Žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“
Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6,41–52)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje leiskimės patraukiami Tėvo, kad priėmę Jo dovaną – gyvąja gyvenimo duona tapusį Jėzų Kristų – ir ja pasistiprinę, atvira širdimi dalytumės ja su gyvenimo kely sutiktaisiais.
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Apie krikščionybę
Tam tikra prasme būti krikščionimi labai paprasta. Krikščionis – tai Kristaus draugas ir mokinys; abi šios sąvokos reiškia beveik tą patį, nors šiek tiek ir skiriasi. Viena vertus, mes esame Kristaus mokiniai, Jo pasekėjai ir todėl turime iš Jo per Evangeliją mokytis to, kuo Jis tiki, kaip Jis moko mus gyventi. Ne veltui panaudojau pasakymą „to, kuo Jis tiki“. Kartą Rusijoje jaunas karininkas ant „Ukrainos“ viešbučio laiptų manęs paklausė: „Jūs tikite Dievą, o kuo tiki Dievas?“ Aš jam atsakiau: „Dievas tiki žmogumi“.
Tai pirmasis krikščioniško gyvenimo elementas: kartu su Dievu tikėti žmogumi – pradedant nuo savęs paties. Kristus mums sako, kad turime mylėti savo artimą kaip save patį. Mylėti – reiškia būti pasirengusiam padaryti viską, kad mylimas žmogus puikiai jaustųsi, augtų, kiek leidžia jo galimybės, ir būtų vertas žmogaus vardo. Todėl pirmas dalykas, kurio mus moko Kristus, kai mes tampame Jo mokiniais – tikėti žmogumi, viltis dėl jo ir netgi, jei reikia, aukojant savo gyvybę, mylėti jį.
Vėlgi kai aš sakau „netgi, jei reikia, aukojant savo gyvybę“, tai nebūtinai reiškia mirtį, nes galima visą savo gyvenimą paaukoti vienam žmogui ar žmonių grupei nemirštant tiesiogine šio žodžio prasme arba kūniškąja prasme nemirštant. Kankiniai kūniškąja prasme mirdavo liudydami savo tikėjimą Kristumi. Bet mes dažnai turime „numirti“ tam, kad kitas žmogus galėtų laisvai kvėpuoti, atgyti, atrasti erdvės savo gyvenimui. Kitaip sakant: turime pasiaukoti, pamiršti apie save, kad prisimintume kitą žmogų. Niekas taip nemoka mylėti, kaip tas, kuris yra pasirengęs už savo artimą gyvybę atiduoti. Kai žmogus negalvoja apie save, o tik apie tai, kaip tarnauti kitam žmogui, jo gyvenimas gali pasirodyti labai sunkus ir ilgas.
Štai pirmas žingsnis: būti Kristaus mokiniu reiškia tikėti žmogumi – pradedant nuo savęs ir baigiant kitais.
Tikėti – reiškia būti įsitikinusiam, kad kiekviename žmoguje yra šviesa, yra gėris. Šviesa šviečia tamsoje; tamsa ne visada šviesą priima, bet ji negali užslopinti arba užgesinti šviesos. Šviesa yra būtis, jėga, gyvenimas; o tamsa tėra viso to nebuvimas. Tai labai svarbu suprasti.
Žinoma, mes Evangelijoje randame daug nuorodų apie tai, kaip įprasminti savo tikėjimą žmogumi ir Dievu, kaip mes kartu su Dievu galime iki paskutinės akimirkos tikėtis, kad netgi nusikaltėlis gali tapti vertu žmogaus vardo. Taip nutinka. Būna, jog žmogus visą gyvenimą nugyvena nedorai, o susidūręs akis į akį su galimybe ar supratimu, kad mirtis šalia, atsitokėja ir tampa visai kitu žmogumi. Žmogus gali nugyventi nusikaltėlio gyvenimą ir numirti kaip teisuolis. Tai turi minty ir tėvas Serafimas kalbėdamas, kad gyvenimo pradžia, ankstyvoji vaikystė, ir gyvenimo pabaiga yra ramus, šviesus bei geras laikas, bet gyvenimo viduryje siautėja tikra audra. Tai privalome turėti mintyje, kai mąstome apie save ir kitus.
Dažnai sakoma: norint būti krikščionimi reikia vykdyti Kristaus valią. Žinoma, tačiau Kristaus valia, nurodymai – ne įsakymai, kuriuos Jis mums primeta: gyvenk taip, ir jei taip negyvensi, tai už tai būsi nubaustas… Ne, Kristaus nurodymai – tai Jo bandymas mums parodyti pavyzdį, kokie mes galėtume būti, kad galėtume vadintis tikrais žmonėmis. Todėl Kristaus valia – tai ne įsakymai, o atviravimas su mumis apie tai, kokie esame pašaukti būti ir kokie galėtume būti; kokie, vadinasi, ir privalome būti.
Aš taip pat minėjau, kad turime būti ne tik Kristaus mokiniai, bet ir Jo draugai. Būna tokių nutikimų, kaip pavyzdžiui, ateina išpažinties septynerių aštuonerių metų vaikas ir atneša didžiulį nuodėmių sąrašą. Aš klausau ir paskui, kaip įprasta, klausiu: „Sakyk, ar tu pats jautiesi kaltas dėl šitų dalykų, ar surašei visa tai, kuo tave kaltina tėvai?“ – „Mama liepė man užrašyti tą ir aną, nes tie mano veiksmai ją erzina, tuo aš drumsčiu namų ramybę“ Aš į tai atsakau: „Dabar pamiršk tai; svarbu ne tai. Tu pas mane atėjai ne tam, kad pasakotum, dėl ko pyksta tavo tėvas arba motina. Pasakyk geriau, ar apie Kristų tu ką nors žinai? Ar skaitai Evangeliją?“ – „Na, man mama ir močiutė pasakojo ir pats šį tą skaičiau, ir bažnyčioje girdėjau.“ – „O pasakyk, ar Kristus kaip žmogus tau patinka? “Ar norėtum su Juo susidraugauti?“ – „Taip!“ – „O ar tu žinai, ką reiškia būti draugu?“ Draugas – žmogus, kuris lieka ištikimas bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, kuris pasirengęs viską daryti tam, kad tik nebūtum nuviltas, apgautas, kad liktum su juo, jei net visi kiti nusigręš. Draugas lieka lojalus iki pat galo. Įsivaizduok, jei Kristus būtų tavo klasės draugas ir visa klasė Jį užsipultų, ką tu darytum? Ar tau pakaktų draugiškumo, tai yra drąsos ir ištikimybės atsistoti šalia Jo ir pasakyti: jei norite Jį mušti, muškite ir mane, nes aš esu su Juo… Jei tu gali apie Kristų pasakyti, kad esi pasirengęs Jam būti tokiu draugu, tai gali toliau apie tai mąstyti. Skaityk Evangeliją, galvok, kaip galima gyventi taip, kad Jo nenuviltum. Kaip tau taip pragyventi, kad Jis džiūgautų, džiaugtųsi tavimi tokiu, kokį tave padarė Jo draugystė. Tu tai supranti?“ – „Taip“… Štai čia ir yra tikrasis krikščioniškas gyvenimas. Krikščioniško gyvenimo esmė yra sugebėjimas būti ištikimu Kristaus draugu ir nuolat mokytis to, kas Jam patinka, kas jam bjauru, kas nulėmė Jo mirtį – ir atitinkamai elgtis.
Šį pokalbį pritaikius šiandienai, galima pamatyti, ką tai reiškia. Ankstyvojoje krikščionybėje būti Kristaus draugu, būti Jam ištikimam, lojaliam reiškė būti pasirengusiam stoti prieš Jo mokymui neapykantos pilnus žmones ir ištarti: „Aš su Juo, aš vienas iš jų!“ ir, jei reikės, nebijoti nukentėti. Ir ne tik pačiam nukentėti, nes senovėje nukentėti dėl Kristaus buvo ne tik didelė garbė, bet ir pats geriausias dalykas, kuris gali nutikti žmogaus gyvenime. Yra daug jaudinamų pasakojimų apie šventųjų gyvenimą. Romoje, Koliziejuje, bėga moteris ir susitinka savo pažįstamą, kuris ją sustabdo: „Kur tu bėgi? Ten krikščionis kankina!“ – „Taip, – atsako ji, – aš noriu numirti kartu su jais“. – „O kam tu su savimi tempiesi savo mažąjį sūnų?“ – „O kaipgi, negi aš iš jo atimsiu galimybę numirti už Kristų!“
Taip buvo senovėje. Šiandien mums nėra tokios tiesioginės grėsmės, bet mes nuolat turime savęs klausti: ar tu gali meluoti? Tu gali apgaudinėti iš bailumo ar dėl naudos sau?.. Jei tu gali tai daryti, tu nesi Kristaus mokinys. Tu gali pamiršti kito žmogaus poreikius vien dėl to, kad tai tau nenaudinga arba reikalauja tavo pastangų? Tu nesi Kristaus mokinys… Būti Kristaus mokiniu visiškai nereiškia, jog turi nuolat imtis didvyriškų žygių; bet tavo mintys turi būti grynos, vertos tos meilės, kurią Dievas tau jaučia; būti teisingam, kiek tik tai yra įmanoma, net pavojuje, net rizikuojant; tai reiškia, kad tu nesigėdini savo krikščioniško pašaukimo ir gali bet kam pasakyti: „Taip, aš Kristaus; jei norite mane atstumti, atstumkite, bet aš nepasitrauksiu nuo Kristaus vien tam, kad būčiau su jumis“. Ir tai labai svarbu. Didvyriški poelgiai – retas reiškinys, o kasdienis didvyriškumas nėra reikalingas. Prieš daugelį metų tėvas Sergejus Bulgakovas parašė straipsnį „Heroizmas ir pasiaukojimas“. Jis kalba apie tai, jog heroizmas – tai momentas, kai žmogus pasielgia taip, dėl ko gali arba žūti, arba laimėti; o pasiaukojimas – gyvenimo būdas, kai žmogus nuolat mokosi iš Kristaus, kaip gyventi, nuolat į savo dvasią įsileidžia Kristaus šviesą, stengiasi nuolat gyventi taip, kad būtų vertas žmogiškojo pašaukimo ir Kristaus.
Kas yra žmogaus pašaukimas? Vėl pakartosiu: pažiūrėk į Kristų. Jis – žmonijos istorijoje vienintelis tikras Žmogus. Žmogus be jokių kitų apibūdinimų, paprasčiausiai Žmogus tikrąja to žodžio prasme. Žmogus, kuris toks didis, toks skaidrus, toks atviras Dievui, kad Jis net susilieja su Dievu neprarasdamas savo Žmogiškumo. Tai labai svarbus momentas. Pasakojime apie Kristaus Įsikūnijimą tai vaidina pagrindinį vaidmenį. Mes tikime tuo, kad Dievas tapo žmogumi, įsikūnijo, bet kad Kristus, gimęs iš Mergelės, nenustojo būti žmogumi tokiu pat, kaip ir mes, patikėti sunku. Ir kai mes klausiame, ar tai įmanoma, kaip gali Dieviškumas ir žmogiškumas tokiu būdu susijungti, atsakymą pateikia vienas šventasis. Jis sako, kad dieviškumas ir žmogiškumas susijungė Kristuje, kaip kalvėje ugnis įsiskverbia į geležį. Padedi į ugniakurą pilką kardą, o jį ištraukus jis visas švyti: ugnis ir geležis susipina, tad tuomet galima pjauti ugnimi ir deginti geležimi… Ir taip mes esame pašaukti susijungti su Kristumi, mūsų kūnas tampa Kristaus kūnu, tiek kiekvieno žmogaus, tiek visos žmonijos – iki tiek, kad tėvas Sergejus Bulgakovas galėjo pasakyti, kad krikščionių Bažnyčia yra Kristaus gyvenimas žemėje, nes mes visi tampame jos nariais, Jo Dievažmogiškojo kūno dalelėmis. Štai ką reiškia būti krikščionimi.
Kaip tai praktiškai pritaikyti savo gyvenime? Tai ir sudėtinga, ir paprasta. Apibendrinant tai, žinoma, reikia išaiškinti galybę sąvokų; bet kalbant apie save, apie savo gyvenimą tai būna taip paprasta, nors kartais tas paprastumas būna toks gąsdinantis.
Turėjau aš už save dešimčia metų vyresnį draugą. Kai jis studijavo Paryžiuje, visą laiką skundėsi savo labai aukštu ūgiu, plačiais pečiais, kad nepavykdavo likti nepastebėtam. Prisimenu, kartą važiuojant metro mažas berniukas timptelėjo jam už rankovės ir paklausė: „Dėde, ar tau ten neliūdna vienam viršuje?“ Bet kai prasidėjo karas, aš gavau iš jo laišką: „Aš visada skundžiausi, kad esu toks aukštas ir plačiapetis, o dabar taip tuo džiaugiuosi: kai šaudo, tai du žmonės gali pasislėpti už mano nugaros.“ Tai buvo ne tik žodžiai, nes jis buvo fronte, į jį iš tikrųjų šaudė ir jis aukojo savo gyvybę. Jis nežuvo, bet gyvybę vis tiek aukojo; tai, kad jo gyvybės nepasiglemžė, visai nereiškia, jog jis nebuvo pasirengęs jos atiduoti už savo draugą, t.y. už kitą žmogų – ne už savo draugą, o už tą kareivėlį, kuris gali už jo pasislėpti. Taip mes galime visą savo gyvenimą būti ir dideliuose, ir mažuose dalykuose – ne didvyriais, todėl, kad tai būna retai, o besiaukojantys: nuolat plaukti ta upės vaga, nuolat džiuginti Kristų tuo, kad siekiame tapti panašūs į Jį, kad vis šviesėjame, priimdami Jį savyje ir mokomės to, kas Jam bjauru ir kas Jam teikia džiaugsmą.
Prisimenu jauną šventiką, (kai buvau mažas, jis man atrodė labai senas), kuris mane nustebino. Aš jį įvardysiu, nes tokius žmones būtina atminti: tai buvo tėvas Georgijus Šumkinas. Jis buvo vaikų stovyklos šventikas. Mus stebino jo sugebėjimas visus mus, be jokios atrankos, vienodai mylėti. Kai mes būdavome „geri“, jo meilė trykšdavo skambiu džiaugsmu, kai malonė nuo mūsų nusigręždavo, tapdavome blogi, kvaili, jo meilė nesikeisdavo, tik tapdavo aštriu skausmu jam, skausmu, kuris mus pakeisdavo ir išgydydavo. Tada apie Dievą aš dar nieko nežinojau, bet tai mane pribloškė ir išliko tiek mano atmintyje, tiek širdyje; ir atsivėrė tik tuomet, kai aš sužinojau apie Dievą. Taip, Dievas mus taip myli. Jis džiūgauja – ir Jis miršta ant kryžiaus… Ta Kristaus mirtis ant kryžiaus (taip pat kaip tėvo G. Šumkino aštrus dvasios ir širdies skausmas) gali tapti mūsų atgimimu, gali tapti kitų žmonių atgimimu, nes daugelis iš mūsų persikeičia vien dėl to, kad negalėjo iškęsti Jo kančių vaizdo.
Štai kaip, man atrodo, galima paprastais žodžiais nusakyti tai, ką reiškia būti krikščioniu šiuolaikiniame pasaulyje, būti krikščioniu kasdien.
Vertė V. N.