarnybą. Kiti paskyrė jėgas kovai už žmogaus teises. Tačiau kaip klasė, inteligentija nesukūrė tvarių demokratinių institucijų ir nesugebėjo sustiprinti 1991 metais gautų laisvių.
Rusijos žiniasklaida pamėgo užsiimti savinieka ir patyčiomis. Neatsirado norinčiųjų sistemingai analizuoti šalies istorijos. Pasak vieno įtakingiausių teatro režisierių L.Dodino, „kai skaitėme nelegalius „Gulago archipelago“ egzempliorius, manėme, kad jei knygą kada nors išleistų, viskas pasikeistų negrįžtamai“.
Ir vėliau neįmanoma įvyko – knyga buvo išleista, bet beveik niekas to nepastebėjo. Rusijos liberalai iš A.Solženicyno tyčiojosi, nors nė vienas nesugebėjo sukurti nieko, ką būtų galima lyginti su jo darbu.
Šalis, be kraujo išsilaisvinusi iš komunizmo ir pabaigusi Šaltąjį karą, susmuko nuo kolektyvinio menkavertiškumo komplekso. Sovietų Sąjungos galas neįkvėpė nieko panašaus į bolševikų revoliuciją lydėjusio menų suvešėjimo. Rusijos rašytojai taip ir neužpildė literatūrinio vakuumo, kurį paliko per kelis dešimtmečius nuvertėjusi rimtoji kalba. Šalis vis dar nesukūrė kalbos, kuria galėtų nusakyti per pastaruosius dvidešimt metų ją lydėjusių įvykių mastą.
Ideologinis ir ekonominis žlugimas atėmė iš inteligentijos jos statusą, duoną ir išskirtinumą. Ėmė nykti netgi pats reiškinys. „Kapitalizmas yra priešiškas inteligentijai. Inteligentija yra monarchijos produktas – paprastos buržuazinės visuomenės jos neturi“, – sako mokslininkas Sergejus Kapica. Nieko nuostabaus, kad dauguma rusų inteligentų B.Jelcino nepripažino vienu iš saviškių. Daugelis mokslininkų B.Jelcino erą laiko „prarastais metais“.
Galbūt tai ir nepaaiškina, kodėl dauguma Rusijos mokslo ir meno elito V.Putiną pasitiko išskėstomis rankomis. Pats A.Solženicynas atsisakė priimti apdovanojimą iš B.Jelcino – jį laikė Rusiją pažeminusiu žmogumi, bet mielai priėmė iš kagėbisto V.Putino rankų ir laikė jį tautos prisikėlimo simboliu.
V.Putinas suskaldė Rusijos inteligentiją. Disidentai ir aršūs kritikai niekur nedingo, tačiau jie atsiskyrė nuo šalies kultūrinio isteblišmento, kuris V.Putino nelaiko savo priešu. Jo patrauklumą didina ne tik įvairios finansinės malonės, nors ir jos nekenkia. Centralizuota valstybė su nacionalizmo prieskoniu jiems leidžia prisiminti savo buvusią visuomeninę padėtį, o ir valstybės dėmesys pamalonina.
Netikėti V.Putino apsilankymai Maskvos teatruose ir pastabos apie pastatymus dažną meno direktorių palieka be žado. Vienas garsus mokslininkas, gavęs apdovanojimą iš V.Putino rankų, nustebo, koks žemiškas yra buvusysis Rusijos prezidentas.
Sėkmės ir pripažinimo jausmui sunkiau atsispirti nei valstybės rūstybei. Šį reiškinį įtaigiai aprašė Vasilijus Grossmanas knygoje „Gyvenimas ir lemtis“ 1960 metais. Vienas pagrindinių romano veikėjų yra talentingas fizikas Viktoras, kuris net ir rizikuodamas pakliūti į kalėjimą, stoiškai gina savo mokslą, tačiau kai jam paskambina Stalinas ir palinki sėkmės, tampa silpnas ir paklusnus. „Viktoras rado stiprybės išsižadėti paties gyvenimo, tačiau dabar pasirodė nesugebantis atsispirti saldainiams ir sausainiams“.
Neseniai L.Dodinas adaptavo „Gyvenimą ir lemtį“ teatro scenai ir pastatė Norilsko mieste, kur stovėjo darbo stovykla. Maskvoje spektaklis buvo vaidinamas naujame prabangiame teatre, kurį pastatė garsus rusų aktorius, pasirašęs laišką, gynusį gėdingą Kremliaus nemalonės patekusio Michailo Chodorkovskio teismą.
Spektaklio žiūrovų, priešingai nei V.Grossmano personažo, nekankina gėdos jausmas dėl Viktoro pasirinkimo. V.Fortovo manymu, sovietinės inteligentijos moralinės aukštumos buvo gerokai pervertintos. Jis sako, kad mokslininkai ir menininkai mielai vieni kitus skųsdavo, net kai niekas neprašė. „Jie tai darė savo valia“. Lygiai taip pat niekas nevertė V.Fortovo pasirašyti laiško dėl M.Chodorkovskio teismo arba ant sienos pasikabinti V.Putino portreto.
Rusijoje vis dar gimsta drąsūs žmonės – nepriklausomi ir pakankamai dori, kad valdžiai sakytų tiesą. Tačiau jų balsai nesusijungia į visumą.
Sąžiningos rusės žurnalistės Annos Politkovskajos nužudymas sukėlė kelis atodūsius, bet ne gatvės protestus. Didelio atgarsio Europoje sulaukusios žurnalistės laidotuvės Maskvoje praėjo nedovanotinai tyliai. Jos nesuvienijo žurnalistų – tik atidengė milžinišką atotrūkį tarp tarnaujančiųjų valstybei ir visuomenei. V.Putinas tuomet atsainiai tarstelėjo, kad A.Politkovskajos darbas Rusijai padarė labai nedidelę įtaką. Blogiausia, kad jis teisus. Šalis atsuko kurčią ausį jos balsui.
Šiandien Rusija daug laisvesnė nei buvo sovietmečiu. Valstybė, kad ir kokia ji nedemokratiška, nėra totalitarinė. Galimybės atvirai išreikšti nuomonę yra daug didesnės, nei Rusijos inteligentai išnaudoja. Drąsios visuomenės veikėjos literatūrologės Marietos Čiudakovos žodžiais, „niekas neliepė pulti ant žemės, o visi jau guli“. Žiniasklaidą labiau dusina vidinė cenzūra nei Kremliaus spaudimas. Žurnalistas Nikolajus Svanidzė, dirbantis valstybinėje televizijoje, pripažįsta: „Nėra žmogaus, kuris man sakytų, ką galiu daryti ir ko negaliu. Visa tai sklando ore. Jei žinai, kas leidžiama ir kas ne, gerai dirbi savo darbą. Jei nežinai – ne“.
Vis dėlto Rusijai, kovojančiai su korupcija ir piktnaudžiavimu valstybės galia, kaip niekada reikia aštraus liežuvio inteligentų. Kaip 1909 metais rašė Sergejus Bulgakovas, „Rusija negali atsinaujinti neatnaujinusi, be kitų dalykų, savo inteligentijos“.