Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo, ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“.
Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 60–69).
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Šventosios Dvasios sustiprinti mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą – kad Petro atsakymas būtų ir mūsų
Mons. Artūras Jagelavičius. Likti ar išeiti?
„Bažnyčios žinios“ | 2015 Nr. 7 (421)
Žmogui anksčiau ar vėliau tenka rinktis: sakyti ar nutylėti, pritarti kam nors ar prieštarauti, likti ar išeiti. Dažnai skaitydami Evangeliją, klausydamiesi pamokslo ar susipažindami su Bažnyčios moraliniais reikalavimais, jaučiame, kaip širdies gelmėje kyla pasipriešinimas: kokie keisti žodžiai! Kas gali jų klausytis? Labai gaila, kad šie maištingi impulsai kai kuriems tampa priežastimi priimti tragišką sprendimą nusisukti nuo tikėjimo ir daugiau nebemylėti Kristaus ir jo Bažnyčios. „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Tautiečiai emigruoja ne tik į užsienį, bet ir iš Bažnyčios. Kai kurie nusivylę nepriklausomybės taip greit jiems nesuteikta gerove išvyko gyventi į užsienius. „Kietas Lietuvoje gyvenimas, kas gali čia gyventi?“ – teisinasi jie. Tačiau caro jungas buvo dar sunkesnis, o komunistinė okupacija tiesiog siaubinga. O kiek daug liko nešti okupantų jungo, kad tik lietuviams būtų geriau ir lengviau. Dirbo, meldėsi, kovojo, maištavo, net susidegino dėl nepriklausomybės…
Taip ir kai kurie tikintieji, norėdami, kad Bažnyčia prie jų užgaidų taikytųsi, bet ne jie prie Jėzaus Evangelijos, ėmė ieškoti plačių vartų, vedančių į amžinąjį gyvenimą kitose religijose. Bažnyčia per daug tradiciška, gyvena vakarykščia diena, sustingo archajiškose formose, nepriimtinose šiuolaikiniam žmogui. Kiti iš Bažnyčios išėjo susierzinę dėl jos reformų, dialogo su pasauliu, neva ji ne tokia, kokia buvo praeityje. Kitiems suklupimo akmeniu tampa tikėjimo tiesos: prisikėlimas iš numirusių, pragaro kančia, Dievo įsikūnijimas, Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Ėmimo į dangų dogmos, Kristaus buvimas Eucharistijoje, išpažintis, stebuklai, Marijos apsireiškimai… Dar kiti piktinasi santuokos neišardomumu, abortų draudimu, pareiga atleisti ir mylėti net savo priešus, išpažinties būtinybe.
Štai kodėl Jėzus klausia: „Jus tai piktina?“
Kai kurie, nors iš Bažnyčios oficialiai nepasitraukė, tačiau nepraktikuoja religijos, negyvena religingai ir neįsitraukia į bažnytinę parapijos bendruomenę. Štai čia naujas, slaptas „Molotovo-Ribentropo“ paktas, atskiriantis sąžinę nuo tikėjimo. Ir čia kaltos ne sektos, bet mumyse smilkstantis maištas prieš Dievą. Kai širdis apauga pinigo troškimu, tautos klausimai lieka nebeįdomūs ir nesvarbūs. Tą liudija, kad daug šios nepriklausomybės laikų lietuvių emigrantų užsienyje nebendrauja su katalikais lietuviais. Jie dirba lyg vergai, kala pinigus visais sekmadieniais, ne tik nedalyvaudami šv. Mišių aukoje, bet ir nepailsėdami. Mes ėmėme labiau rūpintis savo šeimų materialine gerove, pamiršdami pareigą stropiu darbu kurti savo tautos gerovę. Kristus buvo nuliūdintas mokinių tikėjimo silpnumo. Jis tik ką kalbėjo jiems apie savo Kūną ir Kraują – Gyvenimo Duoną, kurią paliks jiems kaip Amžinojo Gyvenimo maistą. Tačiau jie nesuprato, tuo nesižavėjo ir to netroško. Kristui buvo liūdna žinant, kad, vos tik jis bus nukryžiuotas, mokiniai pabėgs ir iš baimės užsirakinę sėdės namie. „Tada visi mokiniai paliko jį ir pabėgo.“ Jeigu jie dabar nesupranta Jo žodžių, kas bus, kai prasidės tikėjimo persekiojimai? Tad, jeigu nė vienas iš apaštalų neišvengė tikėjimo išbandymo, nemanykime, kad mes jų išvengsime. Kiekvienas kada nors išgirs Jėzaus žodžius: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Labai gerai, kad skamba šis klausimas. Antraip galbūt visą gyvenimą pragyventume lyg užprogramuoti robotai, visiškai protu ir širdimi neįsigilindami į savo tikėjimą ir elgesį. Tačiau Dievui rūpi mūsų minčių ir valios nuotaikos. Mes privalome sąmoningai pasakyti: „Tikiu!“
Kiekvienam iš mūsų būtų ne pro šalį įsiklausyti į Kristaus klausimą: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Gyvenimo išbandymai mūsų valią pastato prieš sunkų apsisprendimą, kurį atlikdami turime daug ką aukoti. Ir tuomet tu turėsi atsakyti, kas tau brangiau ir svarbiau – Dievas ar kūrinija? Kristaus įstatymas ar išlepusios užgaidos? Amžinasis ar laikinas, žemiškas gyvenimas? Nepriklausomybė ar sotus kąsnis užsienyje? Apsispręsti turime mes patys, niekas kitas! Neleiskime, kad už mūsų nugaros kažkas padalytų mūsų Tėvynę ir tikėjimą! Neleiskime, kad kas nors už mus nuspręstų, kur ir kaip mums gyventi, tikėti ar netikėti! Neleiskime, kad mūsų tautą ištrintų iš Europos tautų žemėlapio. Pirmajame Mišių skaitinyje girdėjome, kaip Jozuė sakė visoms Izraelio giminėms: „Jei jums nepatinka tarnauti VIEŠPAČIUI, rinkitės šiandien, kam tarnausite, – dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami anapus [Eufrato] upės, ar dievams amoriečių, kurių krašte gyvenate, – bet aš ir mano šeimyna – mes tarnausime VIEŠPAČIUI.“
Anksčiau ar vėliau reikės sąmoningai ir atsakingai apsispręsti: kuo tikėsi ir kam tarnausi tu ir tavo šeima. Kur gyvens ir kokia kalba kalbės tavo vaikai. Ir nuo tavo pasirinkimo priklausys, ar atėjęs Kristus suras Lietuvoje tikėjimą ir dar lietuviškai kalbančiųjų. Apaštalas Petras Viešpačiui atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ Greičiausiai apaštalas Petras nedaug ką suprato, ką jo Mokytojas kalba apie savo kūno ir kraujo valgymą ir gėrimą, Petro galvoje ūžė daug klausimų ir abejonių. Kodėl jis nepasitraukė? Todėl, kad tikėjo ir mylėjo. Jėzus buvo tas vienintelis, kuriuo paprastas Genezareto ežero žvejys tikėjo ir kurį labiausiai mylėjo. Ir tik kai išgirdo: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Petras suprato esminio apsisprendimo momentą, kad be to Vienintelio, kurį Petras kažkada išpažino Mesiju, nėra kito pasaulio Išganytojo.
Kai tave apsups prieštaraujančios tikėjimui pagundos, susiūbuos tai, ką laikei nepajudinamu dalyku, kai Evangelija atrodys vien tušti žodžiai, o Bažnyčios reikalavimai ims nervinti, išlaikyk ramybę ir blaivų mąstymą. Pasistenk suvokti ne atskirai vieną ar kitą tikėjimo dogmą, tiesą, teologinį tvirtinimą, ne tą ar kitą moralinio kodekso reikalavimą, kurie tave nervina ir todėl skatina maištauti prieš Dievą, bet priimk visą tikėjimo pozityvumą, teigiamumą sau ir savo gyvenimui. Prisimink tas dienas, kai Dievas tau pagelbėjo, kai buvai vienybėje su Juo. Prisimink, kaip tikėjimas padėjo išsaugoti tėvynės meilę tremtinių ir politinių kalinių širdyse. Suprask, kad be tikėjimo į Jėzų Kristų eiti nėra kur, nes nėra pas ką. Abejonės gal ir neišsisklaidys ir sunkumai neišnyks, tačiau tu būsi kur kas tvirtesnis su Kristumi nei be jo. Ir tai yra svarbiausia.
„Bažnyčios žinios“