Šiemet Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos platintojui, Sąjūdžio knygnešiui, vieno iš Lietuvos Respublikos pasienio ir nacionalinio saugumo sistemų pirmeiviui Vincui Danieliui būtų sukakę 53-ji. Tačiau jau dvidešimt metų, kaip jo su mumis nebėra. Ilsisi Šiaulių rajono Meškuičių kapinaičių ramybėje greta irgi labai anksti mirusio tėvo. Vis mažesnis ir mažesnis būrelis bendražygių užsuka tos rimties sutrikdyti: kas užsieniuose įsidarbinęs, kas jau savam kalnely atgulęs…
„Kai 1980 m. man reikėjo jaunų žmonių kronikai platinti, paprašiau Meškuičių vidurinės mokyklos istorijos mokytoją Joną Abromavičių, kurį pažinojau, kad ką nors rekomenduotų, – prisimena Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Albertas Špokas. – Pasiūlė jaunuolį Vincą Danielių. Tik vienas? Tuomet dar perklausiau, daugiau patikimų neturi? Atsakė mokytojas, kad vienas, užtat KOKS (išskirta autorės – red. past.)…“
Po šių A.Špoko žodžių, pasakytų prie amžinosios Vinco Danieliaus poilsio vietos 20-ųjų mirties metinių proga, stojo trumputė tyla. Kiekvienas tarsi prisiminėme, kokį mes pažinojome savo bendražygį.
Asmeniškai aš mačiau Vincą Danielių visokį: užsispyrusį, tačiau labai nuoseklų Sąjūdžio veikloje, darbštų ir itin kruopštų, profesionalų konspiratorių ir tiesiog sąžiningą jauną žmogų. Kol kuo nors nepasitikėdavo, buvo labai atsargus, mandagus, mokėdavo kiekvieną „laikyti bent per metrą“ nuo savęs. Na, o kai įsitikindavo, kad priešais jį – vienmintis, galėjai pajusti visą jaunuolio nuoširdumą: neįtikėtinas intelektas ir minčių branda stebino ne vieną su juo dirbusį ar bendravusį žmogų.
Visus mano prisiminimus tarsi iliustruoja Vinco Danieliaus dienoraščiai, kuriuos man patikėjo jo sūnus Vytenis Danielius. Vaikinas tėvą prisimena lyg per miglą, nes našlaičiu liko nesulaukęs nė ketverių. Šiandien Vincas didžiuotųsi savo sūnumi, užsirašiusiu savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Taigi, Vinco Danieliaus dienoraščiai.
Kiek juose aprašyta aplankytų parodų, spektaklių, kiek prisiminta unikalių susitikimų ar potyrių, kaip kūrėsi Lietuvos pasienio ar nacionalinio saugumo sistemos. O mano žvilgsnis užkliuvo už 1993 m. vasario 15 d. (pirmadienis) įrašo:
Baigėsi ilgai trukusi rinkiminė kova į prezidentus. Kaip ir reikėjo tikėtis, nugalėjo buvęs komunistų partijos lyderis A.Brazauskas. Nors dar nėra paskelbti tikslūs rezultatai, bet apytikriai duomenys jau yra. A.Brazauskas surinko 1 mln. su trupučiu, St.Lozoraitis – 700 000 su trupučiu. Viena aišku, kad didesnė dalis inteligentijos [o jos nėra daug] balsavo už St.Lozoraitį. Septyni šimtai tūkstančių – tai nėra mažai. Tai rodiklis, kiek mes dar turime dorų, sveikai mąstančių žmonių. Piniguočiai nebalsavo už St.Lozoraitį, jiems ir taip viskas gerai. Statosi ne namus, o pilis, bažnyčias. Dvasinių dalykų jie neturi, pagaliau jie nesuvokia, kas tai per prekė – tie dvasiniai dalykai. Tie žmonės man – aiškūs. Jie – žuvę. Tauta juos jau prarado (niekada neturėjo). Bet niekaip nesuprantu tikinčiųjų, o jų mes turime didelę armiją, kaip jie galėjo savo sąžinę parduoti šėtonui. Į tą klausimą bandau ieškoti atsakymo. Mano manymu, jiems tikėjimas kažkas panašaus į gražų rūbą, kuris pridengia nešvarų, purviną kūną. Jiems tikėjimas kažkas panašaus. Išėjus iš bažnyčios galima įžeisti artimą, parduoti tautą ir pan. Balsavusių už A.Brazauską buvo ir iš tremtinių bei politkalinių tarpo. Jų veiksmai man irgi nesuprantami. Vėlgi iškyla klausimas, kuo tuos žmones, tiek kentėjusius, vargusius, sugebėjo komunistai papirkti?..
Teko bendrauti ne su vienu, kuris balsavo už A.Brazauską. Nesutikau jų tarpe nei vieno , kuris būtų turėjęs bent aiškų argumentą, kodėl balsuoja už tą, o ne už St. Lozoraitį. Dauguma tų sutiktų žmonių buvo nepamatuoto pykčio St. Lozoraičio atžvilgiu, prisirinkę netikrų, iškraipytų faktų prieš jį.
Lietuva pirmoji pakilo į kovą už laisvę, bet labai gaila, kad toli pasiliko nuo Latvijos ar Estijos.
Šias a.a. Vinco Danieliaus mintis jo dienoraštyje perkaičiau jubiliejinio, 25-ojo, tradicinio Ariogalos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ išvakarėse…
Kažkas atsitiko?
Gal senstu, o gal tiesiog man labai nepasisekė, kad net dviejuose 2015-ųjų renginiuose pasijutau nejaukiai – tai birželio 3-iosios Sąjūdžio gimtadienio paminėjime istorinėje Lietuvos Mokslų akademijos salėje, kai nuskambėjo filosofo A.Degučio kalba, ir šiemetiniame sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, kai LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo gana neįprastai pagerbta – jai buvo įteiktas 1-ojo laipsnio Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos apdovanojimas už nuopelnus Lietuvai.
Dažnai dalyvauju Sąjūdžio bei Politinių kalinių ir tremtinių renginiuose. Suprantu, kad tą birželio 3-iąją forumo organizatorius signataras Zigmas Vaišvila, suteikdamas žodį filosofui A.Degučiui, kiekvieną Putino Rusijos kritiką vadinančiam rusofobija, turėjo gerų norų atkurti demokratinę Sąjūdžio renginių dvasią. Pačios kalbos, kurioje buvo pateikta ir sunkiai suvokiama Ukrainos įvykių samprata, dauguma susirinkusiųjų klausėsi gana neramiai – dalis auditorijos piktinosi bei bandė nuploti, kiti šį pranešimą sutiko su džiaugsmu. Pastarųjų buvo daugiau, todėl mintyse jau klausiau savęs: ir ką aš čia veikiu? Kiek atlėgo, kai kiti birželio 3-iosios forumo pranešimai pasirodė informatyvūs bei objektyvūs.
Tradiciniame jubiliejiniame Politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino renginio dalyvius. Nekonspektavau, tačiau peržvelgusi rugpjūčio 1-osios informacinius šaltinius, dėl pačios kalbos neturėčiau jokių abejonių. Vienas šalies vadovų kalbėjo teisingus dalykus ir jautriai – apie atplėštus nuo gimtosios žemės, namų ir kalbos lietuvius, tremtyje išsaugojusius meilę Lietuvai. Prezidentės teigimu, valstybė amžinai prisimins iš tremties negrįžusius bei visada brangins tuos, kurie grįžo į gimtuosius namus.
Visa tai taip, bet…
Nemanau, kad Prezidentūros tarnautojai, organizavę D.Grybauskaitės išvyką į Ariogalą, nebuvo informuoti apie jai „gresiantį“ apdovanojimą iš tiek kančių patyrusių žmonių organizacijos vadovų rankų. Tokio lygio ir tokio rango atstovams tokie siurprizai netikėtai iš dangaus nenukrenta… Tačiau kas jai sutrukdė bent kartą pabūti kukliai, net jei po to šis įvykis ir būtų virtęs įrašu istorijos vadovėliuose, pavyzdžiui: „Sužinojusi apie Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių ketinimus apdovanoti ją aukščiausiuoju savo organizacijos apdovanojimu, padėkojo ir kukliai paprašė to nedaryti – yra ir už ją vertesnių.“
Gal bent po kokio šimto metų kas nors iš mūsų ainių būtų pajutęs susitaikymo nuotaikas Lietuvoje?..
O šiandien vienas mano Fb draugas parašė: „Kažkaip neskaniai išėjo su tuo apdovanojimu…“
Matyt, mums išties kažkas atsitiko, kad vis dar nebepastebime šalia esančių dorų eilinių, tiek nusipelniusių istorinių, tautinių organizacijų stiprinimui bei plėtotei. Esu tikra – jei jubiliejiniame sąskrydyje būtų pagerbti ilgamečiai šio renginio organizatoriai bei fundatoriai Danutė ir Antanas Vizbaros, šiandien būtume jautęsi kur kas teisingesni.
Tai kas mums atsitiko?