Pabandykime įsivaizduoti štai tokią situaciją: doras, žinių ištroškęs jaunuolis, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, t. y. pirmaisiais pokario metais įstoja į universitetą, tarkime, pasirinkdamas lituanistikos studijas, o semestrų bėgyje ne tik įgyja dalykinį žinojimą pasirinktoje studijų kryptyje, bet drauge yra ideologiškai apšvitinamas iki tokio lygio, kad įtiki doktrina, t. y. šiuo atveju persiima marksistinio mąstymo kategorijomis.
Nepasmerkime jo iš anksto, iš dalies galima pabandyti suprasti taip įtikėjusį mūsų herojų, nes K.Markso teorija be visa ko kito gali papirkti logine elegancija tą žmogų, kuris vidujai būtų linkęs priešintis per prievartą brukamam mokymui.
Toli gražu dabar, piešdamas šį vaizdelį, nenoriu įpiršti nuomonės, kad kalbame apie atvejį, kai teorija buvo gera, o praktika sugadino gerąsias teorijos intencijas, greičiau čia yra atvirkščiai, kai logiškai elegantiška, nuodugni ir nuosekli marksizmo invazija į sąmonę atpalaiduoja ne pačius geriausius žmogaus instinktus ir tuo pačiu prigimtinį homo sapiens kvailumą, būtent forsuodama totalinės pažangos reikalavimą ir, mojuojant pažangizmo vėliava, pastūmėdama didelę dalį žmonijos į kraupų istorijos akligatvį. Teorija ir praktika čia yra neatsiejamai susiję dalykai.
Toliau įsivaizduokime, kad jis, kaip sakėme, doras jaunuolis, retkarčiais grįžta į kaimą, iš kurio yra kilęs, ir čia mato baisų enkavedistų siautėjimą, tarybine vadinamos valdžios nusikaltimus. Tačiau, kaip atrodo, tokia kraupi dalykų padėtis nebūtinai iškart išklibins jo teorinį tikėjimą, galbūt jo tikėjimas pažanga kaip aukščiausia vertybe leis jam pabandyti užkalbėti sąžinę žinomu posakiu apie tai, kad kertant mišką lekia skiedros.
